Kaip padėti vaikams apsisaugoti nuo smurto ir lytinio išnaudojimo (I dalis)

Smurto tema, ypač smurtas prieš vaikus, visada sukelia emocijų audrą. Kaip mes norėtume apsaugoti savo vaikus nuo šio blogio, įsitikinti, kad jie niekada su juo nesusidurs! Bet ką iš tikrųjų galime padaryti, kad vaikai nebūtų skriaudžiami?

 

Galite pabandyti iš vaiko padaryti nepažeidžiamą „geležinį“ žmogų

Pirma, svarbu suprasti, ko negalime padaryti. Mes negalime padaryti visko, norint visiškai išgelbėti mūsų vaikus nuo smurto. Nes tai tiesiog gali atsitikti. Tai nebus nei mūsų, nei vaikų kaltė.

Atrodytų akivaizdu, bet neretai tėvai elgiasi taip, tarsi nesuprastų, kad vaikui gresia jei ne jų, tai aplinkinių smurtas. Bet aišku viena, kad „nepatogūs“ vaikai smurtautojams ir prievartautojams yra nepatogūs.

Bet neretai sukuriama iliuzija, kad smurtas kažkaip priklauso nuo to, ką žmogus dėvi, kaip jis atrodo, kokioje šeimoje jis augo. Ir kad „padoriai apsirengusiems“, rūpestingų ir gerų tėvų vaikams nieko negali nutikti.

Visos vaiko dienoraščių ir socialinių tinklų peržiūros be jo leidimo bandant kontroliuoti, su kuo jis bendrauja ir ką daro, žinia, yra šiurkštus jo asmeninės erdvės ribų pažeidimas. Visi stebėjimo prietaisai, įdiegti be vaiko sutikimo telefone ar kitur, taip pat šiurkštus jo laisvės pažeidimas. O ką galime pasiekti tokiomis priemonėmis, išskyrus sugadintus santykius ir vaiko pasitikėjimo praradimą? Teoriškai galime užrakinti vaiką namuose, apskritai „įkalinti“ jį  ir saugoti nuo šio baisaus pasaulio. Bet tai jau savaime būtų didžiulis smurtas prieš jį.

Mes galime visada ir visur lydėti vaiką ir niekada niekur jo nepaleisti. Bet tada jis neturės galimybės būti savarankiškas, užaugti ir „savo kojomis“ eiti gyvenimo keliu. Ir tada, be mūsų, suaugusių, jis liks bejėgis vaikas net ir suaugus.

Galite pabandyti iš vaiko padaryti nepažeidžiamą „geležinį“ žmogų, kuris visada sugebės apsiginti. Tik tokie bandymai, kaip ir bet kuris kitas tam tikro žmogaus skulptūros iš vaiko projektas, neįmanomi be smurto prieš jo prigimtį.

Iš tikrųjų nėra būdų apsaugoti vaikus nuo gyvenimo, kuriame gali būti visko. Svarbu to nepamiršti, kitaip, siekdami saugumo, patys galime elgtis kaip prievartautojai: pažeisti vaiko intymią erdvę, už jį nuspręsti, kur ir su kuo jam eiti, draugauti, kaip rengtis, atrodyti ir taip toliau.

Todėl svarbu tėvams išmokti kontroliuoti ir valdyti savo elgesį ir emocijas. Svarbu sau priminti, kad mūsų galimybės yra ribotos. Mes nesame visagaliai ir dažnai tenka susidurti su tėvų bejėgiškumu.

Svarbu nepasiduoti nerimui (kuris niekur nedings, bet visada bus su mumis tol, kol būsime tėvai ir kol būsime gyvi) ir nesiekti dar didesnio kontroliavimo. Veikiau turime suprasti, ką galime įtakoti mes, tėvai, nes negalime pakeisti pasaulio ir padaryti jį pasauliu be smurto.

Žinoma, nereikia apsimesti, kad žiūrime į gyvenimą per rožinius akinius ir nieko baisaus negali nutikti. Todėl kam apskritai ką nors daryti ir apie tai kalbėti. Svarbu rasti pusiausvyrą tarp vaiko saugumo ir jo laisvės, saugumo ir rizikos, be kurių gali atsitikti ne tik tragedijos, bet ir būti sulaužytas vaiko gyvenimas.

Ką galime padaryti, kam padaryti įtaką ir ką kontroliuoti, kad bent jau sumažintume smurto riziką? Taip pat sukurtume galimybę vaikui kreiptis pagalbos į suaugusiuosius, jei kas nors nutiktų.

 

Geriau, kad šeimoje nebūtų daug taisyklių

Tėvai dažnai baiminasi, kad kalbėjimas apie smurtą gali tik išgąsdinti ir apskritai sugriauti vaiko pasitikėjimą žmonėmis. Bet jūs galite pateikti informaciją taip, kad jo neišgąsdintumėte.

Juk  vaikui aiškiname, kaip elgtis kelyje, kalbamės su juo apie saugaus eismo taisykles ir pateikiame tragiškų pavyzdžių, kas jam gali nutikti, jei jis jas sulaužys? Tas pats pasakytina ir apie pokalbius smurto temomis: reikia kalbėti apie tai laikantis „saugos taisyklių“.

Yra kelios temos, kuriomis svarbu kalbėti kuo anksčiau: vaiko kūnas ir jo intymūs organai (kas ir kada gali juos pamatyti ir paliesti); skirtingi žmonės ir situacijos (kaip bendrauti su nepažįstamais žmonėmis); situacijos, kurias būtina pranešti tėvams ir panašiai.

Bet kokios kalbos, kad, tarkim,  vaiko kūno neturi teisės liesti pašaliniai žmonės, veiks tik mūsų darnių santykių su vaiku fone. Ir tik tuo atveju, jei tokie pokalbiai yra vienas iš milijonų mūsų kitų pokalbių apie viską pasaulyje, o ne  vien pokalbiai apie pažymius mokykloje ir buities darbus.

Labai svarbu ir kokiu tonu kalbėsite su vaiku, kad rimti pokalbiai nebūtų  vaiko suvokiami kaip „vėl  man skaito paskaitas“, „vėl moko mane gyventi“.

Geriau, kad šeimoje nebūtų daug taisyklių. Priešingu atveju – vaikas nustoja suvokti tiek labai svarbias, tiek mažiau svarbias taisykles. Apskritai bet kokie pokalbiai yra reikalingi ir naudingi, bet svarbiausia yra  tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai.

Tėvų meilė ir šilti tėvų ir vaikų santykiai yra tai, kas padeda pasipriešinti nelaimėms ir išvengti tragedijų, kurios gali nutikti vaikui dideliame pasaulyje. Todėl vaikui nepaprastai svarbu  sulaukti tėvų supratimo ir palaikymo. Tai labai brangi ir didelė dovana vaikams ir didesnę už ją, vargu ar ką nors sugalvos. Dovana, padedanti susidoroti su bet kokiu skausmu.

Vaikams, žinantiems, kad jie yra vertinami, mylimi ir įdomūs savo tėvams, nereikia nuolat ieškoti savo vertės patvirtinimo. Po to jie ieško tų, kurie jiems  taip pat yra įdomūs ir vertingi. Bet jei nėra savivertės jausmo, jei kyla abejonių, kad „jie gali mane mylėti“, tada nuolat ieškos tų, kurie juos įvertins ir mylės.

Poreikis būti vertinamam ir mylimam niekur nedingsta net ir suaugus ir visai nesvarbu, koks tai bus žmogus. Svarbu tik tai, kad jis duoda tai, ko vaikui trūksta: susidomėjimą, dėmesį, „malonų bendravimą“.  Bet viso to neturint, gali būti vienas iš smurto rizikos veiksnių.

Be to, jei vaikas žino, kad tėvai mylės jį, kad ir kas nutiktų ir kad jų santykiai bus geri, kad ir kas nutiktų, jis galės kreiptis į mus, suaugusius, pagalbos, ateiti pasidalinti savo skausmu ir baime. Ir tai yra labai svarbu, nes beveik didesnę traumą nei patį smurtą sukelia tai, kad žmogus yra priverstas su tuo susidoroti vienas. Tyla išsaugo smurto traumą.

Labai retai tėvai jaučia, kad nemyli savo vaikų. Bet ir vaikams dažnai nėra akivaizdu, kad tėvai juos myli. Ir ne kiekvienas bendravimas vaikui sukelia jausmą, kad jis brangus savo tėvams.

Kaip galima suteikti vaikams pasitikėjimo, kad jie yra mylimi ir kad niekas nesugadins tėvų ir vaikų santykių?

 

Jei vaikas žino, kad bus baramas už tai, kas nutiko, naivu tikėtis gerų santykių

Džiaukitės vaikais, kad jie yra, pasakykite, kaip jums svarbu, kad jie yra: su šypsena, žvilgsniu, apkabinimais, žodžiais. Domėkitės tuo, kas su jais vyksta, kas jiems įdomu. Domėkitės jais, kaip asmenybėmis, o ne tik jų pasiekimais ir geru elgesiu. Ir kalbėkite apie juos daugiau.

Leiskite laiką su jais, kalbėkite, juokitės, kvailiokite, nieko neveikite, o ne vien juos mokykite, pamokslaukite, moralizuokite ir auklėkite.

Kurkite tokius santykius, kokiuose norėtumėte ir patys būti. Pavyzdžiui, kur pirmiausiai dominuoja santarvė ir džiaugsmas vien dėl to, kad jūs turite vienas kitą. Santykiai, kur nėra (ar bent jau nedaug) bausmių, pamokslų, gėdinimų, kaltinimų, bandymų perauklėti. Santykiai, kuriuose saugu, kur nėra smurto, vaikas užaugs pilnavertė ir savimi pasitikinti asmenybė.

Negalima grasinti nutraukti santykių, prasižengusiam vaikui, sakyti: „Tavęs tokio aš nemyliu“, „Jei taip, tada tu man nereikalingas“. Galų gale ignoruojant ar nutylint.

Žodžiu, reikia mokytis priimti vaiką tokį, koks jis yra. Tai nėra lengva, ypač jei jų tėvai nepriėmė vaikų kaip vaikų. Tai nėra lengva, jei tėvai savaip supranta, kokie turėtų būti vaikai. Tai nėra lengva, jei bijome „ką žmonės pasakys“. Bet mes galime to siekti, o ne padaryti vaiką tokį, kokį jį matome savo fantazijose ir lūkesčiuose.

Jei vaikas žino, kad bus baramas dėl to, kas įvyko, naivu būtų tikėtis nuostabių santykių,  nes jis paprasčiausiai nesidalins su tuo, kas jį jaudina ir neramina. Nes vaikui svarbu, kad su tėvais „viskas būtų gerai“, kad tėvai būtų jam tarsi mūro siena, patikimi ir jais būtų galima pasikliauti. Tai daug svarbiau vaikui nei tiesiog galimybė pasidalinti savo išgyvenimais.

Tai nereiškia, kad turėtume apsimesti prieš vaikus, parodydami, kad jums viskas gerai. Tai reiškia, kad jūs išgyvenate kartu su juo, bet susitvarkote su savo jausmais, nepriversdami vaiko už juos atsakyti ir nepriversdami jo padėti išgyventi šiuos jausmus.

Pažvelkime į pavyzdžius. Paprastai prasideda problemos tada, kai kyla tam tikrų emocijų dėl vaiko elgesio ar kai kurių  neigiamų jo bruožų. Tėvai priverčia vaiką atsakyti už savo elgesį jį bausdami ir mėgindami perauklėti. Pavyzdžiui, mamai gėda, kad jos vaikas, susitikus laptinėje, nepasisveikino su kaimynu. Moteris bijo, ką pagalvos kaimynas, kad blogai augina, neauklėja savo atžalos. Todėl jei jums yra svarbus  atitinkamas vaiko elgesys, tuomet geriau apie tai  ir kalbėti su juo tiesiai šviesiai: reikia pasisveikinti su kaimynais. Bet negalima  vaikui primesti savo diskomforto ir baimės dėl kitų žmonių nuomonės.

bus tęsinys