sniegopilys.lt
1952 metais Los Andžele nutiko nuostabi istorija: į mokyklą su šeštokais į pamoką įslinko penkerių metų katė. Vaikai ir mokytojas buvo patenkinti ir, regis, jam tai patiko: bent jau 15 metų jis nepraleido nė vienos dienos mokykloje. Katinas lankė visus mokyklos užsiėmimus, turėjo savo vietą valgykloje, buvo fotografuojamas išleistuvių albumams, netgi pakeitė mokyklos taisykles.
Visą pamoką prasėdėjo ant tuščio stalo
Elysiano vidurinė mokykla jau daugelį metų veikia šiaurinėje Los Andželo dalyje. 1952 metų rudenį, po ilgų atostogų, mokiniai vėl bandė priprasti prie mokyklos gyvenimo ritmo. Daugeliui tai buvo labai sunku. Bet tai buvo tiksliai iki tol, kol į klasę aštuntu numeriu, kur mokėsi šeštokai, atėjo naujas mokinys – lieknas, ilgais ūsais, žaliomis akimis, pasimetęs, šiek tiek sutrikęs, trumpaplaukis, rudos spalvos ir su balta apykakle… katinas.
Katinas pats atidarė klasės duris užšokęs ant durų rankenos. Tada jis pašoko ant vieno iš stalų, šiek tiek murktelėjo, tada apėjo kitus stalus, galiausiai išsirinko sau vietą ir atsisėdo – lyg ir jis norėtų klausytis pamokos. Vaikai apsidžiaugė: nubėgo pažiūrėti į katę, kuri taip įžūliai ir be ceremonijų nusprendė nutraukti pamoką. Tačiau mokytoja, atvirkščiai, buvo nepaprastai nepatenkinta. Ji sakė, kad gyvūną reikia skubiai išvaryti, jam ne vieta mokykloje. Tačiau mokiniai atkreipė jos dėmesį į naujojo mokinio liūdną žvilgsnį, o tada kone su ašaromis akyse prašė palikti jį bent iki mokyklos dienos pabaigos.
Katė visą pamoką prasėdėjo ant tuščio stalo. Tada prasidėjo pertrauka. Vaikai paliko priešpiečių dėžutes ant stalų ir išėjo pabendrauti su klasės draugais. Kai kurie moksleiviai nuėjo į valgyklą pieno, kad galėtų pamaitinti katę.
Grįžę į klasę šeštokai pamatė, kad dauguma ant stalo likusių priešpiečių dėžučių buvo atidarytos: maistas pusiau suvalgytas, pusiau išmėtytas ant grindų. O pati katė gulėjo aukštyn kojom ant vieno iš stalų ir ramiai miegojo. Mokiniai net nesupyko dėl to, o tik juokėsi. Jie nusprendė netrukdyti keturkojui miegoti, tiesiog toliau mokėsi.
Po vakarienės vaikai atnešė katei dar maisto. Jis vėl pavalgė ir užmigo. O per paskutinę pamoką pabudo, pasitempė, vėl užšoko ant durų rankenos ir išėjo iš klasės. O po to ir iš mokyklos teritorijos.
Kitą dieną katė vėl atėjo. Mokiniai ir mokytoja buvo nustebinti. Po dienos vėl grįžo, ir po dviejų, ir po savaitės. Jis visada ateidavo į pirmą pamoką, o išeidavo po paskutinės.
Paaiškėjus, kad katinas tapo „pilnateisiu“ šeštos klasės mokiniu, bendraklasiai nusprendė duoti jam vardą. Ilgą laiką šeštokai negalėjo susitarti, kol vienas iš jų pasakė: „Kodėl jo nepavadinus pagal klasę, į kurią jis atėjo? Tebūnie tai „Aštunta klasė“. Juk šią vietą jis išsirinko pats!“ Visi sutiko. Taigi, katė buvo pravardžiuojama „Aštuntąja klase“, o trumpiau – „Aštuntuoju“.
Katinas tapo tikru mokyklos talismanu, jį dievino visi vaikai ir mokytojai. Su mokiniais lankydavosi visuose mokyklos sporto ir kultūros renginiuose. Eidavo su jais pusryčių ir pietų. Valgykloje jam buvo paruošiama net atskira pieno porcija. Todėl „Aštuonetas“ greitai tapo apkūnus. Kitas dubuo stovėjo mokytojų kambaryje, į kurį net vaikams buvo uždrausta įeiti. Ir tai tik pabrėžė jo statusą mokykloje.
Klasėje atsirado garbingesnis „kačių lesyklėlės“ titulas, kurį laikinai galėjo turėti bet kuris moksleivis. Tai reiškė, kad tik šis asmuo gali maitinti katę ir prisiima visą atsakomybę už tai. Kiekvienas mokyklos mokinys svajojo bent porai dienų tapti „katino galva“.
Taip pat mokykloje galiojo nauja taisyklė – „Netrukdyk katės!“. Mat katinas greitai tapo mokyklos žvaigžde ir sulaukė per daug dėmesio. Administracija netgi sukūrė taisyklių rinkinį, kuris paaiškino, kokiais atvejais negalima trukdyti katės.
Teko garbė palikti letenos atspaudą
Ašuonetas ateidavo mokytis kiekvieną rugsėjį. O gegužės pabaigoje kažkur dingdavo. Niekas nežinojo, ką katinas veikia vasarą, ar turi šeimininkus, kur nakvoja po pamokų. Nors šio rudauodegio gyvenimą sekė daugiau nei šimtas žmonių.
Pasak tuo metu mokykloje dirbusio direktoriaus, buvo versija, kad katinas gyveno šalia mokyklos esančiame name, tačiau šeimininkai iš jo tyčiojosi. Taip pat sklandė gandas, kad jo šeimininkai išsikraustė ir išmetė augintinį į gatvę.
Kaip ten bebūtų, dabar katiną supo rūpestis ir meilė, kartais net daugiau nei norėjo. Žurnalistai iš kitų miestų nukeliavo ilgą kelią, norėdami pamatyti, kaip katinas pats įeina į mokyklą. Ūsuotasis pasirodė ant žurnalų viršelių, pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, mirgėjo per televiziją ir netgi buvo kviestinė žvaigždė įvairiose laidose.
Per metus Elysiano vidurinė mokykla gaudavo daugiau nei 10 000 laiškų iš kačių gerbėjų. Apie jį buvo nufilmuotas dokumentinis filmas „Big Cats, Little Cats“ („Didelės katės, mažos katės“). O mokyklos direktorė ir ta pati šeštos klasės auklėtoja išleido knygą „A Cat Called Room 8“ ( „Katė, vadinama 8 kambariu“).
Kai mokyklos teritorijoje buvo išlietas naujas betoninis grindinys, Aštuonetui teko garbė palikti letenos atspaudą. Tačiau ūsuotasis šiek tiek persistengė, todėl paliko ir uodegos pėdsaką.
Maždaug 15 metų katinas kasmet eidavo į aštuntosios klasės pamokas. Jis jau buvo gana brandaus amžiaus, todėl turėjo nedidelių sveikatos problemų. Mokyklos administracija katiną laikė mėgstamu mokiniu, jis reguliariai buvo vežamas pas veterinarą. Tiesa, kelis kartus Aštuonetas buvo atsidūręs ligoninėje. Ir viena iš mokytojų – Virginia Nakano – kažkuriuo metu net pradėjo vežtis katę pas save nakvoti, kad galėtų stebėti jo savijautą.
Kai Aštuonetui suėjo 21-eri, jis labai susirgo. Jis buvo paguldytas į ligoninę. 1968 metų rugpjūčio 13 dieną katė mirė nuo inkstų nepakankamumo.
Moksleiviai norėjo palaidoti savo keturkojį draugą naminių gyvūnėlių kapinėse Los Andžele. Lėšas laidojimui ir paminklui moksleiviai rinko patys. Kai apie tai sužinojo ne mokykloje dirbantys žmonės, jie pradėjo siųsti pinigus. Per kelias dienas buvo surinkta didžiulė suma, kurios užteko dideliam ir gražiam antkapiui.
Mokyklos administracija ant mokyklos šaligatvio išgraviravo katino vardą, garbės lentoje iškabino jo nuotrauką, jo portretu papuošė vieną iš pastato sienų.
