sniegopilys.lt
Mažą Lengbio miestelį Minesotos valstijoje supa miškai, ežerai ir fermerių ūkiai. 2002 metais šalies gyventojų surašymo duomenimis, šiame miestelyje gyveno vos 79 žmonės. Manoma, kad dabar jame gyvena ne daugiau kaip šimtas žmonių. Akivaizdu, kad gyventojų skaičius nelabai keičiasi metų metais. Todėl ir Lengbio miestelis buvo toks pats mažas ir ilgą laiką niekam nežinomas provincijos užkampis. Bet prieš 40 metų apie Lengbio miestelį sužinojo kone visa šalis įvykus vienam neįtikėtinam ir sveiku protu nesuvokiamam įvykiui.
Suledėjusi mergina buvo panaši į porcelianinę lėlę
Labiausiai mėgstamas Lengbio miestelio gyventojų metų mėnuo – gruodis. Miestelis su savo apšarmojusiais medžiais, spiginančiomis nuo šalčio naktimis, giliomis pusnimis ir eglių miško kvapu buvo panašus į tą vietą, kur ir turi įvykti Kalėdų stebuklai.
Į šį miestelį atvažiuoja žmonės ir iš didesnių miestų, kad galėtų jaukiai ir šiltai sutikti Šv. Kalėdas artimųjų rate.
19 metų Jean Hilliard gimė ir užaugo Lengbio miestelyje. Jos istorija prasidėjo 1980 metais gruodžio 20 dieną, likus kelioms dienoms iki Šv. Kalėdų.
Mergina susiruošė į gretimą Fostono miestą susitikti su draugais. Atstumas tarp šių vietovių nedidelis – vos 11,5 km. Kelias vedė per mišką ir važiuojant automobiliu sugaištama ne daugiau kaip 10 minučių. Mergina žinojo atmintinai kiekvieną kelio atkarpą, posūkį ar įdubą. Nes tuo keliu ji važinėjo labai dažnai.
Tą dieną Jean, kaip ir visada, paprašė savo tėvo Lesterio, kad šis duotų jai mašiną „Ford“ nuvažiuoti pas draugus. Duktė pažadėjo tėvui grįžti iki vidurnakčio.
Mergina Fostono miestą pasiekė sėkmingai. Kaip ir planavo, linksmai praleido laiką su draugais, bet tą vakarą ji į namus negrįžo.
Gana vėlai auštant žiemos rytui, apie 7 val., Jean draugo Paulo geriausias draugas Wally‘is Nelsonas išėjo į kiemą. Jis gyveno Lengbio pakraštyje, kurį supo laukai. Iki artimiausio kaimyno ne mažiau kaip 2 kilometrai. Vyras iš karto pamatė gulintį kūną, kaip jis vėliau sakė, buvo likę kokie 5 metrai iki įėjimo į jo namą. Jis pažino merginą. Juk išvakarėse jie visi buvo kartu, visi linksminosi, visų buvo šventinė, pakili nuotaika. Ir štai tau…
Jean plaukai, blakstienos, visas veidas buvo apledėjęs, o mėlynos akys plačiai atvertos ir atrodė tarsi būtų stiklinės.
Po to Wally‘is pasakojo, kad jos veido spalva atrodė baltas it porcelianas, o visas kūnas sutingęs į ledo luitą. Šio vaizdo vyras nepamiršta iki šiol.
Wally‘is stvėrė merginą už apykaklės ir it betono bloką užtempė į savo namo terasą. Vyras buvo įsitikinęs, kad mergina mirusi. „Bet kas nutiko? Kaip ji atsidūrė čia, jei visi išsiskirstė į savo namus? Ją užmušė ir paliko gulėti šaltyje? Nes kaip kitaip, jei ji neįstengė tuos kelius žingsnius ateiti iki jo namų?“, – nuo tų minčių Wally atitraukė pastebėjus, kaip keli oro purslai išėjo iš jos nosies. „Kas tai? Negi tai įprastas procesas su visais mirusiais tokiais atvejais? O gal ji gyva?“, – svarstė vyras.
Ir Wally‘is Nelsonas nusprendė, kad reikia kuo greičiau merginą nugabenti į ligoninę. Bet jis pagalvojo, kad bus greičiau nuvežti Jean į ligoninę pačiam. Iki Fostono ligoninės, įsukus į pagrindinį kelią, važiuoti ne ilgiau kaip kelias minutes. Vyras suprato, kad taip bus daug greičiau, nei skambinti bendruoju pagalbos telefonu, aiškinti neįprastą situaciją, o po to dar laukti, kada atvyks greitosios pagalbos automobilis.
Jean galūnės taip pat buvo suledėjusios. Mergina buvo panaši į porcelianinę lėlę. Bet Jean nepavyko įkelti į Wally mašiną, kadangi sustingusi ji paprasčiausiai netilpo. Tuo metu jaunas vyras buvo kartu su savo mergina, todėl jiedu paguldė Jean it rąstą, ant jo draugės mašinos užpakalinių sėdynių. Po to pora sėdo į mašiną ir išskubėjo į Fostono ligoninę.
Bet ligoninės personalas, pamatęs kaip atrodo mergina, nesitikėjo jos išgelbėti. Bet kol ji buvo suledėjusi, gyvybė dar ruseno, kadangi visos gyvybinės funkcijos, taip pat ir mirties, veikė sulėtintai.
Medikai žinojo: merginos gyvybė funkcionuos tol, kol atšildys ją. Jean oda buvo tiek užšalusi, kad medikai negalėjo įdurti į ją adatą su vaistais. Adata paprasčiausiai nulūždavo, pamėginus atlikti injekciją. Merginos kūno temperatūra buvo tokia žema, kad jos net nerodė termometras.
Po kiek laiko Jean veidas įgavo pilkšvai pelenų spalvą, bet akys nereagavo į šviesą. Ji kvėpavo negiliai – du ar tris kartus per minutę. Širdis taip pat silpnai plakė – 8 kartus per minutę. Medikai taip pat negalėjo pamatuoti pulso ir kraujospūdžio. Gydytojai nusprendė, kad mergina pasmerkta, todėl atšildžius ją, jie nieko nepraranda.
Slaugytojos apdėjo visą Jean kūną pūslėmis su karštu vandeniu. Bet užuot pradėjus kūnui tamsėti, kaip tikėjosi ligoninės gydytojas George Sataras, oda pradėjo šviesėti ir atsistatyti buvusi spalva. Medicinos personalas neteko žado, stebint, kaip vis daugiau odos plotą padengia rožinis atspalvis. Tiesa, išskyrus kojų galūnes. Jos jau buvo pajuodusios. Gydytojas Sataras buvo įsitikinęs, kad jei merginai ir pavyks išgyventi, bet kojų galūnes teks amputuoti.
Nepaisant odos spalvos pokyčių, kūnas ir toliau buvo suledėjęs, kaip giliai užšaldytas mėsos gabalas šaldiklyje.
Pragulėjo 22 laipsnių šaltyje daugiau kaip 6 valandas
Bet praėjus dar dviem at trims valandoms, Jean kūnas pradėjo atitirpti. Pulsas šoktelėjo aukštyn. Oda pamažu ėmė įgauti įprastą jai spalvą ir suminkštėjo.
Bet 19 metų Jean Hilliard, praėjus daugiau kaip parai, vis dar buvo be sąmonės. Jos kūnas atšylant drebėjo nuo traukulių, bet ji nereagavo į aplinką. Ir gydytojai baiminosi, kad merginos smegenys negrįžtamai pažeistos.
Gruodžio 22-osios vidurdienį Jean atsigavo ir paprašė vandens. Gydytojai netekę žado ėmė klausinėti merginos, ar ji prisimena savo vardą, ar apskritai ką nors prisimena iš praeities. Mergina nesuprato, kodėl jai uždavinėjami tokie kvaili kausimai, nes ji puikiai žinojo ne tik savo vardą, bet ir prisiminė, kas su ja tada nutiko.
Vėliau Jean papasakojo, kad gruodžio 20-osios vėlų vakarą ji važiavo tėvo mašina „Ford“ namo jai pažįstamu keliu. Bet važiuojant slidžiu, apledėjusiu keliu, netikėtai mašiną sumėtė ir ji nulėkė į šalikelę. Mergina net nespėjo sureaguoti, kai mašinos užpakaliniai ratai atsidūrė griovyje. Jean mėgino išvažiuoti, bet tik dar labiau ją įtraukė gilyn. Mergina suprato, kad be kieno nors pagalbos ji neišsikapstys. Be to, žinojo, kad tuo keliu gana retai pravažiuoja mašinos, ypač vėlų vakarą ar ankstyvą rytą.
Artėjo vidurnaktis ir mergina guodė save, kad tokiu metu žmonės paprastai būna savo namuose. Todėl ji nusprendė eiti pėstute ir pasibelsti į kurio nors jų duris.
Jean gerai pažinojo kelią – štai netoli ir miško pakraštys, po to atsidurs jo laukymėje, o už jos fermerių ūkiai. Svarbiausia Jean žinojo, kad už kokio poros kilometrų gyvena jos vaikino draugas Wally‘is Nelsonas. Oro sąlygos šitoje vietovėje buvo ypač siaubingos. Naktį temperatūra nukrisdavo net iki 45 laipsnių šalčio. Tą gruodžio naktį temperatūra siekė 22 laipsnius šalčio. Bet Jean ir kitiems šio miestelio gyventojams tokios oro sąlygos buvo įprastos. Todėl ir rengdavosi ne visai pagal sezoną. Mergina buvo apsiavusi kaubojiškus batus be pašiltinimo, buvo be kepurės ir pirštinių. Vilkėjo tik gana ploną megztinį ir rudeniui skirtą striukę. Su tokia apranga tikrai ne per tokį šaltį eiti. Bet ji vis dėlto nusprendė palikti mašiną ir eiti fermų link. Keliolika minučių pėdino pagrindiniu keliu, o paskui pasuko į vieškelį. Netrukus pamatė sutemų apgaubtą namą ir pasuko link jo. Spiginantis laukų vėjas kėlė ledo dulkes, kurios skaudžiai kapojo merginos veidą. Jean mėgino prisidengti veidą plikomis rankomis nuo ledinio vėjo gūsių, kartais negalėdama net įkvėpti oro. Mergina priėjo prie namo, bet pamatė, kad šeimininkų viduje nėra. Lengbio miesteliui tai įprasta, nes daug jo šeimininkų čia atvažiuoja gyventi tik vasarą arba savaitgaliais ir per šventes. Jean pagalvojo, kad šio namo šeimininkai dar negrįžo ar neatvyko švęsti Kalėdų. Kaimyninėje fermoje taip pat nebuvo nė gyvos dvasios ir niekas negalėjo drebančiai nuo šalčio merginai pasiūlyti šiltos patalpos ir karštos arbatos.
Ji sparčiai žingsniavo toliau ir jau iš tolo pamatė Wally‘io Nelsono namų apšviestus langus. Nelsonai buvo viena iš tų šeimų, kurie laikė stambių galvijų fermą ir gyveno čia visus metus. Jean paskaičiavo, kad eiti iki Nelsono namų liko kokie du kilometrai, o jei atgal iki mašinos – tiek pat. Todėl ji nuspendė eiti pas Wally. Nors mergina stingo nuo šalčio, bet nejautė, kad jis gali būti mirtinai pavojingas. Praėjusi pusę kelio ji pagaliau pamatė šviesą Nelsono namo lange. Priėjusi arčiau Jean pamatė, kad lauko durys papuoštos šviečiančiomis girliandomis ir kad antrame namo aukšte šviesa dega Wally kambaryje. Jean vis ėjo ir ėjo, bet dabar jai atrodė, kad tas kelias niekada nesibaigs. Ir su kiekvienu žingsniu jai atrodė, kad vis tolsta jos išsigelbėjimo šviesa. Drebulys peraugo į konvulsijas. Merginos kūno raumenys, kaip ir bet kuris kitas tokiais atvejais, susitraukinėjo, mėgindami sušilti. Peršalimą neretai lydi koordinacijos ir sąmonės sutrikimai. Kiekvienas žingsnis Jean dabar buvo itin sunkus – ji ėjo, bet atrodė, kad stovi vietoje. Tarsi prie jos kojų būti pririšti svarmenys. Tuo metu organizmas baigė išeikvoti visą likusią energiją. Ir dažnai tokiais atvejais žmogus paprasčiausiai užmiega šaltyje, o paskui nugrimzta į komą. Širdies ritmas sulėtėja. Taip atsitiko ir su Jean. Ji vis dar matė šviesą namo lange ir stengėsi tik apie tai galvoti. Bet akys sulipo ir aplinkui ėmė tamsėti. Ji vos skyrė namo kontūrus. Iki tol ji matė tvorą, obelis, bet dabar visą vaizdą užklojo tarsi nematoma tamsi migla. Mergina neišsigando, jai tiesiog norėjosi prigulti, pailsėti kelias akimirkas ir eiti toliau. Jean atsigulė ant sniego. Jei neužteko vos kelių žingsnių iki išsigelbėjimo. Taip ji pragulėjo 22 laipsnių šaltyje daugiau kaip 6 valandas.
Nematė jokios šviesos tunelio gale ir ją labai nuvylė
Gruodžio 22 dieną Jean jau buvo visiškai sąmoninga ir kalbėjo gana rišliai. Iš ledo luito ji virto į išsigandusią paauglę. Papasakojusi savo istoriją mergina dabar nerimavo tik dėl to, kad nežinanti kur tėvo mašina ir kas su ja nutiko. Ji sielvartavo, kad neištesėjo duoto žodžio tėvui ir negrįžo laiku namo.
Jean tada dar nežinojo, kad tuo metu jos tėvai nemiegojo visą naktį, nes buvo šalia jos ligoninėje. Ir viskas, ko jie norėjo, kad duktė išgyventų.
Jean sakė, kad gruodžio 22 dieną ji jau jautėsi visai normaliai, bet taip ir nesupratusi visų išbandymų, kuriuos jai teko išgyventi. Nejautė nei baimės, nei skausmo. Iš pradžių ji prisiminė, kad užmigo ir pabudo ligoninėje. Nematė ir jokios šviesos tunelio gale, ir ją labai nuvylė, nes tiek daug buvo skaičiusi apie klinikinę mirtį.
Labiausiai visus nustebino tai, kad kojų galūnės, o ypač kojų pirštai, pajuodę nuo šalčio, su kiekviena diena vis šviesėjo, kol įgavo įprastą odai spalvą. Jean galėjo ne tik judinti juos, bet ir vaikščioti po palatą.
„Kai Jean atsigavo, mums labai palengvėjo. Bet mane labiausiai nustebino tai, kad jos kojos atsistatė. Kiekvieną sykį kai mes pakeldavome antklodę, matydavome, kad rožinis atspalvis pamažu vis slenka žemyn kojų pirštų link, kol pajuodusios dėmės išnyko. Mes galvojome, kad tai stebuklas“, – pasakojo slaugytoja Sandra Clicker.
Jean Hilliard praleido šešias savaites intensyvios terapijos skyriuje. Po to buvo pervesta į paprastą palatą ir iš ligoninės buvo išrašyta visiškai sveika po 49 dienų.
Stebėtina ir tai, kad neturėjo jokių pasekmių ir tolimesniame jos gyvenime. Ne tik Minesotos valstijos, bet ir kone visos šalies gyventojams Jean Hilliard atvejis tapo neregėtu stebuklu, kuris buvo aprašytas plačiai Amerikos žiniasklaidoje. Ši istorija taip pat išsamiai buvo papasakota ir televizijos šou „Today“.
„Tą naktį buvo ir daugiau žmonių, atsidūrusių tokioje pat situacijoje, kaip ir aš, bet jie mirė. Žinoma, be medikų pagalbos aš nebūčiau išgyvenusi“, – teigė Jean viename savo interviu.
Anot medicinos ekspertų, gali būti, kad Jean sušalo labai greitai. Bet jos organizmas praleido etapą, kai audiniai galėjo būti pažeisti ir iš karto perėjo į būseną, kuri leido jo pagrindinėms funkcijoms toliau palaikyti gyvybę. Sulėtėjo kraujotaka. Taip pat kaip ir lokiams miegant žiemos miegu.
Merginos kvėpavimas buvo silpnas ir retas, todėl mažiau reikėjo organizmui ir deguonies.
Sušalusios į ledą merginos pasveikimą įvertino ir gydytojas George Sataras, kuris apibūdino kaip neįtikėtiną stebuklą Kalėdų išvakarėse.
Dabar Jean Hilliart gyvena Kembridže, Minesotos valstijoje ir dirba „Walmart“ parduotuvėje. Moteris išsiskyrusi, augina tris vaikus.
Išgulėjo ant sniego 12 valandų, o jo kūno temperatūra siekė vos 20 laipsnių
Bet kiti gydytojai sakė, kad tokie stebuklai periodiškai nutinka. Šalčio aukos išgyvena net ir sustojus plakti širdžiai. Tiesa, bet tokie atvejai dažniausiai sulaukia pasekmių.
Vienas jų – 26 metų Justinas Smithas, Pensilvanijos universiteto studentas. Jo išgyvenimo istorija įvyko 2015 metais sausio mėnesį Traskelo miestelyje. Justinas susitiko su draugais alaus bare, kur norėjo pagerbti savo draugo mirties metines, žuvusio prieš dešimt metų automobilio avarijoje. Justinas taip pat sėdėjo tame automobilyje, bet jam pavyko išgyventi.
Susitikimui pasibaigus, maždaug 21.30 val., spaudžiant 22 laipsnių šalčiui, Justinas susiruošė namo pėstute. Jaunas vyras iki šiol nesupranta, kaip jis atsijungė ir nukrito į sniegą.
Justino tėvas Donas Smithas, nesulaukęs sūnaus namuose, 7.30 val. ryte sėdo į mašiną ir išvyko jo ieškoti. Jis aptiko sūnų pakelėje ir iš karto iškvietė gelbėjimo tarnybas. Vaikinas gulėjo ant nugaros, jo veidas buvo pamėlęs ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Tėvas laikė jį ant rankų ir raudojo kartodamas:
- Justinai, nepalik manęs.
Paskui sielvarto apimtas tėvas paskambino Justino motinai ir pasakė, kad sūnus mirė. Vaikinas praleido ant sniego 12 valandų, o jo kūno temperatūra siekė vos 20 laipsnių. Vis dėlto tai nebuvo rekordinė žema kūno temperatūra, kai žmogus atgaivinamas. Justinas buvo labai greitai pristatytas į ligoninę. Po to pergabentas į labiau modernią Molentauno ligoninę ir prijungtas prie šiuolaikinės įrangos. Medikų brigada atgaivino studentą naudojant metodą, kai kraujas pašalinamas iš organizmo, užpildomas deguonimi, sušildomas, o po to kraujas grąžinamas į organizmą.
Justinas praleido komoje 15 dienų. Kai vaikinas pabudo, gydytojai nustebo, kad jo smegenys nebuvo pažeistos. Tiesa, abu jo rankų ir kojų mažieji pirštai buvo amputuoti.
Justinas pasakojo, tarsi būtų pabudęs po sapno. Be tai nebuvo sapnas. „ Aš laikau tai stebuklu. Esu gimęs po laiminga žvaigžde“, – sakė jis.
parengta pagal dok. filmą „Minnesota “Ice Woman” Jean Hilliard Survives Being Frozen Alive“, „YouTube“ stop kadrai
