Kokių nuoskaudų neatleidžia vaikai savo tėvams net ir suaugus

 Juk vaikystė yra tai, kas daro įtaką  suaugusiųjų gyvenime. Todėl atleisti įžeidimus ir nuoskaudas beveik neįmanoma, nes tai giliai įstringa bet kurio vaiko pasąmonėje.

Dažno vaiko nuoskauda, kai jis nesulaukia tėvų supratimo, pritarimo ir palaikymo

Yra daugybė nuoskaudų, kurias tikrai sunku atleisti. Vien dėl tos priežasties, kad tėvai padarė tam tikrą žalą savo vaikui. Tegul ir netyčia ar nesąmoningai.

Viena didžiausių vaiko nuoskaudų yra tai, kad su tėvais nebuvo normalaus dialogo. Tarkim, vaikas dėl ko nors pravirksta. Ką šiuo atveju sako tėvai? „Neverk“, „žiūrėk, kiti neverkia“, „atiduosiu  dėdei, jei verksi“ ir panašiai. Šios frazės sukelia tik vaiko baimę ir slopina emocijas.

Kita dažno vaiko nuoskauda, kai jis nesulaukia tėvų supratimo, pritarimo ir palaikymo. Nors tėvai, norėdami kuo greičiau nuo jo atsifutbolinti, sako, kad supranta jį, kad jis neturi ko bijoti ir panašiai. Tai yra vienas iš daugelio pavyzdžių. Problema ta, kad vaikas po to pradeda vengti, net bijoti tėvų, nes jiems nerūpi betarpiškas, artimas emocinis abipusis ryšys.  Tėvams svarbu, kad vaikas tylėtų, užsidarytų savo kambaryje ir užsiimtų kuo nors,  o ne geri santykiai. Patikėkite, tokių dalykų vaikai niekada nepamiršta  ir lieka gilus pėdsakas kone visą gyvenimą.

Nuolatinė kontrolė paverčia vaiką priklausomu

Be to, nereti atvejai, kai tėvai  neatsižvelgia ne tik į vaiko nuomonę, bet ir nekreipia dėmesio į jo jausmus. Pavyzdžiui, jei tėvai nori palikti jį namuose su kuo nors, o jis nenori, prašosi eiti kartu, jie net neklausia.

Tėvai dažnai nekreipia jokio dėmesio  ne tik į vaiko ašaras, bet ir gali ignoruoti jo nuolat prislėgtą nuotaiką ar net depresiją. Ar tėvai klausia vaikų: „Kas tau negerai?“, „Kodėl nusiminęs?“, „Ar viskas gerai?“ ir taip toliau. Dėl to vaikas  net ir suaugus, visą gyvenimą  gali jausis apleistas ir vienišas. Ir nepaprastai sunku tai atleisti tėvams.

Be to, vaikai net  ir suaugus, neatleidžia nuolatinės tėvų kontrolės praeityje. Pavyzdžiui, kai visada  reikėdavo būti namuose tiksliai ir griežtai nustatytu laiku, kai nebuvo pasirinkimo su kuo bendrauti, net džinsų spalvos  vaikas negalėdavo pasirinkti. Taip, deja būna ne tik tokių, bet dar blogesnių atvejų.

Nuolatinė kontrolė paverčia vaiką priklausomu. Ateityje jis nebesugeba pats  savarankiškai ką nors nuspręsti, nes visus sprendimus už jį priimdavo tėvai. Dažnai būna, jei  suaugęs vaikas tai supranta, jis jaučia didelę nuoskaudą ir  nenori bendrauti su savo tėvais. Arba ieško tokio žmogaus poroje, kuris nuolat nurodinėtų ir kontroliuotų.