Kodėl paauglių gyvenimas kartais primena siaubo filmus? (I dalis)

Žali plaukai, auskarų lankai ausyse, tatuiruotės, seksas, narkotikai, alkoholis, priklausomybė nuo kompiuterio, klasiokų tyčiojimasis, savižudybės – bet koks keistas, netinkamas, priekabiaujantis paauglių elgesys yra smerkiamas. Tokie vaikai vadinami sunkiais, o kalti jų tėvai?

Savęs naikinimas būna nuoseklus ir sistemingas

Šie vaikai mokosi gerose mokyklose, eina į kursus ir būrelius. Žodžiu, viskas gerai su jų pažintine veikla. Išoriškai sėkmingi ir intelektualūs, puikūs pašnekovai. Bet vieną dieną paaiškėja (girdėjau šias istorijas iš įvairaus amžiaus žmonių: tiek iš paauglių, tiek ir iš suaugusiųjų), kad sulaukus vos dvylika metų  įvyksta pirmoji seksualinė patirtis.

Net pagal šių dienų standartus tai yra labai ankstyva. Dvylika metų nėra tas amžius, kai tinkamai formuojamas seksualumas, net jei suaugimas tampa akivaizdus. Dar liūdniau, kai paaugliai gali pradėti užsiimti prostitucija ne dėl finansinių poreikių ar įtikinamų aplinkybių, bet dėl stipraus vidinio protesto.

Kur slypi to priežastys?

Paprastai manoma, kad tokie vaikai nesusiduria su geru emociniu kontaktu. Jie ieško, bet neranda suaugusiųjų tinkamos paramos ir palaikymo. Ne, tai ne apie blogus tėvus, kurie „su vaikais padaro ką nors blogo“. Paprastai tokių vaikų tėvai negaili pinigų kokybiškam ugdymui: jie ieško geriausios mokyklos, stiprių mokytojų ir papildomų užsiėmimų. Vaikai žino, kad jų laukia vienas dalykas – laimėjimai, rezultatai, sėkmė. Aišku, jei daug ir gerai mokysis

Tačiau bėda ta, kad šiuo metu patiems vaikams labiau reikia kai ko kito: kas juos priimtų tokiais, kokie jie yra. Net ir labai nesėkmingus.

Gana dažnai ankstyva seksualinė patirtis atsiranda tiems, kurie ne tik patiria seksualinį ir kitokį smurtą artimoje aplinkoje, bet ir jei vaikai nepalaiko emocinių ryšių su savo gimdytojais.

Kita vertus, ankstyva seksualinė patirtis yra keistas būdas ieškoti žmogaus intymumo ir šilumos. Anot daugumos pašnekovų, tokia patirtis yra visiškai nesėkminga, kuri baigiasi išgyvenimais ir psichologinėmis traumomis. Deja, vaikas nelabai tai supranta. Ši neigiama patirtis remiasi nesuvokiamomis vertybėmis ir auga žmoguje. Kokios yra pasekmės?

Paprastai tokie vaikai pradeda savęs nekęsti dėl šios patirties. Kadangi ji kelia neigiamas emocijas, susijusias su savo kūnu ir asmenybe. Jie pradeda save naikinti įvairiais būdais. Savęs naikinimas būna nuoseklus ir sistemingas. Kai kurie pradeda pamažu vartoja alkoholį ir narkotikus, o kiti pjaustosi rankas. Ne dėl to, kad norėtų nusižudyti o tam, kad nejaustų arba būtų mažesnis širdies skausmas. Kai mažos rankos pradeda skaudėti, nuslopsta emocinis ir sielos skausmas. Vaikai bando ką nors padaryti su savimi iš neapykantos sau.

Ar tikrai tėvai nėra kalti? Aišku, negalima dėl visko kaltinti gimdytojus, bet tikrai tam turi didelės įtakos  tėvų didžiulis užimtumas, jų domėjimasis vien savo karjeros galimybėmis ir tai, kad „išoriškai viskas gerai“ – gerai mokosi, neišmeta jų iš mokyklos, ir tai yra puiku.

Nemažai atvejų, kai ankstyvų lytinių santykių priežastis būna griežtas (per griežtas) tėvų elgesys su vaikais. Suaugusieji griebiasi fizinių bausmių, bet veikiau iš bejėgiškumo, nevilties, supratimo, kaip elgtis, stokos.

Atvejai, su kuriais susidūriau praktikoje, kai teko dirbti su nepaprastai sunkiais vaikais, nepasitaikė šeimose, kur tėvai sistemingai mušdavo vaikus. Paprastai tai atsitikdavo šeimose, kuriose nebūdavo emocinio ryšio tarp vaikų ir tėvų.

Paaugliui visada reikia palaikančio artumo, šilumos. Deja, suaugusieji į tai neatsižvelgia arba pamiršta ir praleidžia svarbiausias savo atžalų gyvenimo valandas. Ir tada vaikas gyvena tarsi našlaitis – patiria siaubingą dvasinį deficitą ir ieško „šilumos“ ten, kur jo neturėtų ieškoti.

Paauglys gali nespėti prisiderinti, greitai prisitaikyti prie naujų sąlygų

Vaikas nebenori eiti į mokyklą. Jis sėdi namuose, užrakinęs savo kambario duris. Šantažu tokių vaikų nepaveiksite, tėvų grasinimai jų taip pat negąsdina: „jei nesimokysi, liksi kartoti kursą“,  „negausi mokyklos baigimo pažymėjimo, galėsi eiti gatvių šluoti“,  net nepilnamečiams skirta komisija negąsdina. Vaikas nieko nebijo ir jam viskas „dzin“. Jis nebendrauja su niekuo kelias savaites ar net mėnesius.

Kur slypi to priežastys?

Dažniausiai penktoje ar šeštoje klasėje, vaikams įvyksta rimtas posūkio taškas, susijęs su mokymu ir prisitaikymu prie naujų reikalavimų.

Pradinėje mokykloje buvo tik viena mokytoja. Jos reikalavimai buvo aiškūs ir suprantami. Ji palaikė su vaikais glaudžius ryšius, davė tinkamas užduotis, stebėjo jų įgyvendinimą. Vaikas suprato, ko iš jo tikimasi.

O dabar atėjo vidurinės mokyklos laikas. Vietoj vieno mokytojo atsirado keli nauji. Kiekvienas turi savo taisykles, reikalavimus, lūkesčius. Visi iš karto nori kažko iš vaiko. Dėl savo emocinių savybių paauglys gali nespėti prisiderinti, persijungti, greitai prisitaikyti prie naujų sąlygų. Juo labiau, kai suaugusiųjų reikalavimai nėra visai suprantami. Dienyne atsiranda daug prastų pažymių. Tėvai nervinasi, spaudžia, apeliuoja į savo atžalos sąžinę, bet patys  nieko konstruktyviai nenusprendžia, nesigilina į to, kas vyksta, esmę.

Didžiausia problema ir būna mokymosi sunkumai. Jie visada užklumpa tuo metu, kai vaikai pereina iš pradinės mokyklos į vidurinę mokyklą. Tada ne vienam  paaugliui ir nusvyra rankos. Tėvai gali pradėti kaltinti jį tingumu, kad daug laiko praleidžia prie kompiuterio, todėl gerai nesimoko. Bet greičiausiai jis nėra tingus ar negabus. Jis tikrai nesupranta, „negauna to“, ką turėtų paaiškinti jam mokytojas ar mokytojai. Todėl jaučiasi „apleistas“ nevykėlis ir pasiduoda, nes nėra jėgų kovoti vienam.

Iš pradžių paauglys praleidinėja pamokos, po to gali kurį laiką nelankyti ir mokyklos, o galiausiai, jei šeimoje nėra aštraus konflikto, jis užsirakina savo kambaryje ir sako: „Štai taip, aš niekur kitur neisiu“.

Gana dažnai taip nutinka vaikams, kuriems pasireiškia dėmesio deficito hyperaktyvumas. Tokie vaikai gali praleisti dalį mokytojų aiškinimų ir nurodymų: kažką girdėjau, kažką – ne, kažką padariau, kažką pamiršau. Pamokose toks paauglys būna išsiblaškęs, visada kažką numeta, kalbina klasės draugus, šnabžda kaimynams. Žinoma, tai erzina mokytojus ir jie pradeda spausti tokius moksleivius. Dėl to paauglių santykiai su mokytojais akivaizdžiai pablogėja arba visai nutrūksta: juos vadina neklaužadomis, o tėvus nuolat pasiekia skundai dėl sutrikdytų pamokų ir atžalų blogo elgesio. Po to jau tėvai pradeda spausti savo atžalas – moralizuoti, pamokslauti, gąsdinti:  „Kaip tu elgiesi?!“, „Padaryk ką nors gero!“ . Deja, bet vien žodžiai nepadės, nes tai yra tarsi prašymas atsistoti ir bėgti maratoną.

Pradeda vis dažniau ne tik praleidinėti pamokas, bet ir aktyviai ieškoti „nelaimės draugų“

Mano praktikoje buvo atvejis, kai po šeštos klasės labai pablogėjo vaiko mokymasis. Dvejetai pasipylė kaip iš gausybės rago. Kol galų gale jis užsirakino kambaryje ir daugiau nieko nenorėjo girdėti apie mokslus. Paaiškėjo, kad nuo gimimo vaikas turėjo klausos problemų, kurios blogėjo su amžiumi, bet niekas to neįtarė.

Deja, bet mūsų visuomenė yra perdėtai „išsilavinusi“. Mes visi žinome žodį „tinginystė“, tačiau tik nedaugelis supranta, kad „tinginystė“ gali būti tikros fiziologinės priežastys. Todėl, kad  neįmanoma iš karto išspręsti problemos. Tėvai turi ieškoti alternatyvių būdų, kurių yra labai daug.

Vienas jų – galima mokykloje pereiti prie supaprastinto mokymosi būdo, galima atsisakyti netinkamo mokytojo, galų gale galima pakeisti mokyklą. Svarbiausia, atsisakyti bandymų priderinti tokį vaiką prie įprasto visos mokyklos mokymosi proceso.

Mano praktikoje buvo atvejis, kai paauglio motina, du ar tris mėnesius nebelankančiam mokyklos savo sūnui pasakė: „Na, ko tu sėdi ir nieko neveiki? Jei nenori mokytis, tada eik dirbti“. Ir vaikinas su džiaugsmu tai padarė. Jis buvo laimingas, greitai pasiekė rezultatą, svarbiausia, kad visi reikalavimai jam buvo aiškūs. Darbas paaugliui tapo išeitis iš susiklosčiusios sudėtingos situacijos. Bet jis lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir dirbo, mokėsi toliau vakarinėje mokykloje. Deja, nedaug tėvų, ypač ambicingų, pasirengusių žengti tokį žingsnį – leisti paaugliui pačiam rinktis savo gyvenimo kelią.

Bendraujant su bet kuriuo paaugliu, svarbiausia sustiprinti jo pasitikėjimą savimi ir palaikyti jį. Pasirūpinkite, kad vaikas visada jaustųsi gerai, tada jis jausis sėkmingas. Pagrindinis tėvų uždavinys yra atpažinti problemą, jei tokia yra, ir padėti vaikui ją spręsti. Dar svarbiau užauginti laimingą žmogų, savarankišką, sugebantį prisitaikyti prie bet kurių gyvenimo sąlygų.

Priešingu atveju – vaiką gali apimti blogio būsena. Jis pradeda nesiskaityti nei su mama, nei su tėvu. Padėtį gali pabloginti vis smarkiau įsiliepsnojantys kivirčai ir abipusiai įžeidinėjimai. Paauglys pradeda vis dažniau ne tik praleidinėti pamokas, bet ir aktyviai ieškoti „nelaimės draugų“. Tai reikia, kad iki nelaimės lieka tik vienas žingsnis…

Nesvarbu, kaip veikia teisėsauga ar socialinės tarnybos, gatvių draugų kompanijos visais laikais buvo ir bus.  Netrūksta paauglių kompanijų, kur naudojamos psichoaktyvios medžiagos ir prie kurių galima prisijungti.

O prie tokių dažniausiai prisijungia namuose ir mokykloje blogai besijaučiantis vaikas, negalintis susitvarkyti su savimi, jaučiantis depresiją, turintis problemų namuose ir mokykloje ir dažnai patenkantis į  nemalonias situacijas. Jis ieško vietos, kurioje nejaustų to, kas vyksta aplinkui, kurioje galėtų bent trumpam pamiršti viską. Kaip padėti tokiems vaikams? Svarbu atsiminti, kad depresija yra būklė, žalojanti žmogų iš vidaus ir neleidžia nusiraminti. Depresinės būsenos negalima pašalinti staiga suorganizavus sveiką aplinką. Kad ir kaip stengtųsi suaugusieji, tokio vaiko nepavyks greitai grąžinti į normalią būseną ir sveiką aplinką. Dažnai tenka ieškoti  rimtų psichologinių priemonių ir medikamentų pagalbos.