sniegopilys.lt
„Ateina norintys įsivaikinti ir palieka didelių vilčių. Vaikas netveria džiaugsmu: „O-o-o, aš greitai turėsiu mamą, tėtį, šeimą. Bet paskui jie tiesiog nusisuka ir išeina, – sako buvęs vaikų globos namų auklėtinis Goša Ginžu. Ko reikia vaikui vietoj rėmėjų suneštų jam vienam 70 kilogramų naujametinių saldainių?..
Suprato, kad vaikų namai – nenormalu
Gošos Ginžu biologiniai tėvai atsisakė jo nuo pat gimimo – tiesiog paliko ligoninėje ir iš karto buvo nuvežtas į kūdikių namus. Paskui į ikimokyklinio amžiaus vaikų namus, kur pragyveno iki šešerių metų, kol galų gale buvo pervestas į vaikų globos namus. Goša sako prisimenantis save nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą įžengė į ikimokyklinukų grupę. O kas buvo iki tol – apskritai niekas neužsiliko galvoje: nei kas buvo auklėtoja, kas per kūdikių namai, iš kur liudijimas, kad buvo pakrikštytas.
Užtat iki šiol puikiai atsimena, kai buvo atvažiavusi komisija patikrinti ir auklėtoja viešai iškabino duomenis apie vaikų globos namų auklėtinius. Visiems būna įdomu sužinoti, ką apie juos rašo. „Kiekvienais metais buvo pateikiamos mūsų charakteristikos, kas mes tokie esame, iš kur ir kas mūsų tėvai. Ir aš iš smalsumo pasižiūrėjau į savo duomenis. Tada ir sužinojau, kuo vardu mano biologiniai tėvai. Pasirodo, kad turiu tėvą ir mamą. Bet ašara nenuriedėjo. Aišku, esu dėkingas jiems, kad jie susitiko, padarė kažką lovoje ir aš gimiau. Ir kad motina mane išnešiojo. Juk dažnai motinos atlieka abortus ir vaikams nėra galimybės pamatyti šį pasaulį“, – sako Goša.
Bet berniukas iki šiol nesupranta, kodėl mama jo atsisakė. Vien dėl to norėtų su ja susitikti O gal ir ne tik dėl to. „Norėčiau paklausti, ar aš toks blogas buvau, kad ji mane paliko ligoninėje: pagimdė, iškentėjo skausmus ir paliko. Ir kodėl?“, – retoriškai klausia Goša, nesitikėdamas atsakymo.
Tik kai berniukui suėjo 9 ar 10 metų suprato, kas yra tie vaikų namai. Netrukus sužinojo, kad anapus valdiškos įstaigos vartų, kiti vaikai gyvena namuose, šeimose. Vaikai turi mamą, tėtį, močiutę ir senelį. Jie turi šeimos lizdą. O čia tiesiog krūva vaikų vienoje, kurie niekam nerūpi. „Aš nepatyriau žmogiškos šilumos, glamonių, meilės, kurią būčiau galėjęs gal būt patirti iš savo mamos ir tėčio, patirti jo stiprią vyrišką petį. O čia to nėra, aplink vien tetulės. Ateina, išeina, ateina, išeina. Ir tada supratau, kad tai nėra normalu“, – pasakoja Goša.
Vaikinas neslepia – tada net pradėjęs melstis, kad mirtų sulaukęs 18 metų. Kadangi suprato: išėjęs iš vaikų namų arba nusigers, arba mirs perdozavęs narkotikų, arba atsidurs už grotų. Bet čia viskas paruošta ir niekuo nereikia rūpintis: pamaitintas, aprengtas, lova švariai paklota, visi už jį viską daro – plauna indus ir grindis, skalbia patalynę, sutvarko kambarius. „Čia gyvendamas gali ką nors pasiųsti ir ant trijų raidžių, kai esi prastos nuotaikos arba kai nieko nesinori daryti. O ten, už vartų pamėgink ką nors pasiųsti…“, – samprotauja Goša.
Prieš parašydamas knygą, Goša klausinėjo savo draugų, kokie sunkumai pirmiausiai jų laukė, užvėrus vaikų namų vartus. Visi kaip vienas tvirtino, kad prasideda problemos su dokumentais ir kaip pačiam susirasti ką nors paėsti. „Mes išmokome tik vogti, o atsistoti prie viryklės, įpilti vandens į puodą ir išsivirti sriubos ar kaip nors kitaip save pamaloninti gardžiu valgiu, mūsų to nemokė. Greito paruošimo makaronai, užpylus juos verdančiu vandeniu – štai ir visas valgių gaminimas“, – sako jaunasis rašytojas.
Anot jo, išeinant iš vaikų namų žinojęs tik keturias profesijas: kiemsargio, jei blogai mokaisi, virėjo, kirpėjo ir žolės pjovėjo. Viskas.
Goša nuo mažumės buvo guvus, judrus ir linksmas vaikas, bet auklėtoja tai vadino liga. Dažnai suduodavo, aprėkdavo, o jis verkdavo ir juokdavosi, verkdavo ir juokdavosi. Sako ir pats nežinantis, kodėl taip – visą patiriamą skausmą priimdavo su šypsena veide. Kai auklėtoja paglostydavo galvelę, o po to spirdavo į užpakalį, jei tik kas nors nepatikdavo. Nuo to viskas ir prasidėjo: Goša nekęsdavo, kai imdavo kas nors jį gailėti. Nes tai buvo netikra. Apgaulė.
Vaikas nuo mažumės jautė ir suprato, kad auklėtoja niekada neatstos mamos – nuoširdžiai nepaglostys, neapkabins, nepalepins skanėstais. Juk jos turi savus vaikus, kurie laukė namuose. Jos atidirbo savo valandas ir namo. Ten savi vaikai, kuriuos jos myli, rūpinasi ir augina. O čia jie niekam nereikalingi.
Kai pagaudavo vagiančius, verkdavo ir sakydavo, kad yra našlaičiai
„Prisimenu, mes dažnai šaukdavome auklėtojoms: „Nusibodote, užknisote, jūs mums nereikalingos!“. Bet ir jos nelikdavo mums skolingos: „Ach, mes jums nusibodome? Ne, tai jūs nusibodote savo tėvams, savo alkoholikėms, narkomanėms mamašoms, nes jos paliko, atsisakė jūsų, o mes lankstomės jums, kaip kokios tarnaitės. Ir vis nepatenkinti, šūkaujate“.
Bet auklėtiniams tai nė motais: kikendavo, aptarinėdavo su vaikėzais, nevertino ir negerbė vyresniųjų triūso. Kol auklėtoja neištvėrusi surikdavo: „Gindžu, ateik į vestibiulį! Stovėk čia. Tuoj ateis su tavimi pasiaiškinti“.
Tuo tarpu su draugais Goša daugiausiai aptardavo su kuria mergina kuris permiegojo, kas ką pavogė, kuris iš jų daugiau sekėjų surinko „Instagrame“ ir panašiai. Tik buitinėmis temomis, o apie dvasinius dalykus apskritai nekalbėjo.
Goša neslepia, anksti pradėjęs turėti lytinių santykių. Kodėl? Anot jo, todėl, kad sekse patiria ne tik malonumą, bet ir padeda atsipalaiduoti bei nusiraminti. „Mes nepatyrėme motinos meilės, glamonių, o per seksą visa tai galima patirti – ir meilę, ir glamones“, – sako Goša.
Vaikinas neneigia ir kitų savo nuodėmių. „Kai mus pagaudavo vagiančius, mes verkdavome ir sakydavome, kad esame našlaičiai. Kai mums buvo 15 metų ir galima būdavo išeiti iš vaikų namų teritorijos, mes žiemą su vaikinais eidavome į mišką, slėpdavomės po sniego pusnimis prie kelio ir mėtydavome sniego gniūžtes į pravažiuojančias mašinas. Net pagalius. Arba paimdavome šiukšlių dėžes ir pastatydavome tiesiog ant kelio, kad negalėtų pravažiuoti. Mes tada nežinojome, kaip atrodo inkasatorių mašina, vežanti pinigus. Mėtėme ir į ją. Mašina sustojo, išlipo iš jos inkasatoriai ir pradėjo į mus šaudyti iš automatų. Lėkėme kiek kojos nešė į miško tankmę ir sukritome ant žemės. Jie paleido į mus seriją šūvių, mes gulėjome sukritę į sniegą ir ne juokais išsigandome“, – dalijasi paauglystės išgyvenimais Goša. Vaikino tvirtinimu, bet tuo viskas nesibaigė. Po to pradėjo sprogdinti parduotuves. Nusipirkdavo naujametinių fejerverkų, užeidavome į intymių prekių, gėlių ar kurią nors kitą parduotuvę, uždegdavo, mesdavo ir išbėgdavo. „O ką mes turėjome daryti? Per dienas sėdėti vaikų namuose, žiūrėti televizorių ar skaityti knygelę? Valgyti praėjusių metų rėmėjų suneštus saldainius? Nuobodu. Reikėjo kažkaip pralinksminti save“, – aiškina Goša.
Vaikinas išklojo ir savo vagystės epopėjas. „Nueinu į parduotuvę, matau daugybę įvairiausių prekių, sudėliotų ant lentynų! Pinigų nėra. Per mėnesį skiria 400 rublių, o ką už juos galima nupirkti? Skardinę alaus ir cigarečių. Ir viskas. Kaip įsigyti tai, ko nori? Belieka vogti!“, – atvirauja Goša.
Iš pradžių slėpdavo kišenėse kramtomąją gumą, šokoladukus. Paskui nusprendė, kad mažoka ir norisi adrenalino. Pradėjo vogti daugiau. Kai pradėjo mokytis vidurinėje mokykloje, į vaikų namus parsinešdavo didelius paketus maisto.
Būdavo, kad ir pagaudavo, bet paauglys jau žinodavo, ką kalbėti. Jis imdavo verkti, kad yra vargšelis našlaitis iš vaikų namų, kad juos muša, skriaudžia „Matote, kaip aš blogai aprengtas, nepavalgęs“, – teisinosi jis. Nors tuo metu kišenėje gulėjo vos ne naujausio modelio išmanusis telefonas. Irgi vogtas! „Paleiskit mane. Prisiekiu, tai buvo pirmas ir paskutinis kartas ir daugiau jūs manęs nebepamatysite“. Ir paleisdavo.
Teisėjas pasitaikė normalus vyras ir tempė gumą iki malonės suteikimo
Bet Goša duoto žodžio neištesėjo. Vieną kartą draugas pasiūlė užsidirbti: „Pavok man tokią ir tokią striukę, kepurę ir dar ką nors“. Goša sutiko. Nuėjo į sporto prekių parduotuvę, pasiėmė drabužių, bet pirmiau nuėjo į kabiną pasimatuoti, o gal ir jam tiks. Ir nebenusirengė.
Išeinant iš parduotuvės, praėjo pro magnetinius rėmus. Apsaugininkas stovi netoliese. Viskas gerai. Bet staiga pamatė nuo viršaus skubiai lipantį laiptais vyrą: „Tai ką jaunuoli! Einame su manimi“. Širdis tuk-tuk-tuk. Išpylė prakaitas, bet vylėsi, kad gal paleis. Ir vėl pasekė tą pačią pasaką. Nuėjo, nusivilko ir viską sudėjo ant stalo. Goša sako, tada tikrai jam buvo labai gėda.
Jie žiūri į kepurę, o ten didelė skylė nuo magnetuko kainos. „Ar turi pinigų apmokėti už šią prekę“, – paklausė vienas apsaugininkų. „Ne neturiu, mums vaikų namuose duoda po 400 rublių per mėnesį. Iš kur aš turėsiu pinigų apmokėti“, – atsakė įkliuvęs vaikinas. „Na, tada kviečiame policiją“.
Bet prieš tai paskambino į vaikų namus. Galvojo, kad ragelį pakels direktorius, o atsiliepė jo pavaduotoja. „Mes pagavome apsivogusį jūsų namų auklėtinį“, – pranešė jie.
„Ką, Gošą? A, Ginžu? Išmeskite jį per langą“, – atsakė ši. Vyras išpūtė akis ir sako: „Na, suprantate, nemaži pinigai, jį gali pasodinti. „Jei nenorite jį išmesti per langą, kvieskite policiją“, – atsakė pavaduotoja ir numetė ragelį.
Anot vaikino, ačiū Dievui, teisėjas pasitaikė normalus vyras ir tempė gumą iki malonės suteikimo. Gošą paleido pagal amnestiją – gegužės 9 –ąją Pergalės dieną. Bet tuo viskas dar nesibaigė. Kol augo vaikų namuose, jam buvo tiesiog poreikis ką nors nugvelbti. Būdavo, ateina išalkęs į parduotuvę, prisikiša kišenes „Snikers“, kramtomosios gumos ir išeina. Vogdavo tik smulkmenas, nes jei pagautų vagiant stambesnį daiktą – viskas, tada jau jo laukė kalėjimas. O Gošai to nereikėjo, nes jo buvo visai kitokie ateities planai!
Visi meldėsi, kad Goša ne tik pabustų iš komos, bet ir išgyventų
Dabar vaikinas tiksliai ir nebeprisimena, bet kai jam buvo gal 6 ar 7 metai, važiavo į Krymo „Foros“ stovyklą. Gyveno antrame aukšte. Grįžęs nuo jūros, pasikabino trumpikes balkone ir pamatė, kad galima pateikti iš ten į kitą balkoną. Bet buvo gana didelis tarpas nuo pertvarų iki turėklų. Vis dėlto surizikavo ir … nukrito ant žemės. Po to gulėjo ligoninėje. Paskui jam pasakojo, kaip auklėtoja surinkdavusi vaikus ir jie visi meldėsi, kad Goša ne tik pabustų iš komos, bet ir išgyventų.
Atsimerkęs ligoninės palatoje ir pamatęs kapsiančią lašinę – paėmė ir ištraukė. Tuo metu prie jo budėjusi auklėtoja išpūtė akis ir sušuko: „Ginžu atsigavo!“
Baigėsi viena stovyklos pamaina ir reikėjo kažkur jį laikyti, kol dar visiškai neatsistojo ant kojų. Nuvežė į vaikų namus, o ten remontas vyksta. Na, kur jį vežti? Prisiminė, kad vaikų namų vadovybė palaiko glaudžius ryšius su miesto 6-ąja psichiatrine ligonine. Atvažiavo „greitoji pagalba“ ir nuvežė Gošą per pietų poilsio metą. Kitos išeities nebuvo. Beje, prieš išvažiuodamas į „psichuškę“, Goša jau buvo spėjęs susipažinti ligoninėje su berniuku, kurio vardas irgi Goša. Ir labai apsidžiaugė, nes iki tol nebuvo sutikęs nei vieno tokiu vardu.
Jie jau tada buvo kaip broliai: kartu visur vaikštinėjo, gesintuvais „šaudė“ vienas į kitą, lakstė ir žaidė. Mūsiškį Gošą kitas Goša supažindino su savo tėvais. Po to jie ir jam atnešdavo lauktuvių, lankydavo kaip savo sūnų ir vis primindavo, kad būtinai pasiims, kai pasveiks abu. Ateis į vaikų namus ir pasiims.
O čia ėmė ir paguldė Gošą Ginžu į psichiatrinę ligoninę. Ten vaikinukas sutiko buvusią vaikų namų medicinos skyriaus vedėją, kuri buvo ir jo gydanti gydytoja. Ir nuolat sekiojo paskui ją: „Labai prašau, išrašykite mane iš ligoninės. Juk esu normalus“. Moteris, glostydama Gošos galvelę, ramino, kad viskas bus gerai. O paskui gydytoja pranešė paaugliui gerą naujieną: „Tave išrašo, neišdykauk, kad viskas būtų gerai“. Bet taip ir neišrašė. Goša „psichuškėje“ praleido dar tris mėnesius.
Galų gale sugrįžo į vaikų namus. Per pietus prie jo priėjo auklėtoja Tatjana Ivanovna ir sako: „Ginžu, ar žinai, kad pas tave buvo atėjusi šeima ir norėjo tave pasiimti?“ „Ne-e-e“, – atsakė Goša. Ir tada jis suprato, kad tai ano Gošos, su kuriuo gulėjo ligoninėje, tėvai. Bet persigalvojo. Pasakė, kad jiems vieno psicho užtenka.
bus tęsinys
Vytautė Jogailaitė
