Prieš 28 metus penkiametis berniukas ėjo į senelio namus, kurie buvo vos už 250 metrų, bet prasmego tarsi kiaurai žemę ir neatsiranda iki šiol

Visi esame girdėję siaubo istorijas apie žmones, dingusius miškuose ar nacionaliniuose parkuose, tačiau penkiamečio Victoro Shoemakerio atvejis yra vienas paslaptingiausių ir nepaaiškinamų ne tik Vakarų Virdžinijos istorijoje, bet ir visame pasaulyje.  Penkiametis Victoras dingo mažiau nei už ketvirčio kilometro nuo savo senelio namų, kai žaidė su savo pusbroliais…

 

Mėgo valandų valandas žaisti kieme bei šalia esančiame miške

Viskas prasidėjo vėsų pavasario rytą 1994 metais gegužės 1 d. (sekmadienį), kai penkiametis Victoras su tėvais išvyko į Augustą, Vakarų Virdžinijoje, aplankyti berniuko senelio Oskaro.

Tai buvo įprasta kelionė, daugybę kartų važiuota, nes berniukas labai mėgo lankytis pas senelį. Ten taip pat atvyko Victoro pusbroliai: 8 metų Lloydas ir 9 metų Tommy‘is. Vaikai puikiai sutarė vieni su kitais ir mėgo valandų valandas žaisti kieme bei šalia esančiame miške.

Augusta – mažas miestelis, apie kurį vargu ar teko girdėti anksčiau.  Jis toks tylus ir nepastebimas, kad vietiniai jį tarpusavyje vadina tiesiog „kaimu“.

Gyvenvietė yra šiaurės rytinėje valstijos dalyje. Tai gana izoliuota vietovė, kurioje gyvena glaudi religinė bendruomenė. Iš pramogų yra tik lenktynių trasa ir mugės aikštelė.

Naujausio surašymo duomenimis, miestelyje gyvena apie 5000 žmonių, tačiau jame yra net 8 bažnyčios. Tai suteikia jums aiškesnį supratimą apie vietinių gyventojų gyvenimo būdą.

Victoro senelis gyveno netoli Molo kalno šlaito – tai gana žema miškinga kalva, kurios didžiausias aukštis virš jūros lygio siekia 639 metrus. Vietovė laikoma populiariu medžioklės plotu, tačiau sekmadieniais čia draudžiama medžioti, todėl tėvai nesuko galvos dėl vaikų, žaidžiančių miške.

Taigi, kol Victoras  su tėvais  atvyko iš Virdžinijos, į svečius buvo atvežti berniuko pusbroliai iš Pensilvanijos. Senelio Oskaro Shoemakerio namas buvo kiek pagarbiai nutolęs nuo kaimynų, o didžiąją sklypo dalį, į kurią vedė tik vienas kelias, užėmė medžiai.

Tą rytą  mažasis Victoras ir jo du vyresni pusbroliai, ginkluoti plastikiniais pistoletais, išvyko žaisti „medžioklės“ į miškingą Molo kalno papėdę.

„Medžioklė“ buvo Victoro mėgstamiausias žaidimas. Vaikui labai patiko leisti laiką miške, nes jis gyveno didmiestyje, kur vien betonas, ir  kur vienintelė pramoga buvo piešti ir statyti namus iš kartoninių dėžių. Pas senelį vaikas turėjo galimybę smagiai praleisti laiką gryname ore tarp medžių ir upelių.

Vieta, kur žaidė berniukai, buvo lygi, be nuvirtusių medžių, todėl buvo sunku pasiklysti. Jei manėte, kad berniukas buvo prastai prižiūrimas, klystate. Victoras buvo vienintelis poros vaikas, todėl tėvai juo labai rūpinosi.

Todėl ir šį kartą tėvai, kaip visada, griežtai įsakė neiti toliau nei 500 metrų nuo namų, o žaisti tik su pusbroliais. Trys berniukai ne kartą buvo šiame miške, ir niekas negalėjo pagalvoti, kad jiems kažkas gali nutikti.

Praleidęs kelias valandas miške, Victoras sušuko pusbroliams, kad išalko ir ketina grįžti į senelio namus. Nedvejodamas jis pasiėmė žaislinį ginklą ir patraukė į senelio namus, kurie buvo už maždaug 250 metrų.

Nė vienas iš pusbrolių jo nesekė, nors jie taip pat buvo pavargę ir alkani. Vaikai pamanė, kad susitiks su  mažuoju pusbroliu priešpiečių. Po maždaug 10–25 minučių Lloydas ir Tommy‘is nusekė paskui Victorą tuo pačiu keliu.

 

Neaptiko nieko, kas galėtų padėti surasti berniuką

Tačiau grįžę į namus jie sužinojo, kad Victoras negrįžo iš miško. Jie viską papasakojo suaugusiems, po to berniuko tėvas paprašė pusbrolių nuvežti jį į vietą, kur paskutinį kartą matė Victorą. Kiek pavaikščiojęs po mišką, vyriškis nerado jokių pėdsakų ir suskubo kreiptis į policiją.

Policija per artimiausias dvi valandas suorganizavo kelių dešimčių žmonių paieškos grupę. Iki vakaro, nepaisant pablogėjusio oro (pradėjo lyti ir pūtė šaltas vėjas), vaiko paieškoje dalyvaujančių žmonių skaičius jau siekė 350. Dar prieš sutemus jie apieškojo visą vietovę 5 kilometrų spinduliu. Berniuko niekur nebuvo.

Kaip rašė vietinis laikraštis, per kratas policija ir savanoriai neaptiko nieko, kas galėtų padėti surasti berniuką. Nors vėliau pasirodė žinia, kad ankstyvą gegužės 2-osios rytą už 3 kilometrų nuo senelio Oskaro namų buvo rasta vieta, kur Victoras galėjo būti. O gal tai buvo kažkas kita?

Tai buvo nedidelė vieta, kurios kraštuose išsidėstę akmenys, sudarantys taisyklingą trikampį. Sausos lazdelės gulėjo trikampio viduryje ir išilgai kraštų. Aplinkui esanti žolė buvo šiek tiek suplota.

Įdomu tai, kad šis radinys niekada nebuvo paminėtas policijos ir nėra įtrauktas į jokius oficialius pranešimus. Laikraščio straipsnis parašytas iš dviejų paieškose dalyvavusių savanorių žodžių.

Tikėtina, kad ta vieta iš tikrųjų buvo, tačiau pareigūnai abejojo, ar ten tikrai buvo mažasis Victoras.

Viena vertus, konstrukcija primena mažo vaiko nerangiai suręstą kaip ir trikampę pastogę ar palapinę. Bet ar gali būti, kad berniukas tokiu būdu bandė ką nors nurodyti? Gal tą kryptį, kuria jis nuėjo?

Tuo tarpu šimtai žmonių ir dešimtys kinologų šunų metras po metro šukavo miškingą Augustos apylinkes. Jie nekreipė dėmesio į lietingus orus ar minusinę temperatūrą.

Paieškos buvo varginančios, nes miško giluma pasirodė tanki ir beveik nepravažiuojama. Todėl netrukus buvo iškviestas  ir prisijungė prie paieškų sraigtasparnis su infraraudonųjų spindulių kameromis. Tada prie paieškų prisijungė ir narai, kurie ištyrė visus aplinkinius upelius ir rezervuarus.

Paieškos buvo visa apimančios, bet nesėkmingos. Savanorių nuotaiką aptemdė ir tai, kad vienas jų, visą naktį ieškojęs, užmigo prie vairo ir per avariją žuvo.

Paieškos operacija buvo baigta po 5 dienų. Nepaisant to, per ateinančius šešis mėnesius Nacionalinės gvardijos ir kariuomenės rezervo nariai toliau ieškojo Victoro. Deja, vaikas taip ir nebuvo rastas…

Kadangi vietovė yra mėgstama medžiotojų vieta, viena versijų ta, kad Victoras galėjo atsitiktinai tapti vieno iš jų auka. Tačiau ji buvo greitai pašalinta, nes sekmadieninė medžioklė Vakarų Virdžinijoje draudžiama. Be to, kūnas taip ir nebuvo rastas.

 

Vienas iš šunų nuvedė žmones į apleistą miško keliuką

Pagal kitą versiją, berniukas buvo pagrobtas, tačiau tikimybė, kad taip ir buvo – viena iš milijono. Per teritoriją ėjo tik vienas kelias, juo važiavo labai mažai automobilių. Maža to, tą dieną vietiniai Augustos miestelyje daugiau nieko nematė.

Anot dar vienos versijos, berniukas pasiklydo miške ir mirė dėl hipotermijos ar užpuolus laukiniams gyvūnams. Victoro tėvai atmetė šią versiją, teigdami, kad jų sūnus gerai pažinojo šią vietovę. Anot tėvo, berniukas tikrai turėjo „pasistengti“, kad pasiklystų. Juk Victorui tereikėjo nusileisti šlaitu kokius 200-250 metrų, kad būtų senelio namuose.

„Puikiai pažįstu šį mišką. Jei vaikas ten būtų, tikrai jį būtume radę. Juk paieškos prasidėjo beveik iš karto. Kiek toli galėtų nueiti penkerių metų berniukas?“,  – pasakojo vienas iš vietos gyventojų.

Nors nebuvo rasta jokių įrodymų, patvirtinančių pagrobimą, priešingai, nei buvo įsitikinę tėvai, buvo vienas incidentas, kuris bylojo kai ką grėsmingo.

Vienas iš šunų nuvedė žmones į apleistą miško keliuką. Tuo pačiu metu ji laikė nosį ore, o ne prie žemės. Tai gali reikšti, kad berniuką kažkas nešiojo ant rankų, o paskui įsodino į automobilį, tačiau paaiškėjo, kad tomis dienomis šiuo keliu niekas nevažiavo.

Victoro pusbroliai buvo ne kartą apklausiami. Juk jie buvo paskutiniai, kurie matė dingusį berniuką. Tačiau vaikai  sėkmingai išlaikė melo detektoriaus testą.

• Kaip manai, kas nutiko Viktorui? – sušnibždėjo vienas iš pusbrolių.
• Kažkas didelis pasislėpė už medžių, manau, jis jį nutempė, – atsakė kitas.

Policija šių žodžių rimtai nevertino. Bet juk buvo kitas incidentas, nutikęs netoli šios vietos maždaug prieš 40 metų. Vyras, vardu Jackas Copelandas, sakė šiuose miškuose du kartus matęs „didžiulį milžiną“. Tada niekas netikėjo vyru, bet jis ir toliau tvirtino savo. Galbūt šie atvejai yra susiję?

Nuo penkiamečio berniuko dingimo praėjo 28 metai, tačiau vaiko pėdsakų nerasta. Tyrimo metu nebuvo sulaikytas nei vienas asmuo. Apskritai įtariamųjų nebuvo. Vaikas tarsi prasmego kiaurai žemę.

Tačiau berniuko tėvai dar gyvi ir tikisi, kad kada nors jų sūnus peržengs namų slenkstį ir pasakys: „Mama, tėti, aš grįžau…“.

„YouTube“ stopkadrai, socialinių tinklų nuotraukos