Žinia, paauglių ir tėvų norai dažnai išsiskiria ir dėl to abi pusės lieka nepatenkintos. Nors iš tikrųjų paauglys ir nenori įskaudinti, o tėvai tikrai netrokšta skandalų ir pamokančių pokalbių su jais. Taigi, kaip nesugadinti santykių su savo vaiku, kodėl suaugusiesiems ir paaugliams neretai  taip sunku suprasti vienas kitą ir ką reikia daryti? – rašoma garsaus Kanados psichologo, šiuolaikinės prisirišimo teorijos autoriaus, dr. Gordono Neufeldo straipsnyje „What Is Attachment Parenting? It may be different than you think“ („Kas yra prieraišioji tėvystė? Gali būti kitaip, nei jūs manote“.

Anot jo, tėvai dažnai nesupranta, kodėl toks brangus, artimas vaikas staiga tapo nepažįstamu žmogumi, ėmė neklausyti, ginčytis, atsikalbinėti, nesiskaityti, išmėto daiktus, nebenori tvarkyti savo kambario. O juk dar visai neseniai jis godžiai skaitė knygas, lankė sporto užsiėmimus, o mokytojai jį užversdavo pagyrimais. Šiandien jis trenkė duris ir užsirakino savo kambaryje, pareiškęs, kad „jo visiškai niekas nesupranta“, atsisako bendrauti ir mokytis. Ir taip toliau ir taip toliau.

Mama geria raminamuosius vaistus, o tėvas žvalgosi diržo. Bet ar tai išeitis? Vis dėlto pirmiausiai verta atkreipti dėmesį ir susirūpinti, jei jūsų atžala sako:

 

 „Aš geriau žinau, ką daryti“

12-16 metų paaugliai dažnai galvoja, kad išmano viską ir supranta šį pasaulį geriau nei bet kuris suaugęs. Ir, žinoma, jie tikisi nepriklausomybės. O pirmasis nepriklausomybės ženklas yra pasitikėjimas. „Aš pats galiu nuspręsti, kada atlikti namų darbus, su kuo galiu būti draugais, kada miegoti ir ką rengtis einant į vakarėlį“. Taip, paaugliai nori turėti tiek pat teisių, kiek ir suaugusieji, bet atsakomybės turi daug mažiau. Tėvai puikiai tai supranta, žino, kad atžalos nesugeba numatyti pasekmių, todėl  ir nori jiems padėti – kontroliuoti. Jų pačių labui.

 

 „Nenoriu daugiau mokytis, eisiu dirbti“

Paaugliai yra pažeidžiami, tai yra savęs identifikavimo, savęs ieškojimo laikas. Paieškos vyksta vienu metu ir keliomis kryptimis: kas aš esu? Protingas ar kvailas? Gražus ar ne? Drąsus ar bailys? Kokios mano politinės pažiūros? Seksualinė orientacija? Gyvenimo principai? O kas, jei aš nesu pakankamai geras? O jei manęs niekas ir niekada nemylės? Arba dar blogiau: taip ir nesuprasiu, koks aš esu?

Paaugliams nieko nėra baisiau, kaip prarasti pasitikėjimą savimi. Todėl tuo laikotarpiu paaugliui svarbiausia, kad visi jį suprastų.

Juk paauglystės laikotarpiu įvyksta antras „gimimas“ – dvasinis – tai labai daug energijos reikalaujantis procesas.

Tėvai supranta, kad po poros metų vaikas pagaliau užaugs – jis toliau mokysis arba eis dirbti ir kurs savo gyvenimą. Jau tada tėvai nori pamatyti jų pastangų rezultatus, suprasti, ką padarė. Iš tikrųjų jie nerimauja dėl vaikų ateities ir nori, kad toliau tęstų mokslus kuriame nors universitete ir kad juos suptų daug gerų ir juos palaikančių žmonių.

 

„Tu manęs visai nesupranti!“

Paaugliai dažnai būna susitelkę į save ir sunkiai girdi aplinkinius. Nepaisant to, ir juos reikia atidžiai išklausyti. Kodėl paauglystėje, jaunystėje taip dažnai kuriame – rašome eiles, dienoraštį,  piešiame? Todėl, kad mums reikia apie save papasakoti mus supančiam pasauliui. Bet dažna tėvų klaida ta, kad jie neklauso savo atžalų, negirdi jų, nesusimąsto, nesidomi jų vertybėmis ir tai labai skaudina. Vienas dažniausiai pasitaikančių vaikų teiginių apie savo tėvus: „jie manęs negirdi, ignoruoja mane, nenori išklausyti mano nuomonės, nesidomi mano pomėgiais, tiesiog nesupranta manęs“.

Tuo tarpu tėvai ir toliau skaito moralus vaikams, pamokslauja dėl netinkamo jų elgesio, be galo kartodami tą patį dalyką per tą patį. Negi tėvai netiki, kad 14 metų žmogus nežino, jog vartoti alkoholį yra kenksminga?  Bet tikrai yra negražu rėkauti ir šaukti tėčiui ir mamai ant savo vaiko.

 

„Ir kodėl man to reikia?“

Paaugliai dažnai klausia savęs: „Kam to reikia?“  Tuo tarpu kultūrologai, antropologai, filosofai aiškina, kad žmogus skiriasi nuo gyvūno savo sugebėjimu atspindėti ir ieškoti prasmių. Tarp jų ir  atsakymą į klausimą, kodėl mes gyvename?  Būna keletas laikotarpių, kai paaugliai bando rasti savo šios problemos sprendimo būdą. Ypač ankstyvojoje jaunystėje. Įsitraukus į paieškas, ne vienas jų padaro išvadą, kad nėra prasmės imtis visų įmanomų ir neįsivaizduojamų eksperimentų su savo gyvenimu, psichika ir sveikata. Tuo tarpu kiti paaugliai imasi spręsti globalius klausimus: kur jis eina, kodėl gyvena, kas yra gėris ir blogis?

Tėvai, be abejo, nerimauja dėl vaikų ateities, nuolatos primindami, kad jų laukia sunkūs egzaminai baigiant mokyklą. Bet patikėkite, niekas daugiau taip nerimauja dėl to, kaip patys moksleiviai. Todėl tikrai neturėtumėte jų „motyvuoti“ stiprindami nerimą.

 

„Man visiškai nesvarbu, kas nutiks rytoj“

Paaugliui dažnai atrodo, kad jis gyvena tik šiandien. Todėl jis tikrai negalvoja, kas nutiks jam sulaukus 25-erių  ar 35-erių metų. Kokia prasmė galvoti apie karjerą, jei šiandien niekas nevertina jo parašytų rašinių, išspręstų  matematikos ar fizikos užduočių ir nepagiria mylimas mokytojas? Ir ar apskritai yra gyvenimas po 25-erių?

Tėvai, pasikliaudami savo gyvenimo patirtimi, žino, kad svarbiausia yra įgyti gerą išsilavinimą. Tam tikra prasme jie yra teisūs. Bet net ir būdami tikri, kad visi vaikų išgyvenimai yra tik šėlstantys hormonai ir patirties stoka, niekada neturėtumėte apie tai kalbėti garsiai.

 

„Jūs man apskritai esate niekas“

Tai tas laikotarpis, kaip paaugliai stengiasi atsiriboti nuo savo tėvų. Šis laikotarpis vadinasi „aš  – veidrodis“, nes jie „atspindi“ kitų reakciją. Vėliau ateina laikas, kai paauglys mėgina „paspausti veidrodžius“ – bandyti suprasti, kas jis iš tikrųjų. Norėdami tai padaryti, paaugliai stengiasi kuo labiau atsiriboti nuo tų, kurie juos supa, pabėgti nuo savo tėvų dėmesio, nuo jų vertybių ir valdžios.

Tėvai yra įpratę, kad iki kurio laiko jie buvo „pusdieviai“ savo vaikų akyse, bet ilgainiui pagarba ir meilė atslūgsta ir jiems sunku būna tai pripažinti ir su tuo susitaikyti. Iš tikrųjų  Tiesą sakant, et gražinti žmogų yra lengviau, jei jo nelaikote, bet visada būsite pasiruošęs sugrįžti.

Iš tikrųjų ne „kartų skirtumo“ klausimas atsiranda tarp vaikų ir tėvų, o skirtingi su amžiumi susiję požiūriai ir nuostatos. Tačiau pasaulis yra suprojektuotas taip, kad skirtingi žmonės galėtų padėti vieni kitiems – duoti tai, ko negali padaryti kitas ar kiti. Paaugliai gali suteikti naujų minčių ir idėjų,  o mes, tėvai, galime išmokyti juos brandos ir suteikti jiems vidinės stiprybės, patikimo užnugario, kad būtų galima išgyventi visus amžiaus krizės sunkumus. Joks jūsų atžalos bendraamžis negali su tuo konkuruoti. Pasak  dr. Gordono Neufeldo, nesubrendę žmonės negali mokyti vieni iš kitų. Norėdami mokytis, jiems reikia patyrusio žmogaus, kuris galėtų pasiūlyti tobulesnį priėmimo ir meilės modelį. Mokyti atsakomybės.

Tuo tarpu patys paaugliai nelabai domisi vienas kitu, triukšmingose ir didžiulėse kompanijose jie dažnai jaučiasi be galo vieniši. Paaugliui iš tikrųjų reikia mylinčio suaugusiojo, kuris galėtų nuoširdžiai juo domėtis, mylėti ir visada priimti jį tokiu, koks yra.

 

parengta pagal huffpost.com

1 KOMENTARAS

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą