„Tėtė negirtas, jis tiesiog labai pavargo ir nebeturi jėgų nueiti iki lovos“, – sako mama septynerių metų Simui, kai šis paklausė,  ar tėtė ir vėl prisigėrė, jei guli po stalu, o ne lovoje.

Vaikai gėdijasi neblaivių savo tėvų

Daug tėvų mėgsta išgerti ne tik per didžiąsias metų šventes, bet dažnai baigia ir darbo savaitę  svaigindamiesi, nesvarbu, ar pasistatę degtinės butelį ant stalo, ar sėdėdami ir kalbėdamiesi prie raudono vyno taurės. Bet kažkodėl tėvai stengiasi įtikinti savo vaikus, kad tai nėra blogai: „Tėtė negirtas, jis tiesiog pavargo“, – sako mama mažamečiui sūnui, šiam paklausus, kodėl tėtis  mėgsta miegoti užsikniaubęs prie stalo, o ne lovoje. Bet mamos atsakymas vaiko neįtikina ir jis ima galvoti:  „Tikriausiai ta ne mano tėveliai? Gal kur nors yra tikri mano tėveliai – negeriantys?“.

Anot psichologų, jei bent vienas iš tėvų dažnai ir daug geria, vadinasi, vaikas auga alkoholiko šeimoje. Net ir tose šeimose, kur tėvai išgeria „inteligentiškai“, vaikas pirmiausiai kenčia  psichologiškai. Net ir kai jis būna dar visai mažas, jaučia, kad jį supančioje aplinkoje tvyro įtampa. Be to, motinos nerimas visada persiduoda ir vaikui. Vaikas jaučiasi nemylimas ir nepastebimas, nes visas gyvenimas namuose sukasi aplink geriantį tėvą. Tada vaikas jaučiasi ir nesaugus.

5-8 metų vaikų loginis mąstymas tik formuojasi, todėl vaikas, matydamas geriančius savo tėvus kad ir draugų kompanijoje, labai išgyvena ir galvoja: „Tai viskas per mane, todėl, kad aš blogai elgiausi, neklausiau mamytės“. O dar po kiek laiko jis prižada sau galvodamas: „Daugiau taip nebedarysiu – klausysiu, nebeliūdinsiu tėvelių ir tada tėtė (tėveliai) daugiau nebegers!“. Bet, deja, tėtė kaip gėrė, taip geria ir toliau. Nepadeda ir vaiko paklusnumas, geras elgesys, jo mokymasis vien devintukais ir dešimtukais. Tiksliau, tėvai nekreipia į tai dėmesio, nes jiems svarbiau  linksmos draugų kompanijos, kur galima kaip reikiant pašėlti ir bent trumpam užmiršti juos slegiančias problemas ir bėdas. Tada vaikui formuojasi apgaulingas kaltės jausmas, vaikas mėgina slopinti jį, susigūžia savyje ir galvoja: „O jei aš paprašyčiau tėvelių negerti?“. Tačiau tos minties taip ir neįgyvendina, nes intuityviai jaučia, kad jo nepaklausys.

Žinoma, negali būti ir kalbos, kad vaikas išgeriančių tėvų aplinkoje jaustų ramybę, santarvę ir juo labiau – jaustųsi saugus ir laimingas. O jei kiti suaugusieji – kad ir giminaičiai, mokytojai, treneriai, nori padėti vaikui, svarbu pasakyti jam: „Tu nieko dėtas, tu tikrai nekaltas dėl to. Tėveliai yra atsakingi už tai, kad vartoja alkoholį“.

Be to, vaikai labai gėdijasi išgeriančių savo tėvų ir labai bijo, kad nesužinotų kuris nors iš draugų ar klasėje. Dėl tos pačios priežasties vaikas vengia draugauti su klasės ar kiemo draugais. Bijo, kad užėjus į jo namus, nepamatytų sėdinčių prie buteliais nukrauto stalo išgėrusių savo tėvų.    Viena mokytoja pasakojo, kaip  gerai besimokantis, pirmūnas, savarankiškas, guvus, smalsus, besirūpinantis jaunesniu broliu, padedantis mamai 12 metų berniukas nekvietė į namus savo draugų dėl to, kad tėtė gėrė. Vis dėlto vieną kartą išdrįso pakviesti pažaisti kompiuterinį žaidimą savo bendraklasį, nes žinojo, kad tuo metu tėvų nebus namuose, nes jie dirba. Bet berniukams bežaidžiant prie kompiuterio, tėvas įžengė sunkiais žingsniais į namus, vos vilkdamas kojas ir užkliuvęs už slenksčio išsitiesė ant grindų. Kadangi draugas nepažinojo savo klasioko tėvo iš matymo, tai berniukas pamelavo: „ Mano dėdė atvažiavo iš kito miesto, nekreipk dėmesio…“.

Anot psichologų, tokie stiprūs išgyvenimai gali privesti ir prie to, kad vaikas ims nekęsti tėvo, kuriam nebepavyks  palaikyti artimų ir draugiškų santykių su savo atžala. Nes vaikas jaučiasi išduotas ir nereikalingas. Jis ne tik ima baisiai gėdytis savo tėvo prieš draugus, bet ir atsiranda kompleksas ir sumažėja savivertė!  Nors ir taip aišku, kad gėda nieko nepakeisi, tačiau tėvas pirmiausiai turėtų atsiprašyti savo vaiko, atgailauti. To nepadarius, vaiką užgula tarsi didžiulis   akmuo pykčio ir neapykantos jausmas. Vaikas pyksta ne tik ant suaugusių, bet ir ant savęs. Kol galų gale vaiką, nuolat matant išgeriančius tėvus, apima liūdesys. Jis užsisklendžia savyje ir pasineria į savo mintis. Išgeriantys tėvai jam atrodo šalti, abejingi ir kad nemyli jo. Nors iš tikrųjų jie myli savo vaiką, bet svaigalai dažnai užgožia tą jausmą ir jie nebesugeba jo išreikšti savo atžalai.  Vaikas negali būti be meilės, todėl nuolat trūkstant  tėvų dėmesio ir šilumos, jis nugrimzta į depresiją. Tada vaikas jau nieko nebelaukia ir nebesitiki – paprasčiausiai nuleidžia rankas ir pasiduoda.

 Vaikas ypač bijo ir išgyvena, kad išgėręs tėtis sės prie vairo, pateks į autoįvykį ir mirs

Vienaip ar kitaip, bet, akivaizdu, kad tėvų alkoholizmas daro neigiamą įtaką ne tik šeimos gyvenimui, bet ir vaikams. Kita vertus, vaiką skaudina girdint suaugusius: „Jo tėvas alkoholikas, tai ko norėti iš to vaiko“.  Tuo tarpu vaiko motina tiki, kad nutraukusi santuoką  su geriančiu vyru, išgelbės vaiką nuo blogo pavyzdžio. Bet neretai nutinka priešingai  –  sukelia didelę traumą, atėmusi  iš vaiko galimybę bendrauti su tėvu ir įkalusi į galvą, kad tėvas yra labai blogas žmogus, nes girtauja.  Negana to, motina  perduoda savo pasipiktinimą, neapykantą ir baimę vaikui, o tada jis atsiduria aklavietėje ir jo širdelė plyšta pusiau. Viena vertus, vaikas negali nemylėti savo tėvo. Kita vertus, jis supranta, kad tėtis daro blogai, vartodamas alkoholį! Vaikas jaučiasi  kaltas, atsakingas, nesaugus ir neužtikrintas savo jėgomis dėl tėvo elgesio išgėrus. Tada jis ypač bijo ir išgyvena, kad išgėręs tėtis sės prie vairo, pateks į autoįvykį ir mirs.

Kai kurie tėvai elgiasi, jų manymu, protingai – mėgina slėpti savo alkoholizmą nuo vaikų. Tai yra geria slapta. Kai vaikas nemato, ištraukia butelį ir taurelę iš spintelės, įsipila, išmaukia ir vėl atgal pastato. Iš tikrųjų reikia kalbėtis su vaikais ir atvirai prisipažinti, kodėl vartojate alkoholį. Paaiškinkite jiems, kad tai – liga. Kad norėtumėte atsisakyti šio žalingo įpročio, galvojate ieškoti specialisto  pagalbos, gydytis nuo šios priklausomybės, tačiau neužtenka valios. Svarbiausia, vaikas turi žinoti, kad ir neblaivus tėtis jį myli ir kad jo keistas elgesys išgėrus – tai ligos pasekmė.

Nekalbant su vaiku apie šią problemą, nepaaiškinus jam, vaikas paprastai nugrimzta į savo fantazijų pasaulį, padedantį jam išgyventi sunkias šeimos situacijas. Tada vaikas klausia savęs: „Ką daryčiau, jei mano tėtis (mama) visada būtų blaivūs?“  Vaikas neretai sapnuoja tuos vaizdus ir jo  pasąmonės lygmenyje  tampa prieglobsčiu nuo realybės. Be to, vaikai nepaliauja galvoti: „Aš esu kaltas. Aš ne toks, kaip kiti“.

Kaip bebūtų gaila, bet vaiko mėginimai apriboti tėvų girtavimą visada baigiasi nesėkme. Tada vaikas dar labiau ima kaltinti save dėl to, kad nesugebėjo nieko padaryti. Prie kaltės, netikrumo, baimių jausmo prisideda bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmas. Vis dėlto vaikas nepraranda vilties ir naiviai tiki, kad kažkas ateis, kažkas atsitiks ir viskas pasikeis. Vaikas stengiasi įtikti tėvams, suteikti jiems malonumą. Tačiau laukdamas stebuklingos pagalbos, jis pamato, kad niekas nesikeičia. Vaikas jaučiasi piktas ir prislėgtas. O šeima ir toliau dreifuoja ant bangos, tikėdamasi, kad bangos nuneš reikiama kryptimi.

Šeimose, kur abu tėvai girtauja iš vaiko pinigų ir kitų socialinių išmokų, vyresnieji jaučiasi atsakingi už savo jaunesnius brolius ir seseris. Negana to, jie turi suteikti geriantiems tėvams fizinę pagalbą ir emocinį palaikymą, kai padauginę gimdytojai pradeda raudoti, rautis plaukus nuo galvos ir skųstis prastu gyvenimu. Dar daugiau pastangų vaikas turi įdėti guosdamas, išklausydamas tėvus, jiems besikankinant nuo pagirių. Taip vaikai tampa savo tėvų „tėčiais“ ir „mamomis“. Bet jie niekada to nepamiršta ir suaugę pasako: „Labai pykstu ant savo tėvų, kad neturėjau vaikystės“.  Tada atsiranda kankinantis ir neduodantis ramybės jausmas, kad jie praleido kažką svarbaus, kad jie negavo to, ko nusipelnė, kad dėl tėvų girtavimo prarado jiems priklausiusį tėvų dėmesį ir džiaugsmus. Todėl būdami 30 ar  net 40 metų amžiaus, jie vis dar jaučiasi kaip vaikai ir nenori būti suaugusiais. Mat galvoja, kad tapti suaugusiu žmogumi anksčiau laiko buvo tiesiog nesąžininga. Jaučiasi apiplėšti ar apvogti.

Be to, geriančių tėvų vaikai neretai blogai mokosi, turi mažai draugų, linkę į nusikaltimus, ypač berniukai, gali vartoti alkoholį ir kitas svaiginančias medžiagas.

Tačiau kai kurie – priešingai: tampa „superžvaigždėmis“, pasiekia didžiulės sėkmės gyvenime. Bet vėliau – tokiems, iš pirmo žvilgsnio klestintiems ir sėkmingiems žmonėms, gali išsivystyti, pavyzdžiui, depresija ar, sulaukus 30 metų ir vėliau, atsirasti priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų ar azartinių lošimų.

Nepaisant to, nemažai vaikų, kurių tėvai „inteligentiški“ alkoholikai, yra sveiki, psichologiškai brandūs ir visai patenkinti savo gyvenimu!

 

Nuotr. b17.ru

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą