sniegopilys.lt
Ankstų 1948 metų gruodžio 1-osios rytą Somertono paplūdimyje Adelaidėje buvo rastas vyro kūnas. Tada niekas net negalėjo pagalvoti, kad šis, atrodytų, eilinis incidentas, užkabins ne tik Australijos policiją, bet ir daugelio valstijų tyrimą atliekančias institucijas. Ir ši paslaptinga byla įeis į istoriją pavadinimu „Tamam Shud“ byla arba „The Case of the Somerton Man“ , rašo casocriminal.org.
Specialistai atkreipė dėmesį į neįprastą pėdų deformaciją
Vyras gulėjo ant smėlio, o galva atremta į akmenis. Laikysena buvo gana natūrali, tarsi žmogus tiesiog gulėjo atsipalaidavęs. Vyras vilkėjo baltus kokybiško audinio marškinius, raudonos ir mėlynos spalvos kaklaraištį, rudas kelnes, prie jų priderintą megztinį ir dvieilį švarką. Ant kojų buvo odiniai batai plokščiu padu. Apskritai visas jo garderobas buvo puikiai ir stilingai suderintas, ir akivaizdžiai kainavo nemažus pinigus. Visi jie buvo tvarkingi, tik ant vieno drabužio nebuvo nė vienos etiketės.
Iš pažiūros vyras atrodė 40 ar 45 metų amžiaus. Ūgis 180 cm. Plaukai kiek raudono atspalvio ir žilstelėję ties smilkiniais. Jo veidas buvo švariai nuskustas, o bruožai – britiški. Ant kūno nebuvo smurtinių požymių ir atrodė, kad mirtis ištiko natūraliai. Tačiau kruopščiai atliktas skrodimas nedavė jokių rezultatų. Mirties priežasties nustatyti nepavyko. Vis dėl to buvo tam tikrų nukrypimų. Štai citata iš medicininės ataskaitos: „ Mirusiajam buvo patinę ryklės audiniai, stemplės gleivinė buvo padengta negilia balkšva danga, kurios maždaug viduryje buvo opinis uždegimas. Skrandyje aptikti kraujo pėdsakai su maisto likučiais, fiksuotas ir antrosios dvylikapirštės žarnos dalies uždegimas. Abu inkstai buvo pažeisti, o kepenyse aptikta perteklinio kraujo. Blužnis nenatūraliai didelė, maždaug 3 kartus didesnė už įprastą. Per mikroskopą apžiūrėjus, pastebėti sunaikinti kepenų audiniai. Taip pat nustatyti mirusiajam ūminio gastrito požymiai“.
Remiantis medicinos eksperto išvada, šie nukrypimai negalėjo sukelti mirties, tačiau, kad tai įvyko nenatūraliai, abejonių nekėlė. Labiausiai tikėtina, kad kūnas buvo paveiktas kažkokių nuodų, kurių pėdsakų nepavyko rasti. Mirusiojo skrandyje buvo aptikta kornvalio makaronų pyrago likučių, kurį vyras suvalgė likus 3-4 valandoms iki mirties. Tačiau atlikus papildomus tyrimus, pašalinių medžiagų jame nerasta.
O specialistai atkreipė dėmesį į neįprastą pėdų deformaciją. Pirštai buvo deformuoti į pleišto formą. Taip nutinka, kai ilgą laiką žmogus avi per siaurus ir ankštus batus. Tačiau velionis ant kojų turėjo patogius batus. O pačios kojos, tiksliau – blauzdos buvo labai raumeningos, lyg vyras būtų profesionalus bėgikas ar šokėjas.
Vyras jokių dokumentų neturėjo. O kišenių turinys ne tik nepaaiškino jo tapatybės, bet, priešingai, pridėjo klausimų. Tarp rastų daiktų buvo naudotas autobuso bilietas į Glenilgą, Adelaidės priemiestį, nepanaudotas priemiestinio traukinio bilietas iš Adelaidės į Henley Beach stotį, esančią 10 km į vakarus nuo miesto. Pakelis „Juicy Fruit“ kramtomosios gumos su dviem likusiais gabaliukais, cigarečių pakelis „Army Club“, į kurį buvo sudėtos brangesnės „Kensitas“ cigaretės, ir nepilna degtukų dėžutė. Nepažįstamojo pirštų atspaudų kartotekose nerasta. Vyro nuotraukos buvo išsiųstos visoms policijos nuovadoms ir laikraščiams. Ir nekantriai laukiama rezultatų.
1949 metų sausio pradžioje du žmonės kreipėsi į policiją, kurie atpažino nenustatytą mirusį, kaip medkirtį Robertą Walshą. Ir nors vyro kūno sudėjimas atitiko vidutinį medkirtį, policija šį teiginį vertino skeptiškai. Pirmiausia dėl to, kad dingusiam Walshui buvo 63 metai. Kita vertus, mirusiojo pirštai ir nagai rodė, kad jis tokiu darbu neužsiima mažiausiai pusantrų metų.
Kilo įtarimų, kad tyrimą bandoma pakreipti klaidingu keliu
Ši informacija buvo nuolat publikuojama laikraščiuose, tikintis, kad atsiras draugų, giminių ar pažįstamų, kurie vis tiek atpažins mirusį žmogų, tačiau rezultatų nebuvo. Ir nors iki 1953 metų lapkričio mėnesio policija jau turėjo 251 pareiškimą tapatybei nustatyti, jie visi buvo neaiškūs.
1949 metais sausio 14 d ieną vadinamojoje „Somertono vyro“ byloje atsirado naujų įrodymų. Geležinkelio stoties sandėliuke buvo rastas rudas lagaminas, ant kurio etiketės parašytą, kad į sandėliuką buvo atiduotas 1948-11-30 po 11valandos. Viduje buvo raudonos spalvos chalatas ir tokios pat spalvos 40 dydžio šlepetės, šviesiai rudos kelnės su kišenėmis, kurių viduje rasta smėlio pėdsakų, 4 poros šortų, pižamos, marškinėliai, kaklaraištis, taip pat pagaląstos žirklės. Be to, aštrus stalo peilis, indikatorinis atsuktuvas ir šilkografijos šepetys. Taip pat aptikta vaškuotų oranžinių siūlų „Barbour“ kompanijos ritė, kuri nebuvo parduodama Australijoje. O lopinėlis vyro kelnių kišenėje buvo prisiūtas lygiai tokiais pačiais siūlais.
Tada ir kilo pirmieji įtarimai, kad tyrimą bandoma pakreipti klaidingu keliu. Ant kaklaraiščio, marškinėlių ir skalbinių maišelio rasti užrašai „T. Keane“. Taip pat keli skalbyklų žymekliai ir lygiai taip pat buvo nukirptos visos etiketės ne tik nuo daiktų, bet ir paties lagamino. Vadinasi, kažkokie asmenys tyčia paliko žymes ant drabužių, žinodami, kad pavardė „T. Keane“ neturi nieko bendra su vyru. Iš pradžių policija manė, kad „T. Keane“ – tai dingęs jūreivis Thomas Keinas, tačiau jo draugai šią versiją kategoriškai atmetė. Jie sutartinai liudijo, kad vyriškis nepanašus į jų draugą. Tyrimas ir vėl atsidūrė aklavietėje.
Paslaptingo šifro iki šiol nepavyko iššifruoti
Tačiau netikėtai tyrimas įgavo naują postūmį. Vyro kelnėse, slaptoje kišenėje, buvo rastas nedidelis lapelis su išspausdinta fraze „Tamam Shud“. Labai greitai buvo nustatyta, kad ši frazė reiškia „baigta“, ir ji buvo išplėšta iš retos senovės išminčiaus ir filosofo Omaro Khayyamo knygos „Rubaiyat“. Šis žodis buvo atspausdintas paskutiniame knygos puslapyje.
Visos šalies policija ir visi laikraščiai prisijungė prie knygos paieškos ir ji buvo rasta. Vyras pasakojo, kad knygą rado ant galinės savo automobilio sėdynės likus porai savaičių iki tol, kol buvo rastas nepažįstamojo kūnas. Anot liudytojo, pro pusiau atidarytą stovinčio automobilio langą kažkas išmetė knygą. Netrukus paaiškėjo, kad būtent to popieriaus lapelio ir trūko paskutiniame puslapyje. Bet be to, ten ranka buvo įrašyti keli keisti užrašai. Kažkoks paslaptingas šifras, kurio iki šiol nepavyko iššifruoti.
Knygos nugarėlėje pieštuku buvo užrašytos penkios nesuprantamo teksto eilutės:
WRGOABABD
MLIAOI
WTBIMPANETP
MLIABOAIAQC
ITTMTSAMSTGAB
Geriausi specialistai ir kariški protai stengėsi iššifruoti šį užrašą, bet nesėkmingai. Net buvo pasitelktos atitinkamos techninės priemonės ir mėginta išspręsti, tačiau tai neatnešė jokios naujos informacijos.
Užtat gerą užuominą davė telefono numeris, užrašytas toje pačioje vietoje, knygos gale. Jis priklausė buvusiai slaugei, vardu Jestine, kuri dirbo Sidnėjaus klinikoje ir gyveno vos 400 metrų nuo tos vietos, kur buvo rastas kūnas. Moteriai buvo parodyta Omaro Khayyamo knyga, kurioje buvo užrašytas jos telefono numeris. Tada Jestine papasakojo, kad 1945 metais, kai dirbo medicinos seserimi, padovanojo šią knygą kažkokiam leitenantui Alfredui Boxallui, kuris bandė ją merginti. Tačiau netrukus ji išvyko į Melburną ir gavusi leitenanto laišką, atsakė jam, kad ji jau ištekėjusi, turi vyrą. Nuo to laiko ji niekada jo nematė. Be to, moteris neatpažino žuvusio vyro ir negalėjo paaiškinti, kaip pas jį pateko jos knyga.
Tyrimo metu buvo beveik neabejotina, kad rastas kūnas – tai Alfredo Boxallo palaikai. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad jis ne tik gyvas ir sveikas, bet ir parodė tą pačią knygą, kurią slaugytoja jam padovanojo 1945 metais. Paskutinis puslapis su užrašu „Tamam Shud“ buvo nepažeistas.
Slaugės sūnus galėjo būti nesantuokinis žuvusio vyro palikuonis
Net ir praėjus daugeliui dešimtmečių, „Tamam Shud“ byla išliko viena didžiausių XX amžiaus paslapčių. Koki tik versijų per šį laiką nebuvo pateikta. Nuo itin slapto sovietinio šnipo iki keliautojo laiku. O 2000-aisiais pasirodė nauja informacija. dar po dviejų metų – 2002-aisiais šią bylą nagrinėjęs detektyvas Geraldas Feltusas dar kartą apklausė slaugę. Jis padarė išvadą, kad moteris kažko nepasako. Detektyvas buvo tikras, kad ji žino, kas buvo rastas 1948 metais paplūdimyje, už 400 metrų nuo jos namų, tačiau kažkodėl to nenorėjo pasakyti. Jei taip yra, tuomet moteris 2007 metais savo paslaptį nusinešė į kapus.
2007 metais Adelaidės universiteto anatomijos profesorius Maciejus Henneberis suteikė gana svarbios informacijos. „Somerton Man“ nuotraukose jis pastebėjo svarbią detalę, į kurią tyrimas nekreipė dėmesio. Mokslininkas pastebėjo, kad viršutinė ausies kaušelio ertmė yra didesnė už apatinę ausies kaušelio ertmę. Ši genetinė savybė būdinga tik 1-2 proc. baltųjų. O 2009 metais buvo pridėta dar viena unikali genetinė savybė. Vyrui buvo būdinga hipodontija – įgimtas vieno ar kelių dantų nebuvimas. Ir tai būdinga tik 2 proc. pasaulio gyventojų.
2010 metais į profesorius Abbotto rankas pateko Jestine‘s sūnaus, kuria tyrimo metu buvo suteiktas „Leslie“ slapyvardis, nuotrauką. Viršutinė ausies dalis buvo gerokai išdidinta ir išryškėjo hipodontijos požymiai. Deja, vyras mirė 2009 metais, todėl atlikti tyrimą buvo nebeįmanoma. Tačiau tyrėjai beveik šimtu procentų įsitikinę, kad Leslie“, kuriam 1948 metais gruodį buvo 16 mėnesių, buvo nesantuokinis neaiškiomis aplinkybėmis mirusio „Somertono vyro“ sūnus.
2021 metais gegužę „Somertono vyro“ kūnas buvo ekshumuotas, siekiant gauti jo DNR. Ar pavyks jį išgauti iš balzamuoto kūno – didelis klausimas, galintis atskleisti naują šios paslaptingos bylos tyrimą.
Taip pat padaryta tam tikra pažanga aiškinantis tekstą, rastą knygos gale. Tyrėjai išsiaiškino, kad kodo formatas yra panašus į keturkampių „Rubaiyat“ formatą ir daroma prielaida, kad užrašas buvo užšifruotas naudojant „Vernam“ sistemą.
Pranešama, kad „Rubaiyat“ tekstas dabar analizuojamas, siekiant surinkti statistinius duomenis. Todėl yra vilčių, kad „Tamam Shud“ byla vis tiek bus išnarpliota.
Be to, spėliojama, kad „Somertono vyras“ vis dėlto buvo siejamas su slaptosiomis tarnybomis. Tie kūno pokyčiai, kuriuos užfiksavo patologas, galėjo atsirasti dėl nuodų poveikio, kurie buvo cigaretėse. Manoma, todėl jo pakelyje buvo visiškai kitokios cigaretės, kurios buvo paprasčiausiai pakeistos.
parengė Vytautė Jogailaitė
