Žali plaukai, auskarų lankai ausyse, tatuiruotės, seksas, narkotikai, alkoholis, priklausomybė nuo kompiuterio, klasiokų tyčiojimasis, savižudybės – bet koks keistas, netinkamas, priekabiaujantis paauglių elgesys yra smerkiamas. Tokie vaikai vadinami sunkiais, o kalti jų tėvai?

 

Anoreksija visada susijusi su stipria neapykanta, kilusia iš vaikystės

Žinia, anoreksija yra pavojinga gyvybei liga. Noras atrodyti modelio išvaizdos, neretai priveda prie rimtų bėdų. Tai nemaloni paauglių liga, kurią nepaprastai sunku gydyti ir didelis skausmas suaugusiems. Tai gerokai dažniau atsitinka mergaitėms.

Paprastai anoreksija yra galingo perfekcionizmo padarinys. Tokie vaikai nori pasiekti gerų rezultatų ne tik mokykloje, bet ir visose gyvenimo srityse. Be išimčių. Tokių merginų manymu, jos turi būti tobulos, todėl jaučiasi blogai, kai kitos jau pasiekė tam tikros sėkmės. Tokioms merginoms visada atrodo, kad jos nėra pakankamai geros. Apskritai neįmanoma įtikinti tokių paauglių priešingai.

Anoreksija visada susijusi su stipria neapykanta, kilusia iš vaikystės. Tokie vaikai dažnai atsiduria situacijose, kai niekas nenori su jais bendrauti. Nors juose ir nėra jokių trūkumų, veikiau aplinka pasirodė netinkama ir vaikas joje jautėsi nelaimingas. Tada vaikas nustoja valgyti arba žalojasi.

Dažnai tokių žalojimosi priežastis yra netikėtas persikėlimas gyventi į kitą vietą, staigus mokyklos pakeitimas, kuriame mokosi ir dirba „netinkami žmonės“, šeimyninės aplinkybės – sunkios tėvų skyrybos, artimųjų mirtis. Tada suaugusieji paprasčiausiai nežino, kaip elgtis su vaiku, nes jie patys jaučiasi kažko netekę ir nežino, kaip ir kokia forma pranešti savo vaikui apie tai, kas vyksta.

Tuo tarpu vaikas, kuriam reikalinga emocinė parama, daro išvadą, kad būtent jis buvo kaltas dėl skyrybų, mirties, nemalonumų, įvykusių šeimoje. Jis elgėsi blogai, nevalgė košės, gavo dvejetą…

Ir vaikas įsikala sau į galvą: „Aš nesu pakankamai geras, neklausau, nesiskaitau su kitais“.

Ir tada anoreksija tampa  viena iš būdų atsikratyti savo nemalonaus kūno, priklausančio blogam žmogui.

Anoreksijos atveju, jei ji nustatoma tik vėlesniais etapais, jau reikalinga gydytojų pagalba ir gilus psichoterapinis darbas. Anoreksija visada yra sunki situacija. Tėvai turėtų suprasti, kad kai tik atžala pradėjo atsisakyti maisto ar išgyventi dėl svorio – tai rimtas signalas.

Paauglių savižudybės temos visada yra sunkios. Bet nereikia pamiršti, kad ir internetas, žiniasklaida vaidina svarbų vaidmenį savižudybių situacijose. Kai tik atsirado daugiau informacijos apie šį problemų sprendimo būdą, atvejų padaugėjo. Kiekvieną kartą, kai žiniasklaidoje pasirodo garsios istorijos su detalėmis, atsiranda Wertherio efektas, aprašytas Amerikos mokslininkų XX a. septintajame dešimtmetyje.

Rašytojo Johano Volfgango Gėtės romane „Jaunojo Verterio kančios“  aprašomi dramatiški Verterio išgyvenimai, kuris savo problemas išsprendė savižudybe. Tais metais, kai knyga buvo išleista, padidėjo savižudybių skaičius.

Deja, mes esame priklausomi nuo informacijos, esančios žiniasklaidos erdvėje. Jei anksčiau tai buvo laikraščiai ir knygos, dabar tas funkcijas su kaupu atlieka internetas.

 

Daugybę paauglių iš aklavietės ištraukė suaugusieji, kuriais jie patikėjo

Internete yra grupių, kuriose paaugliai diskutuoja, kodėl jie nori savarankiškai gyventi. Skundžiasi vienas kitu. Prie jų kartais prisijungia ir suaugusieji, kurie sako: „Aš patyriau panašius dalykus, bet  gyvenimas buvo šventas dalykas ir aš elgiausi taip“. Nemažai tokiose svetainėse ir kitokių patarimų. Žinia, bendraamžių „patarimai ir pagalba“ visada yra veiksmingesnė nei suaugusiųjų bandymai apsaugoti vaikus nuo žalingos informacijos. Bet vargu ar išgelbės  ir pasiūlymas užblokuoti visas svetaines su žodžiu „savižudybė“?..

Deja, suaugusieji niekada iki galo nežino tikrojo savo paauglio gyvenimo. Išoriškai vaikas atrodo linksmas ir sveikas. Bet kas vyksta po šia gražia ir patrauklia išvaizda? Koks yra tikrasis paauglio gyvenimo vaizdas?

Tėvai daro viską  dėl jo – susiranda gerą mokyklą, kurioje vaikui sekasi, siunčia jį mokytis į užsienį, keliauti, kurti, linksmintis vakarėliuose. Bet išorinė gerovė dar nereiškia, kad vaikui emociniai viskas gerai. Dažnai paauglys jaučiasi vienišas, kai jam labai trūksta emocinės paramos. Svarbiausia, kad jis nežino, kaip jos pasiekti ir bijo paklausti apie tai.

Dauguma galvoja, kad pasitraukimas iš gyvenimo – tai impulsyvus veiksmas: susiginčijo, ėjo ir padarė. Iš tikrųjų tokie atvejai būna reti ir išskirtiniai. Paprastai savižudybė yra gerai apgalvotas dalykas. Tai reiškia, kad jau kurį laiką paauglys negalėjo rasti išeities iš situacijos, nežinojo, kur kreiptis pagalbos ir kaip išspręsti problemą.

Paaugliai yra labai jautrūs ir priklausomi žmonės. Pirmiausiai jie priklauso nuo tėvų. Jei jiems atrodo, kad nieko neįmanoma paaiškinti tėvams, imasi beviltiškų dalykų. Beviltiški dalykai gali būti siejami su nelaiminga meile, kai jaunas žmogus tiesiog nebegali pakelti šio skausmo čia ir dabar.

Daugybę paauglių iš aklavietės ištraukė suaugusieji, kuriais jie patikėjo.

Prisimenu vieno žmogaus papasakotą istoriją, kuriam paauglystėje visi sakydavo: „Tu nebaigsi mokyklos, nes esi kvailas“.  Bet mokykloje atsirado mokytojas, kuris juo tikėjo. Mokytojui buvo įdomu kalbėtis su šiuo vaikinu, jis jo neatstūmė. Paauglys pasiryžo pasiekti tikslą vardan mylimo mokytojo.

Bet kai tokio mokytojo nėra šalia, paaugliai užsiima rimtesniais darbais – buriasi į blogas kompanijas. Ir tuo metu suaugusiojo užduotis yra pastebėti, kad vaikas ypač aktyviai bendrauja su draugais. Dažnai tai nutinka ne dėl to, kad jis  nenori mokytis ar net galvoja mesti mokyklą, o todėl, kad yra emociniai ligotas.

 

Paauglystė yra eksperimentavimo amžius

Deja, dabar mokyklose nėra  poreikio pasikalbėti su mokytoju nuoširdžiai, nes anuomet buvusi „tradicija“ sėdėti ir gerti arbatą su mokytoju po pamokos, taip ir neprigijo šiuolaikinėje visuomenėje. Dabar niekam nereikia kalbėtis apie tai, kas svarbu ir aktualu. Nebėra vietų, kur galėtum ateiti, pasėdėti, pabendrauti su bendraamžiais.

Jų tėvų vaikystėje tokia vieta buvo rajono biblioteka, kurioje buvo mielos tetos bibliotekininkės. Bet į jas dažnai ateidavo ne tam, kad mokytis, o todėl, kad ten vaikai jautėsi gerai,  bibliotekininkės matė vaikuose asmenybes, ten įvairaus amžiaus vaikai bendraudavo tarpusavyje. Tai buvo vertikali savipagalbos struktūra. Tolesnio psichologinio darbo nereikėjo. Visi šie vaikai išėjo į žmones.

Deja, daug paauglių šiandien yra apleisti, jų niekas nesupranta, jie neturi kur ateiti ir su kuo pasikalbėti.

Dažnai tėvai galvoja, kad nesupranta paauglio, nežino, kaip reaguoti į jo priešiškumą, nežino, kur yra siaubas , o kur dar nėra siaubo. Tačiau riba tarp normatyvinių paauglių eksperimentų ir to, kas pavojinga, vis dar egzistuoja.

Psichologijos, kaip mokslo, požiūriu, paauglystė yra eksperimentavimo amžius, kai išbandomos įvairios psichoaktyvių medžiagos –  tabakas, alkoholis, narkotikai. Bet tai dar nereiškia, kad vaikas nuėjo per toli ir turi būti jėga išsiųstas į reabilitacijos centrą.  Pasekmės priklauso nuo to, į kokią aplinką pateko vaikas.

Žinoma, tėvai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta su paaugliu. Taip pat  atkreipti dėmesį ir į jo įvaizdžio paieškas bei eksperimentus su drabužiais ir savo kūnu. Visa tai yra ne kas kita, kaip savo „vietos po saule“ ieškojimas. Įvairūs eksperimentai padeda nustatyti  ir savo „tapatybę“. Procesas gali vykti švelniai, o gali ir sunkiau, atsižvelgiant į tai, kaip vaikas jaučiasi tam tikroje grupėje, bendruomenėje, vakarėlyje. Bet koks ženklas, kad bendravimas nepraėjo sklandžiai, yra signalas tėvams, kad  vaikas jaučiasi blogai ir nesaugiai.

Deja, statistikos nėra, niekas neskaičiuoja, kiek paauglių kenčia ir kodėl? Bet kai labai skauda, kai nebėra kur dėtis, vaikai randa būdą ateiti pas psichologą. Tegul ir ne tiesiogine prasme. Bet  retai būna „lengvų atvejų iš gatvės“. Taip atsitinka, kad vyresnio amžiaus paaugliai neberanda (o gal niekada ir nebuvo) bendros kalbos su savo tėvais. Tik tėvams atrodo, kad jie viską žino apie savo vaiką ir gali viską kontroliuoti. Iš tikrųjų tėvai labai mažai kontroliuoja savo vaikus. Vaikai visada gyvena kitokį, didelį, suaugusiems nesuprantamą, gyvenimą.

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą