1960-ųjų pradžioje Stanfordo universitete buvo atliktas eksperimentas, sukrėtęs visuomenę, nors jo rezultatai buvo nuspėjami bet kuriam sveiko proto žmogui.
Ne tik pakartojo tai, ką matė, bet ir pademonstravo išradingumą
Eksperimentui vadovavęs profesorius Albertas Bandura panaudojo didžiulę pripučiamą lėlę, kurią pavadino Bobo. Profesorius sukūrė vaizdo klipą, kuriame suaugusi moteris priekaištauja Bobo, spardo ją ir muša (taip pat ir plaktuku). Filmo klipas buvo parodytas 24 ikimokyklinukų grupei. Antrajai grupei buvo parodytas filmo klipas, kuriame su Bobo buvo elgiamasi draugiškai, o trečiajai grupei, kontrolinei, visiškai nieko nebuvo rodoma.
Tada šių trijų grupių atstovus po vieną pradėjo leisti į kambarį, kuriame buvo daug įvairių žaislų. Tarp žaislų buvo ir lėlė Bobo, taip pat keli plaktukai ir žaisliniai ginklai (ginklai nebuvo rodomi vaizdo klipe).
Tie vaikai, kuriems buvo parodytas vaizdo įrašas, kur Bobo buvo mušama, negaišdami laiko pradėjo kankinti lėlę. Negana to, jie ne tik kartojo moters veiksmus iš filmo klipo, bet ir pademonstravo išradingumą: naudojo pistoletus, grasino lėlei ir vaizdavo, kad į ją šaudo. Kitose dviejose grupėse smurto apraiškų nebuvo.
Remiantis eksperimentu, buvo padarytos išvados, kad kine ir televizijoje demonstruojami agresyvių filmų siužetai daro įtaką vaikų žiaurumui. Aišku, atsirado ir skeptikų, manančių, kad eksperimentas nieko neįrodė, nes guminė lėlė buvo specialiai spardoma ir prieš ją naudojamas smurtas.
Vaikai kopijuoja suaugusiųjų elgesį
Tada mokslininkas pakartojo eksperimentą ir šį kartą sukūrė filmą, kaip buvo tyčiojamasi iš gyvo suaugusio žmogaus, apsirengusio klouno drabužiais.
Jau kitiems vaikams buvo parodytas šis filmas. Po to jie vėl buvo įleidžiami į kambarį su žaislais ir gyvu klounu. Vaikai pradėjo įžeidinėti ir mušti gyvą klouną bei pripučiamą žaislą. Šį kartą eksperimento rezultatai niekam nekėlė abejonių.
Apie šį eksperimentą buvo daug kalbėta ir rašyta, nors jis neatskleidžia jokių paslapčių ir nepasako nieko naujo tiems, kurie kada nors dirbo su vaikais. Taip, vaikai kopijuoja suaugusiųjų elgesį. Taip, jie neturi „įgimto“ supratimo apie gėrį ir blogį, nes jos atsiranda tik augant ir atitinkamai auklėjant vaiką.
Taip pat buvo atliktas ir kitas eksperimentas šia tema. Vaikams buvo rodomi dviejų tipų siužetai: viename stiprieji (vyresni, didesni) ką nors atėmė iš silpnųjų, kitame stiprieji ką nors davė silpniesiems, kažkuo pasidalino.
Eksperimento metu reakcijos į kiekvieną istoriją trukmė buvo matuojama skirtingais būdais.
Paaiškėjo, kad visų amžiaus grupių maži vaikai sutelkė didesnį dėmesį į siužetus, kuriuose „stipriųjų teisė“ triumfuoja ilgiau, nei „altruistų“. Ką tai reiškia?
Kad „jėgos teisė“ įsisavinama greičiau, vaikui tai atrodo natūralu, savaime suprantama! Tokią išvadą padarė eksperimento autoriai.
„YouTube“ vaizdo įrašas, stopkadrai