sniegopilys.lt
Anot mokslininkų, radikali procedūra, kurios metu paciento kraujas pakeičiamas atšaldytu druskos tirpalu, gali atgaivinti asmenį, esantį klinikinės mirties būsenoje.
„Jei kūno temperatūra yra 10 ° C, smegenys nerodo aktyvumo požymių, širdis sustojo, o kūne nėra kraujo – vargu, ar kas nors paneigs, kad žmogus yra miręs“, – sako Arizonos valstijos universiteto tyrėjas Peteris Rea. – Bet jį galima grąžinti į gyvenimą“.
Tai, ką daro dabar, yra tik eksperimento pradžia
Mokslininkas neperdeda. Eksperimentai, kuriuos jis atliko su kolega Samueliu Tishermanu iš Merilendo universiteto, įrodė, kad kūnas gali būti laikomas vadinamojoje „sustabdytos animacijos“ būsenoje kelias valandas. Tiesa, ši technika kol kas išbandyta tik su gyvūnais, bet yra viena drąsiausių medicinoje.
Šios procedūros metu visas kraujas pašalinamas iš gyvūno kūno, jis atvėsinamas daugiau nei 20 ° C temperatūroje. Po operacijos kraujas pumpuojamas atgal į kūną ir jis lėtai šyla.
„Kai tik kraujas pumpuojamas į kūną, oda iškart tampa rausva, o esant tam tikrai temperatūrai širdis savaime įsijungia, – sako Peteris Rea.- Tai gana įdomu: esant 30 ° C temperatūrai širdis pradeda plakti. Tada, kai kūnas tampa dar šiltesnis, jis pats atkuria normalų ritmą“.
Stebina tai, kad gyvūnai, kuriems buvo atliktas šis eksperimentas, grįžę į gyvenimą rodo labai mažai bet kokio šalutinio poveikio požymių. „Kurį laiką jie netvirtai laikosi kojų, bet kitą dieną elgiasi visiškai paprastai“, – sako Samuelis Tishermanas.
Visuotinę šlovę Tishermanas įgijo paskelbęs norintis šią techniką taikyti pacientams Pitsburgo ligoninėse. Pasak jo, tai turėtų būti tie, kurie patyrė kulkos žaizdas ir yra kritinės būklės, kai širdis jau sustojo. Tokiems žmonėms paskutinė viltis yra Tishermano pasiūlytas metodas.
Apie Tishermano techniką buvo rašoma ir „The New York Times“, bet su labai kandžia antrašte: „Nužudyk pacientą, kad išgelbėtum jo gyvybę“.
Samuelis Tishermanas kartais net įsižeidžia dėl šio sensacingo savo eksperimentų aprėpties. Pokalbio metu jis sukuria mąstančio, subalansuoto žmogaus įspūdį ir nesistengia savo tyrimų pateikti sensacingai. Mokslininkas ypač atsargiai vartoja terminą „sustabdyta animacija“.
„Manęs nejaudina tai, kad jie gali būti netikslūs. Tačiau žmonės, išgirdę šį terminą, įsivaizduoja kone Han Solo iš „ Žvaigždžių karų “ar keliautojus kosmose, kuriuos galima sušaldyti ir išsiųsti į Jupiterį ten, kur jie atgyja. Tai iškreipia mano tyrimo prasmę. Svarbu suprasti, kad tai nėra mokslinė fantastika. Ši teorija yra paremta eksperimentiniais darbais ir yra išbandyta griežtai laikantis mokslinės metodikos, kad ji pradeda gelbėti žmones nuo mirties“, – sako Samuelis Tishermanas.
Jo tyrimo partneris Peteris Rea išpopuliarėjo 2011 metais gydęs JAV Kongreso narę Gabrielę Giffords. Moteris patyrė sunkią galvos žaizdą, bet gydytojams pavyko ją išgelbėti.
Peteris Rea turi drąsesnių planų nei Tishermanas dėl „druskoje sustabdytos animacijos“ naudojimo. Jis neatmeta galimybės ilgą laiką išlaikyti kūną šioje būsenoje. Nors, pasak jo, tai yra tolimos ateities reikalas. „Tai, ką darome dabar, yra tik eksperimento pradžia“, – sako jis.
Samuelis Tishermanas reanimacijos subtilybių pradėjo mokytis dar būdamas medicinos mokykloje, kur jam vadovavo Peteris Safaras. Šiais laikais netiesioginis širdies masažas ar krūtinės suspaudimas yra gerai žinoma procedūra: ritmiškai spaudžiama žmogaus krūtinė, kad širdis vėl veiktų.
Peterio Safaro darbai pakeitė požiūrį į mirtį kaip apie vienkartinį įvykį. „Anksčiau manėme, kad mirtis ateina akimirksniu, o mums mirus nebegalima grįžti atgal“, – sako Niujorko valstijos universiteto Stony Brooke mokslininkas Samas Parnia.- Bet ilgainiui supratome, kad mūsų kūno ląstelės nemiršta kelias valandas po to, kai esame klinikinės mirties būsenoje. Taigi, net ir tapus lavonu, jus galima grąžinti į gyvenimą“.
Kuo labiau sumažėja kūno temperatūra, tuo didesnė gaivinimo tikimybė
Tuo tarpu Samuelis Tishermanas mirtį laiko tuo momentu (akivaizdžiai subjektyviu), kai gydytojai nutraukia širdies ir plaučių gaivinimą, matydami, kad tai nebepadės. Tačiau, jo nuomone, po to kai kuriuos žmones galima sugrąžinti į gyvenimą.
Praėjusiais metais gruodžio mėnesį daugelio gydytojų dėmesį patraukė mokslinis straipsnis žurnale „Resuscitation“, kuriame teigiama, kad pusė apklaustų greitosios medicinos pagalbos gydytojų bent kartą matė vadinamąjį „Lozoriaus fenomeną“ (automatinę reanimaciją), kai spontaniškai pradėjo plakti paciento širdis po to, kai gydytojai jau buvo praradę visas viltis…
Anot mokslininkų, kuo labiau sumažėja kūno temperatūra, tuo didesnė gaivinimo tikimybė. Tačiau širdies atkūrimas yra tik vienas iš iššūkių, su kuriais susiduria reanimatologai. Deguonies trūkumas dėl širdies sustojimo gali labai pakenkti kritiniams vidaus organams ir, svarbiausia, smegenims. „Kiekvieną minutę, kai deguonis nepateikiamas šiems organams, įvyksta mirties procesas“, – sako Samuelis Tishermanas.
Jo buvęs pedagogas Peteris Safaras pasiūlė naudoti terapinę hipotermiją – kūną atvėsinti iki maždaug 33⁰C, kad išspręstų šią problemą. Pavyzdžiui, paciento kūnas gali būti padengtas ledu. Esant žemai temperatūrai lėtinis ląstelių aktyvumas sulėtėja, sumažėja jų apykaita ir dėl to išeminiai audinių pažeidimai, dėl kurių trūksta deguonies.
Įrenginių, palaikančių dirbtinę kraujotaką ir aprūpinančių ją deguonimi, naudojimas padeda pratęsti laiką nuo širdies sustojimo iki smegenų mirties. Teksaso klinika neseniai pranešė, kad 40 metų vyras išgyveno be smegenų pažeidimo, padedant vien širdies masažui. „Jam atliko netiesioginį širdies masažą pakaitomis gydytojai, slaugytojos ir net netoliese buvę medicinos studentai. Visų palatoje esančių, kurie galėjo padėti, buvo paprašyta dalyvauti“, – prisimena medicinos dr. Scottas Tayloras Bassettas.
Tačiau tokių atvejų pasitaiko retai. Bassettas sako, kad gydytojai reanimaciją tęsė tik todėl, kad pacientas per procedūrą atgavo sąmonę, nepaisant to, kad jo širdis vis dar neveikė.
„Gaivinimo metu jis galėjo mums atsakyti į klausimus linktelėjimu ir mes supratome, kad jis dar nėra patyręs neurologinės žalos, – sako daktaras Bassettas. – Aš niekada nemačiau tokio dalyko – nei anksčiau, nei po šio įvykio. Todėl mes ir nusprendėme tęsti“.
Anot jo, toks ilgalaikis širdies ir plaučių gaivinimas šiuo metu neįmanomas tiems, kuriems širdies sustojimas įvyko dėl sunkios kulkos žaizdos ar traumos. Pavyzdžiui, patekus į autoavariją. Dabar geriausias chirurgo pasirinkimas šioje situacijoje yra uždaryti arterijas, vedančias į apatinę kūno dalį, tada atidaryti krūtinę ir pamasažuoti širdį, kad smegenys aprūpintų nedideliu kiekiu kraujo, kol žaizdos gydomos ir siuvamos. Bet, deja, tokiais atvejais išgyvena tik vienas žmogus iš dešimties.
Vienaip ar kitaip, bet netiesioginis širdies masažas kartu su kitomis procedūromis gali padėti išlaikyti gyvenimą ilgą laiką.
Tai pirmasis pavyzdys, kaip atgaivinti pacientą, ištikus klinikinei mirčiai
Būtent dėl šios priežasties Samuelis Tishermanas nori atvėsinti kūną iki 10-15⁰С. Tai gali suteikti gydytojams daugiau nei dvi valandas operacijos. Toks aušinimas kartais jau naudojamas širdies operacijose, tačiau Tishermano technika yra pirmasis pavyzdys, kaip atgaivinti pacientą, kuris yra klinikinės mirties būsenoje.
„Bene labiausiai stebina šios procedūros metodas: gydytojai turi išpilti visą kraują iš paciento kūno ir pakeisti jį atšaldytu fiziologiniu tirpalu. Kadangi organizmo medžiagų apykaita yra sustabdyta, jo ląstelėms palaikyti nereikia kraujo, o druskos tirpalas yra greičiausias būdas atvėsinti pacientą“, – sako Tishermanas.
Du dešimtmečius Samuelis Tishermanas kartu su Peteriu Rea ir kitais kolegomis rinko duomenų bazę, patvirtinančią, kad ši procedūra yra saugi ir veiksminga. Tai įrodė daugybė eksperimentų su kiaulėmis, kurių sužalojimai praktiškai buvo nesuderinami su gyvenimu. Šių operacijų metu gydytojai pamatė, kad galvijai jau buvo toli už gyvybės ir mirties ribos ir vis dėlto juos pavyko išgelbėti.
„Atvėsinus temperatūrą , kiaulė tapo baltesnė. Ji virto blyškia šaldytuvo mėsa. Tačiau jei gyvūnus pavyko pakankamai greitai atvėsinti – apie 2 laipsnius šilumos per minutę, beveik 90 proc. jų išgyveno, kai kraujas buvo pumpuojamas atgal į jų kūnus. Net ir po to, kai jos daugiau nei valandą gulėjo be kvėpavimo. Dalyvaujantiems buvo nuostabus vaizdas pamatyti, kaip gyvūno širdis vėl pradeda plakti“, – sako Peteris Rea.
Eksperimentinėms kiaulėms grįžus į įprastą būseną, mokslininkai atliko keletą bandymų, norėdami sužinoti, ar jų smegenys nepažeistos. Norėdami tai padaryti, prieš procedūrą jie išmokė kiaules atidaryti tam tikros spalvos indą, kuriame buvo paslėptas obuolys.
Po jų atgimimo dauguma gyvūnų prisiminė, kur ieškoti skanėstų. Kitos kiaulės, kurių iki operacijos to nemokė, netrukus išmoko tai padaryti. Jos suvokė užduotį taip pat greitai, kaip ir kitos. Tai rodo, kad procedūra neturėjo jokio neigiamo poveikio jų atminčiai.
Akivaizdu, kad buvo labai sunku gauti leidimą atlikti tą patį eksperimentą su žmonėmis. Praėjusiais metais Tishermanui pagaliau buvo leista naudoti šią techniką Pitsburgo ligoninėje, kaip bandomąjį įrankį su kulkomis sužeistais pacientais.
Vienas ar du šių pacientų kiekvieną mėnesį paguldomi į šio Amerikos miesto ligonines operacijai. Tai rodo, kad per pastaruosius mėnesius Tishermano technika buvo išbandyta kai kuriuose iš jų. Nors pats kol kas nenori dalintis šio darbo rezultatais, Tishermanas ketina atlikti panašius bandymus Baltimorėje. O jei viskas bus gerai, Peteris Rea pradės panašų darbą traumų centre Tuksone, Arizonoje.
Vienas perspektyvių kandidatų į šį vaidmenį yra vandenilio sulfidas
Kaip ir atliekant bet kokius medicininius tyrimus, šių bandymų perdavimas iš gyvūnų žmonėms kelia tam tikrų iššūkių. Pavyzdžiui, gyvūnai, pasibaigus eksperimentui, gauna savo kraujo, o žmonėms reikės donoro kraujo, kuris buvo laikomas savaites. Operacijos metu gyvūnams buvo taikoma narkozė, bet žmonėms teks apsieiti be jos.
Visa tai gali turėti įtakos organizmo reakcijai. Tačiau Samuelis Tishermanas išlieka optimistu. „Manoma, kad šunys ir kiaulės į kraujavimą reaguoja taip pat, kaip ir žmonės, – sako jis.- Gydytojai su dideliu susidomėjimu stebi šiuos eksperimentus.
„Tai labai drąsu, – sako Samas Parnia. – Daugelis iš mūsų sutinka, kad norint išsaugoti smegenis, kūną būtina atvėsinti kur kas labiau, nei šiuo metu daroma. Tačiau mes dar nedrįstame“.
Jei testai vyks taip, kaip planuota, Tishermanas ketina naudoti savo metodą kitų rūšių traumoms gydyti. Pirmiesiems tyrimams buvo atrinkti pacientai, patyrę kulkos sužalojimų, nes tokiais atvejais lengviau nustatyti kraujavimo vietą.
Bet jis tikisi, kad galų gale taip pat bus galima gydyti vidinio kraujavimo atvejus, pavyzdžiui, dėl tų pačių eismo įvykių. Gali būti, kad kada nors šia technika bus gydomi miokardo infarktu sergantys pacientai bei sergantys daugybe kitų ligų.
Bandymų sėkmė gali atverti kelią kitų sustabdytos animacijos formų tyrimams. Kai kurie mokslininkai norėtų išbandyti, ar į fiziologinį tirpalą įdėtas vaistų rinkinys gali toliau slopinti medžiagų apykaitą ir išvengti kūno audinių pažeidimo.
Mokslininkų tvirtinimu, defibriliatorius yra galingas, bet dažnai tik laikinai veiksmingas.
Vienas perspektyvių kandidatų į šį vaidmenį yra vandenilio sulfidas – cheminė medžiaga, suteikianti supuvusio kiaušinio kvapą. Taip pat nustatyta, kad kai kuriems gyvūnams sumažėja medžiagų apykaita. Tačiau kol kas nedaug įrodymų, kad vandenilio sulfidas, būdamas toksiškas junginys, gali padidinti išgyvenimo tikimybę sustojus širdžiai. Tishermanas mano, kad verčiau būtų rasti galingų antioksidantų, galinčių sunaikinti ląsteles žalojančius cheminius elementus.
Tuo tarpu Peteris Rea yra įsitikinęs, kad druskos užmigdymo technika turėtų būti išbandyta ir įdiegta kuo greičiau. Jis pasakojo apie pacientą, kuris buvo gydomas toje ligoninėje. „Jis buvo sužeistas į pilvo centrą, tiesiai po šonkauliais, – sako Peteris Rea. – Gydytojai padarė viską, ką galėjo, bet jis mirė. Tai yra tas pacientas, kurį, tikimės, galima sugrąžinti į gyvenimą, kai operacijai bus daugiau laiko“.
parengė Vytautė Jogailaitė
