Kodėl vyras lengvai priima vaikus iš žmonos ankstesnės santuokos, o moteris – ne?

Gal pradžioje vertėtų padaryti išlygą, kad tai galioja ne visiems, o daugumai. Daug kas, kaip visada, priklauso nuo paties žmogaus išminties ir noro gyventi su tuo žmogumi.

Vyras yra tarsi knyga, atversta kuriame nors puslapyje. Eina toliau – pervertė puslapį. Bet viskas, kas buvo anksčiau, jam tampa nesvarbu ir neįdomu.

Būna, žinoma, kad jis vis dėlto atsiverčia puslapį atgal, bet tai jau visai kita istorija.

Moteriai sunku susitaikyti, kad jo gyvenime buvo kita moteris, kita meilė

Jei vyras myli moterį, tai jis myli ir jos vaikus. Šia prasme visiškai nesvarbu, ar jie yra jų pačių vaikai, ar svetimi. Nes jo mylimoji ir jos vaikai suvokiami kaip kažkas bendro. Moteris su vaiku jo vizijoje yra vientisa visuma. Reikia moters – reikalingi ir jos vaikai. Bet jei moteris nereikalinga, jos nemyli – ir jos vaikai taip pat nėra reikalingi. Nepriklausomai nuo to, ar vaikai jo, ar svetimi.

Vyras gali palikti žmoną ir savo vaikų motiną, pamilus kitą moterį, turinčią vaikų nuo kito vyro, ir  mylėti juos kaip savo. Kur gyvena žmogus, kur jo mintys, kur namai – ten jo meilė.

Tačiau net ir čia pasitaiko atvejų, kai po skyrybų  ir su kita moterimi, vyras toliau rūpinasi jos vaiku. Dalelė jo širdies lieka prisirišusi prie šio vaiko net tada, kai meilė motinai praeina. Juk jis, vaikas, jo neišdavė ir nepaliko.

Tačiau moteriai sunku priimti vaiką  iš ankstesnės, net ir mylimo vyro, santuokos.  Jai atrodo nepakeliama mintis, kad vaikas gali priminti tėvui savo motiną. Kad jis, ko gero, vis dar myli ją, todėl skuba kuo greičiau pasiimti savo sūnų savaitgaliui.

Moteriai sunku susitaikyti, kad jo gyvenime buvo kita moteris, kita meilė. Galų gale tą laiką ir dėmesį, kuriuos būtų galima skirti jai, jis atiduoda savo vaikui.

Neretai būna sunku paslėpti nepasitenkinimą

Kai kurios moterys net neslepia, kad tiesiog nekenčia jo vaikų iš ankstesnės santuokos iki pasišlykštėjimo. Šiuo atveju moteriai greičiausiai užtemdo protą pavydas ir noras, kad vyras visą savo dėmesį, rūpestį ir išlaidas skirtų vien jai ir jos vaikams.

Ir tik tada ji jausis rami, žinodama, kad kiti jų „nepravalgo“ ir kad buvusioji nepriims vyro pas save atgal. Moteris bijo, kad jei vyras myli savo vaiką, tada jis vis tiek gali jausti kokius nors jausmus jo motinai. Ir net jei ji apsimeta, kad džiaugiasi sulaukusi jo vaiko kaip svečio, neretai būna sunku paslėpti nepasitenkinimą. Patarimas labai paprastas: neorganizuokite ilgų vaiko „komandiruočių“ pas  tėtį, kad netyčia nenukentėtų vaiko psichika dėl ne visai malonios naujos žmonos reakcijos. Ji gali būti ir visai neblogas žmogus. Bet tiesiog dėl savo liguisto pavydo, savo pačios spėliojimų, pykčio, negali susitaikyti su tuo, kad vyras skiria daug laiko ir pinigų savo atžalai.

Todėl geriau bus, jei mylintis ir rūpestingas tėvas, norintis, kad jo vaiko psichika būtų sveika, susitiktų su juo be „naujos mamos“. Tai būtų geriau visiems.

O moteris dar prieš vedybas turi suprasti, kad žmonos būna buvusios, o vaikai – ne. Ir jei vyras ketina bendrauti ir susitikti su savo vaikais po skyrybų, tai jis turi visas teises. Todėl reikia arba priimti, arba visai neužmegzti tokių santykių.