sniegopilys.lt
Mokyklos darbai, egzaminai, pirmoji meilė, savęs atradimas ir siautėjantys hormonai… Paauglio gyvenimas nėra lengvas. Ir kartais jauni žmonės nežino, kaip susidoroti. Nesėkmės ir bendraamžių spaudimas tik dar labiau pablogina situaciją. Paaugliai gali tiesiogine prasme pradėti save žaloti. Šis elgesys turi pavadinimą: savęs žalojimas. Psichologė Angelė Kazlauskienė paaiškino šio reiškinio priežastis ir sutiko atsakyti į mūsų užduotus klausimus
- Ką psichologai turi omenyje vartodami terminą „savęs žalojimas“?
- Iš esmės šis terminas vartojamas apibūdinti savęs žalojimo elgesiui. Tai yra veiksmai, nukreipti į save. Paauglys gali kasytis odą, kramtyti nagus ar rautis plaukus. Sunkesniais atvejais jauni žmonės save pjausto ir degina. Kai kurie ekspertai netgi tatuiruotes, kai jas darosi viena po kitos, priskiria savęs žalojimui. Žinoma, čia svarbu atskirti tam tikrą priklausomybę nuo paprasto noro išsiskirti iš minios.
— Kai atsiranda noras save žaloti, ar jis paauglį persekioja nuolat? Ar jis atsiranda tam tikrais gyvenimo momentais, taip sakant, bangomis?
— Tai ne hobis, o būdas susidoroti su kažkuo sunkiu. Paauglys dar nežino, kaip elgtis krizės metu, nes turi mažai gyvenimiškos patirties, žinių ar įgūdžių. Smegenų centrai, atsakingi už sudėtingų situacijų analizę ir tinkamą reagavimą į jas, nėra iki galo išsivystę. Todėl pats paprasčiausias ir prieinamiausias būdas išlieti emocijas ir sumažinti psichologinį stresą yra per kūną. Jei jaunas žmogus bandė žaloti save ir jam tai patiko bei padėjo tuo metu, yra didelė tikimybė, kad jis vėl grįš prie šio metodo. Kitaip tariant, jis vėl ir vėl kels sau skausmą, kad susidorotų su sunkia situacija. Tai labai bloga tendencija.
— Kiek dažnas šis reiškinys?
— Gana dažnas. Tačiau statistikos nėra, nes mažai paauglių apie tai kalba garsiai. Įpjovimai, įbrėžimai ir nudegimai dažniausiai padaromi tose kūno vietose, kurios paslėptos po drabužiais ar plaukais. Dėl to kitiems sunku pastebėti. Dažnai net paauglio tėvai nežino apie jų žalojimąsi.
— Ar tiesa, kad būtent jauni žmonės labiau linkę žaloti save?
— Sunku pasakyti. Yra ir suaugusiųjų, kurie taip pat žaloja save. Kita vertus, jauni žmonės yra tiesiog matomi. Įbrėžimus ir įpjovimus dažniausiai pastebi tėvai. Suaugusiesiems lengviau paslėpti žymes.
— Ar noras žaloti save kyla dėl tėvų dėmesio stokos?
— Be kita ko. Labai dažnai tėvai yra pasinėrę į darbus ir neturi laiko savo vaikams. Jie nekalba, nesidalija savo rūpesčiais ar džiaugsmais, nėra jokio ryšio. Vaikas priverstas pats susidoroti su įvairiomis situacijomis, nes niekas jo nemoko. Manau, kad sėkmingo auklėjimo raktas yra bendravimas. Taip pat norėčiau pastebėti, kad šiandien jaunesnė karta yra labiau imli ir meili. Anksčiau paaugliai savarankiškai gyvendavo nuo 16 ar 17 metų, tačiau dabar jie gali likti su tėvais iki 25 ar 30 metų ir tai laiko norma. Žinoma, mūsų psichinę sveikatą veikia ir pasaulinis naujienų ciklas – tai gana sudėtinga. Net suaugusieji negali susidoroti su tokiu naujienų ciklu, jau nekalbant apie jaunimą. Šiuo metu daugelį užvaldė nerimas.
— Ką turėtume daryti?
— Pasakykite savo vaikui: „Jei dėl ko nors liūdi, liūdėk visu kūnu: neslopink savo jausmų. Aš būsiu šalia.“ Tai sukuria saugią erdvę, kurioje jis gali būti atviras ir išreikšti net socialiai nepriimtinas emocijas, tokias kaip pyktis ir įniršis. Žmonių reakcijos į sudėtingas situacijas yra panašios į kai kurių gyvūnų: kovoti, bėgti arba sustingti. Kai bijome, pasirenkame vieną iš šių reakcijų, priklausomai nuo savo asmenybės tipo. Jei jūsų vaikas sustingsta, tai labai blogai. Tai reiškia, kad jis nežino, kaip išreikšti savo emocijas ir tokiu būdu sumažinti psichinę įtampą.
- Ką daryti, kai paauglys, linkęs į savęs žalojimą, priešiškai reaguoja į visus tėvų bandymus padėti, o kiekvienas žodis veda prie ginčų ir pykčio priepuolių?
- Svarbiausia bet kuriam iš tėvų – neteisti savo vaiko. Iš baimės galime sureaguoti: „Ar tu išprotėjai?“. Svarbiausia – giliai įkvėpti, suskaičiuoti iki dešimties, išgerti kavos ir apskritai nusiraminti. Ir tik tada eiti pas savo vaiką. Priešingu atveju – galite tik pabloginti situaciją. Jei bendravimas visiškai nutrūksta, žinoma, reikėtų pasikonsultuoti su psichologu. Jis taip pat gali padėti užmegzti ryšį su sūnumi ar dukra. Šių dienų jaunimui trūksta realaus bendravimo.
— Ar situacija laikui bėgant gali pablogėti? Kuo toliau, tuo rimtesnė žala?
— Tai tiesa. Sudėtingose situacijose mūsų kūnai gamina streso hormonus. Susižaloję paaugliai, kurie praktikuoja savęs žalojimą, skatina adrenalino gamybą, kurį pakeičia endorfinai. Ekstremalaus sporto entuziastų, kurie tiesiog neįsivaizduoja savo gyvenimo be šuolių su parašiutu, vairavimo dideliu greičiu ir panašiai, kūnai veikia tuo pačiu principu. Tačiau laikui bėgant kūnas prisitaiko prie susiduriamų iššūkių, o norint gaminti hormonus, reikia sukelti vis didesnę traumą.
— Kiek užkrečiamas šis reiškinys? Ar jis gali būti perduodamas iš vieno paauglio kitam?
— Paaugliai yra labai smalsūs sutvėrimai. Jie nori išbandyti viską, todėl viskas įmanoma. Tačiau jei paauglys turi vidinę šerdį ir supranta, kad jo kūną reikia gerbti ir saugoti, taip neatsitiks. Taigi, vėlgi, viskas priklauso nuo auklėjimo ir požiūrio, kurį vaikas gauna iš savo tėvų. Jei jie žino, kaip susidoroti su sunkiomis emocijomis, jie nesigriebs savęs žalojimo.
— Ar savęs žalojimas gali išsispręsti savaime?
— Taip nutinka, tačiau tokiu atveju nėra jokios garantijos, kad žmogus ateityje nesigriebs šio psichologinio streso malšinimo metodo. Geriausia pasikonsultuoti su specialistu.
— Ar pasitaiko atvejų, kai žmonės hospitalizuojami dėl savęs žalojimo?
— Deja, taip. Nors asmeniškai su tuo nesusidūriau. Paprastai paaugliai hospitalizuojami, kai pradeda rimtai save žaloti, bandydami gauti adrenalino ir endorfinų antplūdį. Skausmas su kiekvienu epizodu turėtų stiprėti. Todėl turėtumėte būti atidūs savo vaikams. Jei pastebėjote įbrėžimų, įpjovimų, nudegimų ar kitų sužalojimų, nedelsdami spręskite situaciją; nesitikėkite, kad problema išsispręs savaime. Nesvarbu, ar jūsų paauglys patiria sunkumų, kuo dažniau su juo bendraukite, kad palaikytumėte ryšį!
— Kaip tėvai gali suprasti, ar jų paauglys yra priklausomas nuo savęs žalojimo? Į ką jie turėtų atkreipti dėmesį?
— Obsesinis elgesys, pavyzdžiui, nagų kramtymas ar plaukų rovimas, gali būti ženklas. Turėtumėte stebėti savo vaiką ir paklausti, kaip jam sekasi ir ką jis jaučia. Geriausia su juo pasikalbėti apie emocijas, paaiškinant, kad tam tikrų jausmų patyrimas nėra gėda. Visada galite prie jų prieiti ir pasakyti: „Klausyk, matau, kad tau dabar sunku, tu dėl kažko labai nerimauji, leisk man padėti.“ Svarbu leisti jiems pabūti su savo jausmais, juos pripažinti, paaiškinti, kad esate pasirengę apie juos kalbėti ir pasidalinti savo patirtimi. Jei nėra gero ryšio, tuomet reikėtų pamažu ir atsargiai užmegzti dialogą. Su vaiku reikia bendrauti kiekvieną dieną! Kontakto užmezgimas ir mokymas suprasti savo emocijas turėtų prasidėti darželyje. Ar kada nors pastebėjote, kad kai mažas vaikas laimingas, jis džiaugiasi visu kūnu? Jis šoka, šokinėja ir negali ramiai nusėdėti. Jis liūdi lygiai taip pat – visu kūnu. Tačiau jiems augant, tėvai vis rečiau rodo savo emocijas, jas slopindami.
