Kaip padėti vaikams apsisaugoti nuo smurto ir lytinio išnaudojimo (II dalis)

Smurto tema, ypač smurtas prieš vaikus, visada sukelia emocijų audrą. Kaip mes norėtume apsaugoti savo vaikus nuo šio blogio, įsitikinti, kad jie niekada su juo nesusidurs! Bet ką iš tikrųjų galime padaryti, kad vaikai nebūtų skriaudžiami?

 

Kai ignoruojami vaikų poreikiai ir asmeninės ribos – tai vienas veiksnių, didinančių smurto riziką

Kitas pavyzdys. Tėvams neramu, kad vaikas grįš vėlai, todėl dar jam išeinant iš namų, liepia: „Būk laiku!“. Bet jis grįžta vėliau ir  tada gimdytojai  jį baudžia.

Arba tėvai tikisi, kad jų vaikas bus žinomas futbolininkas, bet jis nemėgsta futbolo. Gimdytojai jaučiasi nusivylę, bet negali su tuo susitaikyti. Todėl vis tiek priverčia savo atžalą žaisti futbolą.

Visi šie pavyzdžiai yra susiję su tuo, kad tėvai, neatsižvelgdami į savo vaikų nuomones ir norus,  pradeda imtis atitinkamų priemonių prieš savo vaikus. Neretai panaudoja prievartinius ar net smurtinius metodus. Vaikas priešinasi kaip įmanydamas, tėvai padidina spaudimą. Ir santykiai sugadinami. Žinoma, po to vaikas nebelauks  ir nebesitikės jokios tėvų pagalbos. Priešingai, jis manys: „Jei aš jiems pasakysiu, jie supyks, susierzins, pradės šaukti ir nubaus mane“.

Taip nutinka dėl to, kad tėvai nebesusitvarko su savo emocijomis dėl vaiko norų, bet galvoja, kad  vaikas nesupranta ir nepatiria šio bauginančio tėvų elgesio.

Bet tėvai vengia vaiko liūdesio ir pykčio, todėl pasiruošę surengti jam „bet kokius šokius su tamburinu“: nupirkti jam žaislų, naujausio modelio išmanųjį telefoną, norimus batus ar striukę. Daro viską, ko vaikas prašo, netgi atsisako sau asmeninio laiko ir komforto, kad vaikas nesijaustų blogai. Bet tai darydami jie daro meškos paslaugą savo atžaloms. Vaikams pirmiausiai reikia ne daiktų, o nuoširdaus bendravimo su tėvais.

Vaikams netgi sveika pykti, reikšti nepasitenkinimą, kovojant su tėvų bausmėmis ar nesąžiningais apribojimais. O liūdesys yra tiesiog būtinas, norint priimti tai, ko negalima pakeisti.

Tėvams labai svarbu sustiprinti gebėjimą atsižvelgti į vaikų jausmus. Tai apskritai svarbu, norint palaikyti darnius tarpusavio santykius. Svarbu, kad vaikas turėtų su kuo pasidalinti savo skausmu (ir ne tik skausmu).

Kaip būtų galima tą padaryti? Greito būdo nėra, bet negailint laiko ir pastangų, ilgainiui tai  atsipirks su kaupu. Tai yra bet kokia praktika, prisidedanti prie savęs stebėjimo, savęs pažinimo ir savęs tobulinimo. Tai gali būti ir psichoterapija, kūno praktikos, meditacija.

Būtų  gerai įgyti tam tikros patirties, kuri padėtų susidoroti su savo jausmais. Pavyzdžiui, artimi santykiai su kitais suaugusiaisiais (vyru, draugais), su kuriais galėtumėte pasidalinti savo jausmais, sulaukti palaikymo, o tai, savo ruožtu, padės nepražiūrėti šių jausmų vaikams.

Puikus tėvų darbas –  palaikyti ant tos pačios bangos savo ir vaiko jausmus. Ir čia negalima padėti taško, trumpai pasakant: „Na, viskas, baigta“. Mes turime visada daugiau ar mažiau judėti link to,  įveikiant visas šias audras ir būti  tais, kurie gali padėti vaikams išgyventi skausmą.

Tyrimai parodė, kad tose šeimose, kur  ignoruojami vaikų poreikiai ir asmeninės ribos, yra vienas iš veiksnių, didinančių smurto riziką. Visų pirma kalbame apie šeimas, kuriose vaikai yra griežtai pavaldūs savo tėvams.

Teisę apginti savo ribas ir norus, pasipriešinti kitų žmonių troškimams ir nebūti maloniam kitiems, kai tave skriaudžia, yra tai, ko vaikas turi išmokti šeimoje. Vaikai, augantys šeimose, kur jie turi tokias teises, išorinis smurtas (bent jau emocinis) atšoksta jų nesužeidžiant. „Nepatogūs“ vaikai prievartautojams yra nepatogūs.

 

Svarbu pasitikėti vaiko jausmais

Būtų malonu, kad tėvai žinotų, jog vaikai turi teisę turėti savo asmeninę erdvę, daiktus, laiką, draugus. Turėti savo norų, minčių, kitokį požiūrį į save, žmones, pasaulį, nei jų tėvai.

Dar į „nepatogių“ teisių sąrašą galima įtraukti vaiko teisę į savo kūną. Tai ne tik tai, kad kas nors gali pamatyti ar net liesti vaiko lytinius organus. Be to, vaikas turi turėti teisę nebučiuoti artimųjų, kai jis to nenori, nesėdėti ant kelių, neapkabinti.  Tai yra tėvai turi palikti vaikui laisvę disponuoti savo kūnu savo nuožiūra.

Be to, vaikai turi žinoti, kad jų tėvai visada bus jų pusėje, kad ir kas nutiktų. Ne močiutės, ne auklėtojos, mokytojos, tetos. Bet tai nereiškia, kad visada turėtumėte pritarti vaiko elgesiui. Žinoma, kad ne. Mums gali kas nors nepatikti, bet galime paprašyti to nedaryti, išmokyti elgtis kažkaip kitaip. Bet kurioje situacijoje tėvams nereikia galvoti apie tai, kaip padaryti, kad vaikas mylėtų ir pasirūpintų  močiute, globėja, seneliu ir panašiai. Jie yra suaugę, gali savimi pasirūpinti. Tėvų užduotis yra rūpintis vaiku, pagalvoti, kas jam geriausia. Ir, žinoma, vaikui nėra naudinga nurodinėti „paklusti suaugusiems“. Suaugusieji būna skirtingi, todėl paklusti visiems – nėra gera išeitis. Arba: „suaugusieji turi būti gerbiami“.  Ar bent kada nors esate savęs paklausę: „Ar gerbiate savo vaikus?“. Todėl tokio pobūdžio pageidavimai yra labiau žalingi nei naudingi.

Patikėkite, viskas, ką sako vaikai, yra verta dėmesio. Net jei jie ką nors sugalvoja (o tai atsitinka su mažais vaikais), jie tai daro ne šiaip sau: per fantazijas ir svajones jie suvokia kai kuriuos svarbius savo poreikius. Ir neturėtumėte ignoruoti tokių pasakojimų ar barti dėl melo. Priešingai – turėtumėte pabandyti suprasti, kas už to slypi.

Svarbu pasitikėti vaiko jausmais. Jei jam kas nors patinka ar ne, malonu ar ne, baisu ar ne, tik jis pats gali nuspręsti. Todėl niekada nesakykite: „Neišsigalvok, tai nėra baisu“. Jūsų pasaulyje gal ir nėra baisių dalykų, o jame yra. Todėl turime padėti jam išgyventi baimę: kalbėti apie tai, piešti ar žaisti, rasti tai, kas padės susidoroti su baisumais. Taip ir su bet kuriuo kitu jausmu: tik vaikas žino, kaip jis jaučiasi.

Kartais tėvai linkę matyti savo vaikus daug bejėgiškesnius ir ginamus nei jie. Tai ypač pasakytina apie mamas ir tėčius, kurie patys vaikystėje dažnai jautė savo bejėgiškumą ir nesaugumo pojūtį, o dabar bando nuo to apsaugoti vaiką.

Jei jums atrodo, kad vaikas negali susitvarkyti  pats, kažkas ne taip su vaiku, labiausiai tikėtina, kad jūs perduodate jam savo baimes ir savo vaikystės skausmą bei bandote jam suteikti tai, ko jums trūksta.

Vaikai yra daug stipresni, nei mes dažnai apie juos galvojame. Jie sugeba daug padaryti ir daug atlaikyti. Jei mes, suaugusieji, susitvarkome su savo gyvenimu ir sugebame juo džiaugtis, nepaisydami patirtų bėdų, sunkumų ir tragedijų, kodėl vaikai taip pat neturėtų susitvarkyti su savo gyvenimu? Jei tikėjimo vaikais nepakanka ir nerimas dėl  to „kaip jie, vargšeliai susitvarkys“ menksta, vadinasi, patiems tėvams reikia pagalbos ir apsaugos.

 

Tėvų  santarvė yra svarbi vaiko saugumui

Taip pat svarbu padėti vaikui patikėti savimi. Išsiaiškinti, kas jam sekasi, atkreipti dėmesį į tai, su kuo lengvai susitvarko, o kas nepavyksta. O gal jis  paprasčiausiai nežinojo, kaip ką nors padaryti? Bet, tarkim, tėvų padedamas išmoko ir nugalėjo baimę. Atkreipdami dėmesį į visa tai, mes parodome vaikui, kad juo tikime, kad jis turi pakankamai išteklių susidoroti su įvairiomis problemomis.

Kai mama ir tėtis myli vienas kitą ir jų santykiuose viskas gerai, vaikams tai savaime yra didžiulė parama ir palaikymas. Bet taip, deja, ne visada atsitinka, reti santykiai išsiverčia be konfliktų, krizių ar net nutrūksta.

Svarbiausia, kad suaugusieji neįtrauktų vaiko į savo santykius. Pavyzdžiui, susikaupusį pyktį išlieja ne ant sutuoktinio, o ant nieko dėto vaiko. Kad niekas jam nesakytų: „Tu esi lygiai toks pats, kaip tavo tėvas“, „gerai, kad tu ne tokia, kaip tavo mama“. Kad niekas neskųstų vaiko dėl kito tėvo. Kad niekas nepasakotų apie savo nuotykius ar kito tėvo nuotykius. Kad vaikas nebūtų naudojamas kaip ginklas tėvų karuose.

Tėvai turi pareigą (taip, pareigą) neleisti vaikui įsitraukti į suaugusiųjų „žaidimus“. Jei vaikas netyčia tampa tėvų konflikto liudininku, svarbu kalbėtis su juo, palaikyti ir paaiškinti: „Mes su tėčiu esame suaugę, mes patys tai išsiaiškinsime“.

Tėvų  santarvė (ar kitų žmonių, susijusių su vaiko priežiūra) yra svarbi vaiko saugumui, kad jis galėtų nuoširdžiai ir atvirai bendrauti  ne tik su savo gimdytojais, bet ir savo bendraamžiais. Bet jei vis dėlto jums niekaip nesiseka išvengti konfliktų, bent jau pasakykite vaikui, kad mama ir tėtis visada bus jo mama ir tėtis, kad ir kas tarp jų nutiktų.

Ir, žinoma, vaikas neturėtų tapti kurio nors vieno sutuoktinio pakaitalu. Niekaip – nei emociniai, nei fiziniai, jau nekalbant apie seksualinius poreikius, kurie tenkinami suaugusiųjų santykiuose. Tai yra tabu.

Vaikas turėtų jausti, kad tėvai susidoroja su suaugusiųjų gyvenimu, kad jie pajėgūs jį išlaikyti, kad gali jais pasikliauti. Kad jie suaugę – psichologiškai suaugusieji, ne tik pagal pasą.

Gyvenime gali nutikti bet kas: užklupti liga, skyrybos, problemos darbe, finansinės krizės… Mūsų suaugusiųjų atsakomybė yra visa tai išspręsti neįtraukiant vaikų į savo problemas.

Santykiai su vaikais skiriasi nuo draugystės ir meilės santykių. Jų negalima susieti. Tėvai yra vaikų  palaikymo ir paramos šaltinis, bet vaikai neturėtų būti tie, į kuriuos tėvai kreipiasi pagalbos, kai jiems iškyla sunkumų.

Ir jei mes patys kada nors esame patyrę smurto ar kitų tragedijų, kurios mums nutiko, bet  sugebėjome, nepaisant visko, padaryti savo gyvenimą prasmingą ir laimingą – tai ir yra geriausias pavyzdys vaikams.