sniegopilys.lt
Rašytoja Peg Streep, dirbanti su moterimis, kurios nuo vaikystės nepatyrė motinos meilės, apibūdino, kaip tiksliai pasireiškia mylinčių ir nemylinčių motinų auklėjimo skirtumai.
Anot rašytojos, svarbu ne tik tai, kas vyksta šeimoje. Svarbu ir tai, kas nevyksta. Nemylinčių motinų atveju iš esmės trūksta teigiamo požiūrio į dukras. Tai gali pasireikšti įvairiai, tačiau rezultatas visada būna tas pats: sunaikinamas vaiko prisirišimas prie motinos.
Narcizo tipo moterų dukterys dažnai atsiduria keistoje situacijoje
„Karingos motinos paprastai sukuria aplinką, kurioje jų dukros mokosi gintis ir slopinti emocinius atsakus. Šios dukros dažnai eliminuoja savo jausmus, nes jų reakcijos – ašaros, krūpčiojimai, išsigandusios akys – iš tikrųjų gali pabloginti situaciją, suaktyvindamos motinų veiksmus. Šios dukros padarys viską, ką gali, kad išeitų iš motinos „radarų“. Būti „nematomoms“ – jų didžiausias troškimas“, – teigė Peg Streep.
Kita vertus, anot jos, motinos, neparodančios meilės savo dukterims, suprantama, labiau linkusios ignoruoti nei pastebėti. Taip pat „nepastebėti“ ir „negirdėti“, ką sako ar daro dukra. Bet tokia dukra padarys viską, kad būtų išgirsta ir sulauktų motinos dėmesio. „Tai yra dukra stengsis būti visaip matoma: gauti gerus pažymius, siekti sporto ir kūrybinių pasiekimų, bus socialiai populiari ar net priešingai – elgtis blogai. Kaip man prisipažino viena tokių merginų: „Ji bent jau mane pamatė, kai turėjau bėdų. Tai buvo geriau nei visai manęs nematyti “, – sakė rašytoja.
Linkusių kontroliuoti motinų dukterys kovoja, norėdamos būti išklausytos ir priimti sprendimus, kurie išreikštų jų mintis, poreikius ir norus. Juk jos nuo pat vaikystės yra tikros, kad be kontroliuojančios mamos rankos greičiausiai žlugs ir dažniausiai tuo tiki.
Tuo tarpu ryškaus narcizo tipo moterų dukterys dažnai atsiduria keistoje situacijoje. Jos tarsi pasimeta, negali būti tomis, kuriomis iš tikrųjų nori būti, nes yra vertinamos tik pagal tai, ko nori mama.
Emociniai nepasiekiamų motinų dukros yra panašesnės į neparodančių meilę motinų dukras, tačiau jos jaučia dar didesnį emocinį stygių ir dvasinio artumo nebuvimą. Dukteriai būna labai sunku suprasti, kaip mama gali būti fiziškai kartu ir emociniai nebūti vienu metu. Esant emocinio deguonies stygiui, dukterys negali būti dvasingai artimos su motinomis.
„Vaikai, kurių emociniai poreikiai patenkinami vaikystėje, daug geriau įveikia neigiamas emocijas, o nemylimi vaikai – ne. Pastarieji beveik visada turi emocinio intelekto sutrikimų. Todėl labai svarbu, kad emociniai poreikiai būtų patenkinti vaikystėje, kad vaikai galėtų užmegzti normalius emocinius ryšius su savo šeimos nariais, kad šeima suteiktų pagrindą sveikai savivertei ir išmokytų kovoti su sunkiomis ir skausmingomis emocijomis“, – teigė Peg Streep.
Anot jos, mylinčios mamos, žinoma, taip pat nebūna tobulos. Meilės ir supratimo kupina mama gali periodiškai barti ir bausti vaiką. Todėl, kai psichologai kalba apie nemylinčias motinas, jie turi omenyje ne tai, kad motina šaukia ant vaiko, o tai, kaip mama nuolat elgiasi su vaiku.
Kai nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų su vaiku bendraujama sveikai, jis paguodžiamas, paglostomas, apkabinamas, kai būna nusiminęs, tada dukra per tokį bendravimą su motina sužino, kad pasaulis yra saugi vieta, kuria galima pasitikėti. Visi žmonės gimsta turėdami gebėjimą įsijausti, kuris vystosi būtent dėl šios intymios motinos ir vaiko sąveikos.
Bet nemylinti mama paprastai neparodo nei empatijos savo vaikui, nei atsižvelgia į jo poreikius bei norus.
Motinos pareiga matyti ir priimti vaiką tokį, koks jis yra
Psichologiškai sveikoje aplinkoje augantis vaikas paprastai būna mylimas ir gerbiamas kaip žmogus. Žino, kad jis yra asmenybė, individas ir kad jam suteikta laisvė bei erdvė būti savimi.
Tuo tarpu motina, kuriai vaikas nėra asmenybė, nesupranta ir nenori priimti jo ribų. Ji gali įeiti į jo kambarį nepasibeldusi, nepaisyti jo asmeninių interesų ir panašiai. Tiesa, nemylimoms dukroms būna sunku suprasti, kad ribos yra sveikų santykių dalis. Todėl užaugusios jos pačios linkusios jas pažeisti.
Mylinti mama perduoda žinią „Tu esi graži tokia, kokia esi“. Tai yra ji priima savo dukrą tokią, kokia ji yra. Ši žinia sukuria dukros savivertės pagrindą. Priėmimas nereiškia, kad motina nusisuka nuo savo vaiko trūkumų, nori jų nepastebėti arba leidžia jam viską pasaulyje vien dėl to, kad jis gimė. Mylinti motina drausmina ir nustato taisykles, bet nežemina ir negėdina vaiko.
„Deja, bet tai nebūdinga per daug kritiškai ar net agresyviai besielgiančioms motinoms, kurios dažnai griebiasi žodinės prievartos, nukreiptos į vaiko asmenybę, išvaizdą ar jo veiksmus, – aiškino rašytoja. – Laikui bėgant motinos kritika tampa nemylimų dukterų vidiniu balsu, savikritika, išgyvenimais ir kompleksais dėl savo charakterio ar išvaizdos trūkumų, kurių negalima pakeisti. Tokios motinos sako: „Ji niekada neištekės, nes yra stora ir kvaila. Kas ją mylės?“, „Ji dirba už centą, nes nežino, kaip gauti gerą darbą“ ir panašiai“.
Jos teigimu, motinos pareiga matyti ir priimti vaiką tokį, koks jis yra ir pripažinti jo poreikius, norus ir mintis, net jei jos kartais būna prieštaringos. Tai, žinoma, nereiškia, kad motina turi būtinai sutikti su visais dukros sprendimais. Tai tiesiog reiškia, kad motina juos priima kaip savo sprendimus ir yra pasirengusi juos aptarti.
„Autoritariškos, kontroliuojančios ir narciziškos motinos filtruoja savo požiūrį į savo vaikus per savo poreikių ir norų prizmę, o tai iš tikrųjų reiškia, kad motinos jų visiškai nemato. Motinos veidas yra pirmasis veidrodis, kuriame vaikai mato save. Dukros yra labiausiai linkusios vertinti save motinos akimis. Jos galvos apie save visą gyvenimą taip, kaip mama jas „suprojektavo“, – sakė Peg Streep.
Anot rašytojos, tai nereiškia, kad mama negali prarasti savitvardos, privalo būti tobula su vaiku 24 valandas per parą ir niekada neklysti. Bet mylinti mama paprastai prisiima atsakomybę už savo klaidas ir neteisingus sprendimus ir stengiasi pataisyti pašlijusius santykius. Ji suvokia savo įtaką bei galią, bet stengiasi niekada jomis nepiktnaudžiauti. Ji žino ir atsiprašymo vertę.
Tačiau šie dalykai dažniausiai būna nesuprantami nemylinčiai motinai, kuri pateisina savo elgesį kiekviename žingsnyje arba visiškai neigia, kad kada nors įžeidė ar pasielgė neteisingai su dukra.
Blogiausia tai, kad dauguma nemylimų dukterų kaltina save dėl nesusiklosčiusių santykių su mama. Tiesą sakant, lengviau save kaltinti, nes tai nemylimoms dukroms suteikiama viltis, kad ilgainiui santykiai gali tapti „normalūs“. Tai nėra taip skausminga, kaip pati mintis, kad užaugo nemylima.
Bet jei tokia mintis vis dažniau atsiranda suaugusios dukters galvoje, svarbu teisingai įvertinti motinos elgesį, norint padėti atsikratyti vaikystėje patirtų psichologinio pobūdžio traumų.
parengta pagal psichologytoday.com
