Narkomanas atsikratė priklausomybės ir dabar padeda kitiems

Grantas buvo sėkmingas Londono miesto prekybininkas, laikęs šešiaženkles pajamas banko sąskaitose, kol tapo priklausomas nuo žalingų įpročių. Atsidūręs dugne, jis dažnai prašydavo pinigų kitų, norėdamas nusipirkti butelį alkoholio  ar pigių tablečių.

Reikėjo šeimos įsikišimo, nesėkmingos reabilitacijos, skyrybų, nedarbo, skrandžio opų ir hospitalizacijos, kad Grantas galėtų pamatyti šviesą tunelio gale. Po to vykusi intensyvi 12 savaičių programa sustiprino jo siekį išsivaduoti iš narkomanijos. Štai jau ketverius metus vyras visada blaivus ir dirba koordinatoriumi priėmimo skyriuje, narkomanijos gydymo centre.

Vyro elgesys tapo vis labiau neadekvatus

„Mano vaikystė buvo gana gera. Bet dar mokykloje, būdamas 15 metų, pradėjau eksperimentuoti su narkotikais. Ne vieną jų ir išmėginau“, – interviu „Metro “laikraščiui savo istorija dalijosi Grantas.

Vyras neslepia, kad mokėsi prastai, todėl metė mokyklą nebaigęs mokslo. Greitai Grantas susirado darbą: pardavinėjo vaikiškus drabužius „Petticut Lane“ turguje, Londono East End rajone.

Vaikinas neblogai užsidirbdavo. „Bet kai pamačiau savo bendraamžius, vaikštinėjančius su  žinomų dizainerių prekės ženklų drabužiais po prekybos centrą, pagalvojau: „Aš noriu būti toks pats“. Grantas išsiuntė 100 gyvenimo aprašymų į įvairias vietas ir įsidarbino kurjeriu vienoje įmonėje.

Pamažu vyras kilo karjeros laiptais, o 1998 metais jis jau dirbo brokeriu didelėje įmonėje. Į jo darbo pareigas įėjo ir klientų linksminimas, kurį lydėjo alkoholio ir stipriųjų narkotikų vartojimas. Netrukus Grantas, kuris tada jau turėjo žmoną ir du vaikus, didžiąją dalį savo atlyginimo išleisdavo kokainui.

„Žmona žinojo apie mano kokaino problemą, bet neįsivaizdavo, kaip tas pražūtinga“, – sakė jis.

Nors Grantas buvo geras šeimos galva ir tėvas, bet niekas netrukdė jam gerti. Be to, jis dažnai dingdavo iš namų kelioms dienoms.

Laikui bėgant, Granto elgesys tapo vis labiau neadekvatus. 2008 metais, neišlaikius narkotikų testo, vyro karjera žlugo ir niekas daugiau nenorėjo jo samdyti.

„Nors galėjau sukrauti didžiulį pelną bet kokiai mane nusamdžiusiai firmai, bet niekas nenorėjo su manimi turėti reikalų dėl mano elgesio, susijusio su rizika gauti galimą grąžą“, – sakė Grantas.

Vyras norėjo pabėgti nuo savo problemų ir nusprendė su šeima persikelti į Ispaniją, tačiau ir ten jį susirado priklausomybė.

„Tada išleisdavau daugiau, nei uždirbdavau. Kelis mėnesius neturėjau iš ko mokėti už buto nuomą ir vaikų mokslus. Dieną miegojau, o naktimis kentėjau nuo nemigos“, – patirtimi dalijosi Grantas.

Netrukus vyras pradėjo vartoti stipresnius narkotikus. Padėtis vis blogėjo.

Po dvejų su puse metų Ispanijoje šeima grįžo į Angliją. Giminės pateikė ultimatumą – vykti gydytis į reabilitacijos centrą.

Dabar vyras jau neslepia, kad naujos priklausomybės pasekmės, vartojant kokainą, visiškai sunaikino krūtinę ir pilvą skyrusią diafragmą. Jo sveikata ėmė sparčiai blogėti. Tačiau net ir žinodamas, kad baisiai žaloja savo sveiką, jis buvo taip priklausomas nuo narkotikų, jog net nemėgino ieškoti išeities.

Galų gale vyras buvo išsiųstas į reabilitacijos centrą Arizonoje. Nors tai tikriausiai skamba šokiruojančiai ir savanaudiškai, Grantas į šią ligą nežiūrėjo rimtai.

„Aš žinojau, kad nesu pasirengęs atsisakyti narkotikų, – paaiškino jis. – Aš ėjau ne savo noru, pasidavęs kitų įkalbinėjimams“.

Suprato, kad tai vienintelis jo šansas išgyventi

Todėl grįžęs iš ten ir vėl ėmėsi savo. Žmona pateikė skyrybų prašymą. Neradęs darbo, vyras persikėlė  gyventi pas tėvą. Nematydamas išeities iš šios situacijos, jis vėl ėmė gerti ir piktnaudžiauti opioidiniais vaistais. Jam išsivystė skrandžio opa, kuri galiausiai pratrūko. Grantas buvo hospitalizuotas ir tris savaites praleido reanimacijoje. Kadangi jo žarnynas ir skrandis buvo apimti korozijos, gydytojai neteisingai diagnozavo Krono ligą ir, nežinodami apie jo priklausomybę, suleido į veną opiatų.

Prireikė dar šešerių metų nuolatinio narkotikų vartojimo, kol dėl skrandžio opos jis vėl buvo paguldytas į ligoninę. Šį kartą Grantui buvo diagnozuota tiksli diagnozė: jis sirgo gelta ir mažakraujyste, jo svoris buvo mažesnis nei 44 kilogramai.

„Buvau palūžęs tiek fiziškai, tiek  ir emociškai, išsekęs ir sunykęs, – prisiminė Grantas. – Po 13 mėnesių, 2017 metais birželio mėnesį buvau paguldytas į kitą gydymo įstaigą… Mano pasipriešinimas buvo palaužtas ir žinojau, kad tai vienintelis mano šansas išgyventi “.

Grantas 12 savaičių praleido reabilitacijoje. Po ketverių metų jo gyvenimas pasikeitė, o pažadas sau išlikti „švariam“ išlaikė laiko išbandymą. Tačiau dėl kokaino vartojimo jis vis dar turi baisių kvėpavimo problemų ir kalbos trukdžių, kurių jis gėdijasi bendraudamas su žmonėmis.

Dabar Grantas yra priklausomybių gydymo centro „Step by Step Recovery“ Londone koordinatorius. Jis paaiškino, kad dauguma tų, kurie skambina pagalbos telefonu, prarado viltį, tačiau jis gali savo asmenine patirtimi jiems padėti.

Grantas atstatė santykius su savo vaikais ir ketina vėl susituokti 2022 metais. Iki karantino apribojimų jis net planavo išsigydyti pažeistą diafragmą.

„Šiandien neturiu baimės, gėdos ir nerimo, lydėjusio priklausomybę nuo narkotikų, – sakė Grantas. – Dabar naktimis ramiai miegu ir laukiu rytojaus“.

Tėvas ir būsimas vyras yra tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas gali pakeisti savo gyvenimą, kad ir koks beviltiškas jis būtų, kad ir kaip beviltiškai žmogus jaustųsi.

„Aš niekada nekeisčiau to, ką dabar turiu“, – pridūrė jis.

Socialinių tinklų nuotraukos