Goša Ginžu

„Ateina norintys įsivaikinti ir palieka didelių vilčių. Vaikas netveria džiaugsmu: „O-o-o, aš greitai turėsiu mamą, tėtį, šeimą. Bet paskui jie tiesiog nusisuka ir išeina“, – sako buvęs vaikų globos namų auklėtinis Goša Ginžu.  Ko reikia vaikui vietoj rėmėjų suneštų jam vienam 70 kilogramų naujametinių saldainių?..

 

Nepaprastai išgyveno pamatęs, kad jau buvo nusižiūrėję jį, o ruošėsi paimti kitą

Goša domėjosi net  9 būsimų įtėvių šeimos, bet nei viena jų taip ir nepaėmė paauglio. Jis stebisi, kaip jie apskritai  sugalvoja ateiti į vaikų namus…  Sako, pamatę kokį siužetą per televiziją. Taip Gošą ir įsidėmėjo viena šeima. Tada vaikiną filmavo Pirmasis televizijos kanalas, kur jis buvo pavyzdys kitiems, mokantis  tvarkingai pasikloti lovą,  dailiai susidėti drabužėlius, mokėjo švariai išplauti grindis. Ir ko tik dar jis nemokėjo.  „Prisimenu, atėjo vieni tokie: „Labas, mes pamatėme  tave per televizorių. Papasakok ką nors apie save…“, – sako Goša. Bet kažkodėl  kartu prisistatė su žurnalistais, norinčiais sužinoti ir pamatyti vaiko našlaičio buities kasdienybę.  Nors jie iš karto suprasdavo, kad tai potencialūs globėjai, norintys įsivaikinti ir vaikų akys viltingai blizgėjo.

„Mane greitai pasiims šeima į savo namus, aš greitai būsiu namuose, o jūs visi eikite na!“, – girdavosi kuris nors vaikų namų auklėtinių. Bet gavęs neigiamą charakteristiką iš auklėtojos, nusisukdavo ir išbėgdavo pilnomis akimis ašarų.

Ir tada Goša bei kiti vaikų namų auklėtiniai suprato, kad jie yra tik daiktai. Kaip parduotuvėse. Ateina pirkėjas, tai yra tikėtinas įtėvis ir išsirenka jam patinkantį daiktą. Jei tavo ne mėlynos akys arba nuskeltas dantis, mes tavęs nepaimsime. Geriau štai šį ir baksteli pirštu į kitą vaiką, kurio žydrai mėlynos akys ir šviesūs banguoti plaukučiai.

Goša priprato prie tokių vaizdų, kai jam dar buvo 10 metų. Ateina norintys įsivaikinti, palieka didžiulę viltį ir vaikas su džiaugsmu gyvena toliau: „Aš greitai turėsiu tėtį, mamą, šeimą“.  O paskui jie tiesiog nusisuka ir išeina. Ir daugiau nerodo akių. Iš pradžių Goša ilgai galvojo, kodėl taip yra. Juk jis gražiai, mandagiai kalba, yra meilus, stengiasi įtikti ir parodyti, kad jis yra labai geras berniukas, tik paimkite mane.

Vieną kartą atėjo jauna mama, kuri taip pat pamatė Gošą per televizorių. Berniukas apsidžiaugė.  Juk jauna mama – tai tas, ko jam reikia, bus ant vienos bangos. Auklėtoja apibūdino Gošą pačiais geriausiais žodžiais. Ir dar truputėlį pridėjo – pagrąžino.  Nepadėjo. Atėjo kita: „Ką, norite paimti Ginžu? Neprisiimkite nuodėmės, turėsite su juo bėdų!“, – pakeitė plokštelę kita auklėtoja. „Supratau, ačiū“, – apsisuko ir  ruošėsi išeiti. Vis dėlto Goša mėgino ją sulaikyti įsikibęs už rankovės, bet ji ištraukė ir pasuko durų link.  Vaikai pasivijo, pralenkė, neva bėgo atsigerti vandens iš kiemo fontanėlio: „Laba diena, o pas ką jūs buvote atėjusi?“.  Moteris sutriko ir pasimetė, nežinojo, ką daryti. Ką ji gali pasakyti stovinčiam prieš ją Gošai? „Tiesiog šiaip sau, pažiūrėti kaip vaikai gyvena čia“, – atsakė moteris nudelbdama akis į šalį. „Mes žinome, kad atėjote paimti manęs!“, – sušuko Goša.  Bet moteris nepratarusi nė žodžio nuėjo. Tą akimirką berniukui subyrėjo į šipulius paskutinė viltis, kada nors ištrūkti iš valdiškų namų.

Paskutiniai, atėję pažiūrėti jo, bet irgi atsisakė, buvo verslininkai. Berniukas nepaprastai išgyveno pamatęs, kad jau buvo nusižiūrėję jį, o galų gale ruošėsi paimti kitą. Vis dėlto pirmiau paklausė Gošos: „Kuo užsiimi, ką veiki?“ „Domiuosi kirpimo menu, šoku“, – atsakė jis.

„Būsimasis tėtė“ metė žvilgsnį į spintą: „O kieno čia garbės raštai?  Tavo?“.  „Ne“ – atsakė Goša.  „O ten kieno karate apdovanojimai?“ Kieno?“ Ar galite pakviesti tą berniuką?“

Auklėtoja atvedė tą berniuką: „Tai Serioža ir jo apdovanojimai“. Goša stovi kaip įbestas. „Eik“, – tarė auklėtoja. Ir švelniai stumtelėjo jį.

 

Įsivaikinti panorusi moteris, matė jame vien jauną, išvaizdų ir seksualų vyrą

„Pirmus keturis kartus, kai būsimieji tėvai ateidavo, pažiūrėdavo į mane ir išeidavo, aš verkdavau įsikniaubęs į pagalvę arba užsidaręs tualete, kad niekas nematytų. Man buvo apmaudu ne dėl to, kad jie ateina, pažiūri ir išeina, o dėl to, kad aš esu daiktas, – neslepia apmaudo ir nusivylimo Goša.-

Aš sėdėdavau tualete ant palangės ir šnabždėdavau sau: „ Dievuli, labai prašau, maldauju, išgirsk mane!“ Bet daugiau tikėjau likimu, kadangi netikėjau Dievą“.

Tačiau vaikinas neslepia, kad ir jo norai buvo dideli. Norėjo, kad tai būtų turtinga šeima, kad tėtis būtų atitinkamo ūgio, kad mama būtų graži ir namuose lakstytų juodas, labradorų veislės mažytis šunelis su smailia nosyte ir taip toliau. Norėjo, kad ta šeima turėtų daug pinigų. Kuo daugiau, tuo geriau. Nes jo manymu, jei piniginė stora, vadinasi, ir jo tolimesnis gyvenimas bus aprūpintas ir sotus.  Be to galvojo, kad už jį bus viskas padaryta: išleis į mokslus, suras jam darbą, nupirks butą ir taip toliau.

Pirmoji rimtai susidomėjusi šeima atsirado, kai Gošai suėjo 16 metų. Bet ten buvo vien moterys: būsima įmotė, jos motina ir šunelis, taip pat buvo moteriškos giminės, vardu Sonia. „Na, bent jau šuo yra ir tai gerai“, – galvojo jis.

Iš pradžių Gošai atrodė, kad ji – kone tobula motina, kadangi jau per pirmą pažintį jie sėdėjo miške  ir drauge gėrė alkoholinius kokteilius iš skardinių. Be to, leido paaugliui ir užsirūkyti. Nors ir neišlaidavo dėl jo, bet vaikinas matė, kad pinigų ji turi nemažai.

Tačiau praėjus kiek laiko, Goša norėjo bėgti nuo jos kuo toliau. Mat moteris supainiojo santykius su vaiku ir santykiais su vyru. Ji matė jame vien jauną, išvaizdų ir seksualų vyrą. Jau pirmą dieną „mama“ nupirko „sūnui“ raudoną peteliškę, užrišo po kaklu savo „kavalieriui“ ir visur vaikščiojo su juo, įsikibusi į parankę.

Nutaikęs progą, Goša nupėdino  į socialinės globos skyrių ir pasakė, kad negali gyventi toje šeimoje, kad jį supainiojo – turėjo jį globoti kaip vaiką, o  rūpinasi kaip vyru. Bet valdininkė pasakė trumpai: „Nešnekėk ir neišsigalvok nesąmonių. Nepatinka, grįžk į vaikų namus“.

Po nesėkmingų „tėvų“ paieškų, Goša vaikščiojo pas valdininkus ir psichologus, nedavė ramybės mintis, kad žūt būt  reikia išeiti iš vaikų namų. Kažkas patarė paskambinti Dianai Maškovai – klubo „Įvaikintos šeimos abėcėlė“ ir fondo „Gerumo aritmetika“ vadovei. Ir davė jos telefono numerį. Vaikinas taip ir padarė. Paskambino ir pasakė tiesiai šviesiai: „Negaliu daugiau. Tikrai negaliu, turiu išeiti iš čia arba pabėgsiu ir slampinėsiu gatvėmis per dienas“. „Goša, palauk šiek tiek, parengsime dokumentus ir pasiimsime tave“, – atsakė Diana. „Ji paėmė mane ir tai buvo mano pirmieji Naujieji Metai šeimoje“, – plačiai šypsodamas pasakė vaikinas.

Tiksliau, Goša susipažino su Diana jos dukters Dašos dėka, kuri dabar ir jo sesuo.  Ji pasakė jam taip: „Diana atvažiuos pasiimti tavęs mašina, jie gyvena nuosavame dviejų aukštų name. Ji – rašytoja, žurnalistė. Goša pagalvojo: „Dievulėliau, tai tas, ko man reikia“.

Bet pamatęs atvykusią jo pasiimti Dianą, apėmė abejonės: „Ji – turtinga? Gal Daša ką nors supainiojo?  Apsirengusi suplyšusiais džinsais, paprasta palaidinė, kailiniai irgi ne iš brangiųjų. Žodžiu, tetulė ir tiek.  Nedrąsiai priėjo prie jos: „Labas, Diana, aš perskaičiau jūsų knygą! Mačiau jūsų filmą! Jis nuostabus!“ Taip Goša ir susipažino su savo būsima mama.

 

Parodė, kad moka ir gali bendrauti su mažais vaikais

Goša – be galo laimingas, kad būtent Diana paėmė į savo šeimą ir kad nepersigalvojo, nepasiuntė jo į visas keturias puses ir neteko grįžti į vaikų namus.

Anot jo, vaikų namuose nėra žmonių, kurie pagirtų, pasakytų, kad kažką sugebi, esi talentingas, gali daug ko pasiekti. „Aš nežinojau, kas yra meilė, kaip ji pasireiškia, kaip suprasti, kad būtent tai meilė, nežinojau. Tai paaiškino Diana ir jos vyras Denisas. Jei žmogus susirgo: „Tau galvelė skauda? Išgerk tabletę, išgerk ramunėlių arbatos su medumi  –  net per tai pasireiškia meilė.  O kaip vaikų namuose? Susirgai? Eik į izoliatorių“, – dalijosi  savo pirmaisiais įspūdžiais šeimoje vaikinas.

Goša sako, kad yra labai dėkingas Denisui ir už tai, jog išmokė bendrauti su merginomis. Ir  apskritai su žmonėmis. Jis žiūrėjo į jį ir norėjo sekti jo pavyzdžiu, net mėgino mėgdžioti. Vaikinas nuoširdžiai stebėjosi, kaip vyras bendrauja su žmona Diana, arba su  kuria nors savo dukterimi. Ir stebėdamas juos Goša suprato: norint, kad mergina susidomėtų vaikinu ir gerbtų jį, pirmiausiai lygiai taip pat reikia elgtis su ja.

Vaikų namuose beveik visas moteris vadino mamomis. Dabar kreipiasi „mama“ ir į Dianą. Sako, taip paprasčiau nei vardu ir tėvavardžiu. Anot Gošos, bet jei su jausmu ir meile, tai iš karto  neišeina kreiptis į svetimą moterį „mama“. Todėl iš pradžių buvo Diana Vladimirovna, paskui Diana, dar vėliau peraugo į trumputį „ma“: „Ma, kaip įjungti?“, „Ma, ar galėtum padėti?  O dar vėliau, kai viskas nusistovėjo ir suprato, kad nebeteks grįžti į vaikų namus, ir gimė žodis: „Ačiū, mama! Маmulia!“

„Mama parodė man, kad moku ir galiu bendrauti su mažais vaikais, kad patinku vaikams.  Džiaugiuosi, kad man tai puikiai pavyksta, todėl ir noriu būti mokytojas. Mama sakė, kad esu lakios vaizduotės, kad galiu ir sugebu rašyti, kurti ir pasiūlė man parašyti knygą. O vaikų namuose tokių žmonių nėra, kurie prieitų prie tavęs, patartų, padėtų ar pasakytų: „Tu esi gabus ir talentingas. Tu esi normalus vaikas“, – pasakoja Goša.

Vaikinas lankė ir virėjų kursus, mokėsi gaminti net egzotiškus patiekalus. „Ir kas iš to?  Galvojate, kad dabar stovėsiu prie viryklės ir paruošiu jums gardžią sriubą.  Žinoma, kad ne.  Aš kartais sau nepasigaminu koldūnų. Perku jau paruoštus iš parduotuvės. Aš nežinojau ir kotletų sudėties. Juk daug kas priklauso ne vien nuo mėsos faršo, bet ir nuo to, kokių įdedi prieskonių“, – pasakoja be didelio entuziazmo apie valgių gaminimą naujos šeimos narys.

„Kaip būdavo vaikų namuose?  Ateina auklėtoja ir pasako: „Taip, šiandien visi eisime į cirką. Vaikai rėkia: „Šiandien nenorime!“ Auklėtoja atsako: „Nieko nežinau, keliatės ir einame į cirką!“

O čia, šioje šeimoje  jautiesi laisvas, jei ir prašo ką padaryti, tai tą, ką nori ir kas patinka. O vaikų namuose turi daryti tik tai, kas tau pasakyta. Tau neduoda pasirinkti, neduoda galvoti“, – priduria vaikinas.

Anot jo, pradėjus gyventi šeimoje ir ruošiantis pietums pirmiausiai paklausė: „Goša, kokia sriuba tau labiau patinka – grybų ar barščiai?“ Jis nustebo: „Ar jūs leidžiate man pasirinkti?“

 

Daugiausiai rėmėjų sulaukdavo  vaikų namuose prieš pat Naujuosius metus

Gošos Ginžu parašyta knyga „Mano vardas Goša. Našlaičio istorija“  skirta būsimiems ir esamiems  globėjams, įtėviams ir tiems, kurie dar rengiasi įsivaikinti. Ne kūdikius, ne mažus vaikus, o būtent paauglius.  Todėl, kad visi galvoja, jog paaugliai – nevaldomi, su jais sunku rasti bendrą kalbą, todėl ir vengia juos įsivaikinti.  „Mes ne pabaisos, su mumis įdomiau bendrauti, nei su mažiukais, cha cha! – kvatoja Goša.

Vaikinas sako turėjęs valkataujantį draugą. Nuo jo visada trenkė prakaito kvapas, jis vogė, mušėsi, pabėgdavo… Net 9 kartus buvo grąžintas į vaikų namus. Ir štai atsirado moteris, kuri nepabūgo: „Na, ir ką tu nori parodyti tokiu savo elgesiu?  Gal ir man suduosi?  O aš stipriau moku…“. Ir įsivaikino jį.  „Jie gana greitai atrado bendrą kalbą. Ne taip seniai buvo jį sutikęs, tiesiog nepažinau: dailiai apsikirpęs, susišukavęs, švariai ir tvarkingai apsirengęs. Klausiu jo: „Serioga, čia tu?“ „Taip“, – atsakė jis išdidžiai“, – pasakoja Goša.

Jis įsitikinęs, kad kur pasisuksi, ko paklausi, nuomonė apie vaikų namus visur ir visada ta pati – bloga. Kad ten gyvena vien mušeikos, apskritai kažkokie išsigimėliai, izoliuoti nuo normalaus pasaulio.

Goša pasakoja, kad daugiausiai rėmėjų sulaukdavo  vaikų namuose prieš pat Naujuosius metus.  Paskaičiavo ir akys ant kaktos iššoko – vienam vaikui teko 70 kg. saldainių. Saldainius dovanoja jiems ir vasario 23 dieną, per „vyrų“ dieną. Vaikai vos spėja pabusti, o jiems šaukia: „Berniukai, su vasario 23!“.  Prieina prie stalo, o jis jau nuklotas skanėstais. Berniukai sutartinai šaukia: „A-a-a-či-ū-ū-ū!“.

Tiesa, kartais rėmėjai paklausdavo: „O ko norėtumėte Naujiesiems metams?“  Aišku, berniukai norėdavo naujausio modelio išmaniųjų telefonų, nešiojamų kompiuterių. Žodžiu, visko, kas brangu. Tai, ko dažnas vaikas šeimoje negauna. Rėmėjai atveža, vaikai kiek panešioja, o paskui: „Oi, nebenaujas, stikliukas susibraižė, parduodu!“ Pardavė, pinigus į kišenę! Ir naujo tikisi.

Nepaisant to, Goša puikiai žino, kad našlaičiai, augantys vaikų namuose, juokiasi net kai yra mušami. Jie neturi nei kam pasiskųsti, nei prie ko prisiglausti, nei kam pasakyti: „Mama, aš tavęs labai ilgiuosi“. Jie vaikščioja šypsodami ir galvoja, kad palikę vaikų namus, jie darys kažką puikaus. Bet ne vienam iš jų taip ir nepavyksta įsikabinti – tampa alkoholikais, prasigeria ar atsiduria už grotų. Jie kaltinami prastais genais, paveldėjimu, kad jų motinos buvo alkoholikės, narkomanės ir prostitutės. „Mes nesiskiriame nuo tų, kuriems neteko augti vaikų namuose. Mes esame tokie patys, kaip ir kiti. Štai manęs vis klausinėja: „Ar mušei mažus vaikus?“ Aišku, kad ne. Nes jau tada supratau, kad mažieji neturėtų patirti tokį pat skausmą, kokį patyriau aš“, – sako Goša.

Nuotr. Goša Ginžu su jį įvaikinusia Diana Maškova

Vytautė Jogailaitė

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą