sniegopilys.lt
Ukrainiečio Jaroslavo Bazylevyčiaus šeimos tragedija – tai širdį verianti netekties ir nepalaužiamo noro gyventi istorija. Sunku suvokti, ką jaučia žmogus, einantis nuo vieno prie kito keturių baltų karstų, kuriuose lyg angelai guli baltais rūbais aprengtos jo žmona ir trys dukterys. Ir kurias amžiams išskyrė Putino režimo suduotas mirtinas smūgis. Vyras išgyveno siaubingą netektį, prarasdamas viską, kas jam buvo brangu. Tačiau rado jėgų ne tik gyventi toliau, bet ir padėti kitiems. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus šeimų netekusius žmones, kurie stengiasi nepalūžti. Tai drąsos, sielvarto ir vilties istorijos, kurios nepalieka abejingus.
Negali visiškai pajusti ir suprasti šio skausmo
Susitikime su Vokietijos kancleriu Friedrichu Merzu D. Trumpas Rusijos karą prieš Ukrainą palygino su „dviejų mažų vaikų“ muštynėmis parke. „Kartais, kai matai parke du mažus vaikus, kurie pešasi ir nekenčia vienas kito, bandai juos išskirti, bet jie nenori… kartais geriau leisti jiems šiek tiek pakovoti ir tada juos išskirti“, – sakė JAV prezidentas.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis per interviu JAV televizijos kanalui „ABC News“ aštriai reagavo į Donaldo Trumpo palyginimą, kad Ukraina ir Rusija „elgiasi kaip vaikai“, rašo delfi.lt.
„Mes su Putinu nesame vaikai žaidimų aikštelėje parke. Jis yra žudikas, atvykęs į šį parką žudyti vaikų“, – sakė Ukrainos lyderis, komentuodamas D. Trumpo pareiškimą. V. Zelenskis pridūrė, kad D. Trumpo pareiškimas rodo, jog Baltųjų rūmų vadovas nesupranta Ukrainos žmonių patiriamos tragedijos masto. Šalies prezidentas priminė begalinį ukrainiečio tėvo, per rusų raketų smūgį netekusio žmonos ir trijų dukterų, skausmą. „Tai susiję ne su prezidentu Trumpu. Tai susiję su bet kuriuo žmogumi, kuris yra už tūkstančių kilometrų ir negali visiškai pajusti ir suprasti šio skausmo“, – sakė Zelenskis.
Tai toli gražu ne pirmas atvejis, kai rusai atima Ukrainos vaikų ir jų giminaičių gyvybes, nužudydami ištisas šeimas. Ir tai reikia skaičiuoti ne vienetais, dešimtimis, o tūkstančiais. Bazylevyčiaus, Kuliko, Obodzinskio ir kitos šeimos yra tarp jų.
Rusija sustiprino oro atakas prieš Ukrainą po to, kai Kyjivas pradėjo precedento neturintį puolimą į Kursko sritį. Tada Ukraina patyrė vieną niokojančių karo atakų: dvi Rusijos raketos pataikė į karo akademiją ir netoliese esančią ligoninę Poltavos mieste.
Bet praėjo vos viena diena ir sprogimai nugriaudėjo Lvivo mieste. Jo gyventojus apėmė ir nenumaldomas pyktis, ir neapykanta, ir neviltis vienu metu dėl rusų raketų smūgių į civilius taikinius.
Lvivas, vos valanda kelio nuo Lenkijos sienos, garsėjo jaukia atmosfera ir santykine ramybe. Bet ne dėl to išaugo miesto gyventojų skaičius daugiau nei 150 tūkst. nuo Rusijos invazijos pradžios. Daugiausia dėl pabėgėlių. Lvivo gyventojo Jaroslavo Bazylevyčiaus žmonos Jevgenijos ir trijų dukterų žūtis – tai įrodymas, kad karo metu Ukrainoje nėra saugios vietos.
2024 metais rugsėjo 4-osios paryčiais į Bazylevyčių namą pataikė hipergarsinė „Kinžal“ raketa. Šeima nė nenujautė tragedijos. Išvakarėse Jevgenija išėjo pasivaikščioti su mažąja Emilija, o Jaroslavas padėjo dukteriai Darinai pasiruošti įskaitai. Per oro antskrydžius šeima dažniausiai slėpdavosi koridoriuje.
Tą ankstų rytą šeima, pašokusi iš miego, spėjo pagriebti tik savo skubios pagalbos kuprinę ir visi puolė iš buto.
Liudininkų pasakojimais, Jaroslavas Bazylevyčius su žmona ir dukromis buvo laiptinėje, kai prasidėjo apšaudymas. Netikėtai vyras prisiminė palikęs svarbų dokumentą ir grįžo į butą. Po kelių akimirkų laiptinėje driokstelėjo sprogimas… Gelbėtojai patvirtino šią informaciją, remdamiesi vietos gyventojų liudijimais. Ši akimirka pabrėžia, koks trapus yra gyvenimas ir kaip atsitiktinumas gali lemti gyvenimą arba mirtį.
Daugelis atsinešė saulėgrąžų – Ukrainos laisvės simbolį
Šeimos galva Jaroslavas Bazylevyčius – vienintelis išgyvenęs, o jo žmona Jevgenija (43 m.) ir trys dukros: Jarina (21 m.), Darina (18 m.) ir Emilija (7 m.) žuvo.
Vaizdo įraše matyti, kaip sugniuždytas, sukruvintu veidu šeimos galva Jaroslavas Bazylevyčius svirinėdamas eina nuo savo namų griuvėsių. Jo veidas buvo aplipęs dulkėmis. Vyras žiūrėjo į tolį… Kraujas tekėjo jo veidu, o akyse – ašaros. Šeimos kaimynė pasakojo, kad Jaroslavas plikomis rankomis kapstė griuvėsius, tikėdamasis rasti savo mergaites gyvas.
„Šeima mylinti. Nežinau, ar tėvas išgyvens tokį sielvartą – tai neįmanoma“, – sakė kaimynė.
Vėliau Ukrainos valdžia pranešė, kad Bazylevyčiaus žmona Jevgenija ir trys jų dukros – Jarina, Darina ir Emilija – buvo skeveldrų sudraskytos ir palaidotos po šeimos namo griuvėsiais.
Apgriauto namo vietoje nufilmuotuose vaizdo įrašuose matyti jaunėlė Emilija, smūgio bangos nutėkšta prie sienos. Jos šviesūs plaukai plaikstėsi iš po griuvėsių.
Tragiškai žuvusi motina ir jos dukros buvo pašarvotos Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Lvive. Atėjo atsisveikinti giminaičiai, draugai, kariai, visuomenės veikėjai. Daugelis atsinešė saulėgrąžų – Ukrainos laisvės simbolį.
Širdį veriančiose laidotuvių pamaldose sielvarto ištiktas vyras ir tėvas ėjo nuo vieno prie kito savo šeimos narių baltų karstų, kuriuose lyg angelai gulėjo baltais rūbais aprengtos jo šeimos moterys. Ir kuriuos amžiams išskyrė Putino režimo suduotas mirtinas smūgis. Širdis plyšta iš skausmo, žiūrint į palinkusį tėvą prie savo jaunėlės dukrelės galvelės ir tarsi kažką šnabždantis jai, rašo dailymail.co.uk straipsnyje „Father says emotional farewell to his wife and three daughters killed by Putin missile strike“, kur publikuojamos ir laidotuvių nuotraukos.
Tūkstančiai žmonių dalyvavo Bazylevyčių keturių šeimos narių laidotuvėse. Lvivo meras Andrijus Sadovijus tai pavadino „baisiausiu dalyku, kokį yra matęs savo gyvenime“.
„Šiandien sunki diena. Visi esame su Bazylevyčių šeima. Dabar mieste vyksta aštuonerios laidotuvės. Rusija nužudė visus šiuos žmones. Siaubinga tragedija ir nepataisoma netektis paliko negyjančias žaizdas mūsų širdyse. Nežinau, kokiais žodžiais galima paguosti Jaroslavą, netekus visos šeimos. Nuoširdi užuojauta ir šilti prisiminimai“, – sakė meras.
Pažįstami ir nepažįstami žmonės atvyko palaikyti Jaroslavo ir palydėti į paskutinę kelionę jo žmonos ir trijų dukterų, kurios buvo palaidotos viename kape.
„Iki pat galo tikėjau, kad mes būsime saugūs. Galbūt, jei būtume likę koridoriuje, tragedija nebūtų įvykusi“, – svarstė Jaroslavas.
Laidotuvių dieną dangus buvo apniukęs ir lynojo. Stovėdamas prie ką tik šviežiai supilto kapo, Jaroslavas žvelgė į jaunėlės dukters Emilijos nuotrauką. Jo pečiai virpėjo nuo raudojimo.
„Ačiū jums visoms už geriausius mano gyvenimo metus“, – vyras kreipėsi į šeimą.
Po to Jaroslavas pridūrė, kad jis buvo turtingiausias žmogus šioje žemėje, o dabar jam liko tik prisiminimai.
Prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino pasaulį pamatyti šį terorą ir reaguoti. Juk dar susitikimo su prezidentu Joe Bidenu metu, Zelenskis prašė suteikti Ukrainai oro gynybos ir tolimojo nuotolio raketų, kurios galėtų užkirsti kelią tokioms tragedijoms.
Jų prisiminimai padeda judėti toliau
Per jauniausios savo dukters gimtadienį Jaroslavas Bazylevyčius vėl pabudo iš košmaro. Jo žmona šią dieną buvo suplanavusi iš anksto. Žinodama, kad bus Paryžiuje, paprašė vyresnių dukterų Jarinos ir Darinos surengti savo jaunėlės sesutės gimtadienio vakarėlį. Tuo tarpu tėvas galvojo, kokį išmanųjį telefoną padovanoti savo dukrelei gimtadienio proga, rašo „The Washington Post“ straipsnyje „It was Ukraine‘s ‘safe’ city. Then his whole family died“.
Tačiau dabar vietoj dukters gimtadienio, torto ir telefono Jaroslavas su motina nuvyko į Ličiakivo kapines, kur neseniai palaidojo visą savo šeimą. Atvykėliai tylomis kopė į kalnelį prie keturių kryžių, įkaltų į žemę taip arti vienas kito, kad beveik lietėsi. Dešinėje – jauniausios dukrelės Emilijos, kuri amžiams ir liks 7 metų, kryžius.
„Jų prisiminimai padeda man judėti toliau, – sakė Jaroslavas savo pirmajame interviu po rugsėjo 4-osios tragedijos. – Labai sunku matyti tiek daug dėmesio ir naujienų apie mūsų šeimą, bet tai taip pat svarbu“.
Lankydamasis kapinėse, Jaroslavas svarstė, ar jo šeimos auka galėtų priversti pasaulį veikti.
Po išpuolių Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pažadėjo „patraukti Rusijos padugnes atsakomybėn“ ir dar kartą paragino Amerikos ir Europos partnerius padėti oro gynybos srityje ir leisti tolimojo nuotolio smūgius Rusijai.
Už kelių kilometrų nuo kapinių styro Bazylevyčių šeimos namo likučiai. Stogas įgriuvęs, laiptai sugriauti, o vieta aptverta juosta. Jų butas anksčiau buvo pilnas meno kūrinių.
Dabar šalia šaligatvio stovi atminimo paminklas, skirtas septynioms aukoms, rašo unian.net.
Po tragedijos Jaroslavo su žmona Jevgenija ir jų dukromis nuotrauka, daryta pirmąją Emilijos mokyklos dieną, išplito internete. Nuotraukoje jie visi vilki tradicinius siuvinėtus marškinius, o po ja parašyta: „Vyras šioje nuotraukoje yra vienintelis, kuris išgyveno“.
„Aš beveik neprisimenu savęs be tavęs“, – parašė Jaroslavas savo žmonai jų vestuvių metinių proga.
Liko vien beribis siaubas ir skausmas
„Kai Dievas nori pagirti moterį, jis duoda jai dukrą. Ji turėjo tris dukras ir visada džiaugėsi būdama jų mama“, – prisimena Jevgenijos draugė.
Anot jos, vyriausioji dukra, 21 metų Jarina mėgo laipioti uolomis ir keliauti. Ji dirbo programų vadove Lvivo – Europos jaunimo sostinės 2025 biure. „Ji dirbo su mumis nuo pat Jaunimo centro įkūrimo, o vėliau ir „Tvori“ organizacijoje!“ – teigiama jos pranešime.
BBC korespondentė Ukrainoje kalbėjosi su Jarina tragedijos išvakarėse. Jos susitarė dėl bendradarbiavimo.
„Jarina buvo miesto jaunimo projektų programų vadovė. Ji organizavo visos Ukrainos pavyzdinį renginį „Molodyžas“ ir pakvietė mane dalyvauti diskusijoje apie žiniasklaidos nepriklausomybę. Šis susitikimas turėjo įvykti po kelių dienų“, – sakė žurnalistė.
Po to kiek patylėjusi pridūrė: „Žiūriu į mūsų vis dar šviežią susirašinėjimą ir negaliu patikėti, kad Jarina daugiau niekada neatsakys. Tokia jauna buvo, bet jau akivaizdžiai profesionali, tikrai motyvuota ir labai draugiška. Liko vien beribis siaubas ir skausmas“.
18 metų Darina buvo uoli savo šeimos istorijos tyrinėtoja. Šios šeimos protėviai išgyveno Holodomorą. Merginai buvo skirta valstybės stipendija studijuoti Ukrainos kultūrą šios šalies katalikų universitete. Universitetas savo „Facebook‘o“ puslapyje paskelbė užuojautos įrašą, kuriame papasakojo apie Dariną. Mergina buvo antro kurso studentė. Ji aktyviai dalyvavo universiteto savanoriškoje veikloje. Be to, lankė teatro studijos užsiėmimus, mokėsi vaidybos.
Jaunėlė Emilija buvo linksma ir mėgo dainuoti „Dancing Queen“. Anglų kalbos ji išmoko žiūrėdama animacinius filmukus.
Šeimos tėvas Jaroslavas Bazylevyčius – gydytojas, kilęs iš įžymiojo Ivano Franko giminės. Šią informaciją patvirtino Lvivo muziejaus „Franko namai“ vadovas. (Ivanas Franko buvo ukrainiečių poetas, rašytojas, visuomenės ir literatūros kritikas, žurnalistas, vertėjas, ekonomistas, politinis aktyvistas, filosofijos mokslų daktaras, etnografas, pirmųjų detektyvinių romanų ir moderniosios poezijos ukrainiečių kalba autorius. Jis buvo politinis radikalas ir socialistinio bei nacionalistinio judėjimo Vakarų Ukrainoje pradininkas. Be savo literatūros kūrinių, jis į ukrainiečių kalbą taip pat išvertė tokių garsių asmenybių kaip Williamo Shakespeare‘o, Lordo Byrono, Pedro Calderóno de la Barcos, Dantes Alighierio, Victoro Hugo, Adamo Mickiewicziaus, Johanno Wolfgango von Goethe‘s ir Friedricho Schillero kūrinius – wikipedia).
Universiteto prorektorė Sofija Opatskaja BBC Ukrainos tarnybai sakė, kad mergaičių motiną Jevgeniją pažįsta daugiau nei 20 metų. Ji buvo jos studentė.
„Tai buvo šilta šeima su giliomis ukrainietiškomis tradicijomis“, – sakė prorektorė.
Anot jos, Jevgenija buvo kūrybinga asmenybė, o laisvalaikiu pati gamino papuošalus.
Viena iš „Instagram‘o“ vartotojų parašė, kad pažįsta šią šeimą. „Norisi tiesiog rėkti iš pykčio ir nevilties“, – rašė moteris.
„Europos centre Rusija naikina ištisas ukrainiečių šeimas“, – paliko įrašą ir Lvivo meras Andrijus Sadovijus.
Tam, kad šio žiauraus nusikaltimo aukos būtų prisimenamos visame pasaulyje, Jaroslavas Bazylevyčius nusprendė įkurti nuolatinį stipendijų fondą, pavadintą savo šeimos moterų Jevgenijos, Jarinos, Darinos ir Emilijos Bazylevyčių vardais. Ir taip padėti tiems, kurie neturi finansinių galimybių įgyti aukštojo išsilavinimo.
Vis dar kovoja už vertybes ir tiki galutine pergale
Ukrainiečių gydytoja Olesya Vynnyk šią baisią tragediją, įvykusią 2024 metais rugsėjo 4-ąją, apie 3 val. ryto, prisimena iki šiol. Ji gyveno su tėvais už kelių mylių nuo Lvivo centro, kur įvyko sprogimas. Jo garsas buvo toks stiprus, kad moteris net pašoko iš lovos. Tada nulėkė prie savo automobilio su dėže turniketų ir sekė paskui greitosios pagalbos mašinas į gaisro vietą. Tačiau policijos patikros punktuose neleido jai pasiekti gaisravietės, rašoma straipsnyje „A Question That Demands an Answer The plight of Yaroslav Bazylevych poses a challenge to the West“, išspausdintame theatlantic.com.
Moteris sužinojo, kad Rusijos balistinė raketa „Kinžal“, paleista iš MiG-31K lėktuvo, esančio maždaug už 200 mylių nuo sienos su Ukraina ir 700 mylių nuo Lvivo, pataikė į namą gyvenamajame rajone, kur ir gyveno Bazylevyčių šeima: Jaroslavas, jo žmona Jevgenija ir trys dukros. Sunkiai sužeistas Jaroslavas ištrūko iš suniokoto pastato. Po to bandė grįžti vidun, bet gelbėtojai jį laikė.
Vynnyk pažinojo Bazylevyčių šeimą iš jų dalyvavimo Ukrainos skautų organizacijoje. Žuvusios mergaitės jai priminė dukterėčias. Moteris galvojo apie tai, kaip lengvai raketa galėjo sunaikinti ir jos pačios šeimą.
„ Laidotuvių metu, kuriose, regis, dalyvavo visas Lvivas, Jaroslavas vaikščiojo tarp keturių atvirų karstų, tarsi negalėdamas nuspręsti, su kuria iš jų atsisveikinti. Žmonės galvojo, kad jis mirė kartu su jomis“, – prisiminė Vynnyk.
Nuo rusų invazijos į Ukrainą pradžios moteris dalyvavo daugybėje laidotuvių ir atkreipė dėmesį, kad žmonės vengia akių kontakto dėl sudėtingo kaltės ir baimės palūžti jausmo. „Su Dievu norisi kalbėtis labiau nei su šalia stovinčiu žmogumi“, – sakė ji.
Būdama buvusi savanorių medicinos bataliono nare, kare ji neteko daug draugų. Tačiau šeimos sunaikinimas ją sukrėtė labiau nei bet kas kitas, ką Rusija buvo padariusi nuo plataus masto invazijos į Ukrainą prieš kelerius metus. „Nemanau, kad kas nors gali apibūdinti Bazylevyčių šeimos tragediją, – sakė Vynnyk. – Tai buvo virš mūsų supratimo, virš to, ką galime sau leisti jausti“.
Dabar moteris dirba Ukrainos pasauliniame kongrese – ne pelno siekiančioje organizacijoje, kur palaiko glaudžius ryšius su diasporos ukrainiečiais. Vynnyk, kalbėdama su leidinio „The Atlantic“ žurnalistu George‘u Packeriu, sakė norinti, kad amerikiečiai žinotų, jog ukrainiečiai vis dar yra, vis dar kovoja už vertybes, kuriomis turėtume dalytis, vis dar tiki galutine pergale. Tačiau pašnekovė neslėpė, kad po šios tautos žmonių ištvermingumu ir atsparumu prasiveržia ir nuovargis, kuris neretai peržengia fizinio lygio ribas. Karas parodė geriausias ir blogiausias žmogaus prigimties savybes.
Pasak jos, karo pradžioje ukrainiečiai stovėjo ratu, susikibę rankomis. „Jie vis dar laikosi rato, jie tai daro iš visų jėgų, jie laikysis, kol liks paskutinis, bet jų rankos nebėra tokios stiprios kaip pirmosiomis karo dienomis“, – cituoja pašnekovės žodžius straipsnio autorius.
Kalbėjosi susėdę ant parko suoliuko Žemutiniame Manhatane. Už kelių mylių į šiaurę vyko metinė Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesija. Valstybės veikėjai ir diplomatai iš viso pasaulio visureigių kolonomis užpildė Midtauną, važinėdami tarp susitikimų, pasakytų kalbų ir vakarienių.
Anot leidinio žurnalisto, pastaruoju metu Jungtinės Tautos atrodė neįprastai bejėgės, bet niekada labiau nei tada, kai Vynnyk papasakojo jam apie Bazylevyčiaus šeimos tragediją.
„Tuometinis JAV prezidentas Joe Bidenas savo kalboje Generalinėje Asamblėjoje paklausė: „Ar mes ir toliau teiksime paramą, kad padėtume Ukrainai laimėti šį karą ir išsaugoti savo laisvę, ar liksime nuošalyje ir leisime atnaujinti agresiją bei sunaikinti tautą? Žinau savo atsakymą. Mes negalime pavargti. Mes negalime nusisukti. Ir mes nenustosime remti Ukrainos, kol ji pasieks teisingą ir ilgalaikę taiką, pagrįsta Jungtinių Tautų Chartija“, – rašoma straipsnyje.
Šis klausimas gali paralyžiuoti Vakarus
Jungtinėse Tautose lankėsi ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jis Generalinei Asamblėjai pareiškė, kad Ukraina nesutiks su taikos susitarimu, pagal kurį dalis jo šalies būtų perduota Rusijos imperializmui. Ir paragino Vakarų sąjungininkus sustiprinti paramą Ukrainos pasipriešinimui agresijai.
Kai tarptautinis baudžiamasis teismas išdavė suėmimo orderį Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui už Ukrainos vaikų pagrobimą, jis dar tą pačią savaitę paskelbė naują perspėjimą Vakarams, grasindamas branduoliniu karu, jei NATO tiekiami ginklai bus panaudoti smogti Rusijos teritorijai.
Netrukus paaiškėjo, kad Bideno pažadai, Zelenskio prašymai ir Putino grasinimai tebuvo vien žodžiai. Iš rugsėjo 3–osios į 4-ąją naktį Rusija iš savo ir jos okupuotų teritorijų paleido į Ukrainą 42 iš žemės ir oro paleidžiamas raketas bei dronus. Ukrainos pajėgos numušė daugumą jų, tačiau balistinės raketos skrenda taip greitai, kad daugelis jų pataiko į taikinius. Norėdama apsiginti nuo šių raketų, Ukraina turėtų atakuoti jų paleidimo vietas, Rusijos bazes ir aerodromus, naudodama tolimojo nuotolio raketas, kurias vengia tiekti Jungtinės Valstijos.
Iš Niujorko Zelenskis nuvyko į Vašingtoną, kad paragintų Bideno administraciją panaikinti apribojimus. Kadenciją baigiantis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas išreiškė paramą Zelenskio prašymui, kaip ir Didžiosios Britanijos vyriausybė. Tačiau Bidenas dvejojo, bijodamas branduolinio ginklo ir pasaulinio karo grėsmės. „Putinas šantažuoja Bideną ir Vakarus nuo pat invazijos pradžios. Pirmiausiai perspėdamas nenaudoti bet kokių NATO ginklų Ukrainos teritorijoje, vėliau – nenaudoti tam tikrų tankų ir tolimojo nuotolio artilerijos, o galiausiai – nepulti karinių pozicijų prie Rusijos sienų, iš kurių jie apšaudė Charkivą. Dabartinė NATO politika draudžia Ukrainai naudoti savo ginklus smogti kariniams taikiniams giliai Rusijoje, todėl Bazylevyčių šeima ir buvo pražudyta“, – rašo straipsnio autorius.
Jo manymu, šis klausimas gali paralyžiuoti Vakarus. „Mes negalime žinoti jo (Putino) ketinimų, o klaidingų prielaidų pasekmės gali būti pražūtingos. Tačiau daugelis ekspertų Rusijos klausimu mano, kad Putinas blefuoja: juk jis labiau už viską vertina savo išlikimą ir yra grasinęs net masinėmis žudynėmis. Suteikti jam paskutinį žodį kiekviename jo oponentų žingsnyje reikštų per anksti nusileisti. Galbūt turėtume užduoti kitą klausimą: jei Ukraina gina vertybes, kaip sakė Vynnyk, kurias turėtume vertinti mes, kaip galime neleisti Ukrainai ginti savo žmonių?“, – rašoma straipsnyje.
Sprogimo metu mama maitino kūdikį
Kiek anksčiau, 2022 metais lapkričio 14 d. Krivoj Rogas (Zelenskio gimtasis miestas – red.) atsisveikino su žuvusiais per priešo ataką – Jelena Kulik ir jos trimis vaikais. Moteriai buvo 32 metai, vyriausiajam sūnui – 10, Demidui – 2, o dukrai Uljanai – tik 2 mėnesiai. Iš šeimos išgyveno tik tėvas Maksymas, rašo tsn.ua.
„Tik skausmas ir neapykanta. Tai jausmai, kurie kyla paminėjus rusus, nes jie atima iš mūsų brangiausią turtą – mylimus ir artimus žmones“, – sakė Maksymas Kulikas per savo žmonos ir trijų mažų vaikų laidotuves, kurie žuvo per rusų numestą balistinę raketą ant daugiaaukščio gyvenamojo namo Krivoj Roge. Vyras padėkojo visiems rūpestingiems žmonėms už jų palaikymą, paramą ir pagalbą sunkią valandą.
Lapkričio 11-ąją rusai miestą apšaudė balistinėmis raketomis iš okupuoto Krymo po dešimtos valandos ryto. Daugelis gyventojų buvo namuose. Putino armijos raketa pataikė į daugiabutį, kur ir gyveno 33 metų Maksymas Kulikas su šeima. Per kelias akimirkas vyras neteko žmonos Jelenos ir trijų vaikų. Jaunėlei tebuvo vos 2 mėnesiai. Sprogimo metu mama maitino kūdikį. Vaikų tėvas išgyveno, nes tuo metu, žmonos paprašytas, nuėjo į virtuvę kažko paimti. Įgriuvusios kambario lubos nukrito pas kaimynus, gyvenančius aukštu žemiau. Pirmosiomis minutėmis po sprogimo žmonės bėgo iš savo apgadintų namų ir ieškojo kaimynų.
Miesto gyventojai į tragedijos vietą atnešė gėlių ir vaikų žaislų. Lapkričio 13-oji Krivoj Roge buvo paskelbta Gedulo diena.
TSN.ua žurnalistė susirado šios šeimos draugą, laikraščio „Krivoj Rog“ fotografą Aleksandrą Digtyarą. Vos tramdydamas ašaras, vyras sakė neturintis galimybių pasikalbėti su Maksymu – jis tiesiog negali kalbėti. „Tai buvo pozityvi ir linksma šeima. Maksymui ir jo žmonai vaikai buvo gyvenimo prasmė. Jie planavo ketvirtą vaiką“, – sakė Aleksandras.
Po to vyras pridūrė, kad apie į namą pataikiusią raketą sužinojo iš socialinių tinklų. Maksymo brolis parašė, kad žinios yra labai blogos. Aleksandras nuskubėjo į įvykio vietą ir viską pamatė savo akimis.
Nebeturi daugiau kam paskambinti
Vladimiras Obodzinskis iš Jurjevkos kaimo Žytomyro srityje kovo pradžioje per Rusijos aviacijos smūgį irgi neteko visos šeimos. „Paimi telefoną į rankas ir supranti, kad nebėra daugiau kam paskambinti“, – sakė daug metų Ukrainoje gyvenantis rusas.
Rusijos dviem aviacijos bomboms pataikius į Vladimiro privatų namą žuvo 40 metų žmona Natalija, 14 metų sūnus Vladimiras, 19 metų dukra Ivanka ir du vienerių metų anūkai Nikolė ir Denisas. Iš namo liko tik pamatai ir plytų krūva, rašoma currenttime.tv portale.
„Tuo metu mano dukra tikriausiai buvo vonios kambaryje. Ji ten ir buvo rasta. Sūnus buvo rastas kiek tolėliau. O anūkai buvo rasti smūgio bangos nusviesti už 60–70 metrų nuo namo, kaimyniniame sode“, – vardijo vyras, tramdydamas ašaras.
Paskutinį kartą Vladimiras su šeima telefonu kalbėjosi kovo 8-osios vakarą. Praėjus valandai po skambučio, iš kaimyno jis sužinojo, kad gatvėje, kurioje jie gyveno, įvyko du sprogimai. Tuo metu Vladimiras dirbo Kyjive. Jo pagyvenę tėvai nedelsdami nuvyko į įvykio vietą patikrinti, kas nutiko.
„Girdžiu: mama rėkia nesavu balsu, o tėtis sako: „Volodia, nėra namų, nėra gyvų. Dvi aviacinės bombos juos visus sunaikino“. O jos mane morališkai pražudė, viską mano sieloje“, – springdamas ašaromis pasakojo vyras.
Jurjevkos kaimas – toli nuo fronto linijos, o gatvėje prie Vladimiro namų nebuvo ir nėra jokių karinių objektų. Nepaisant to, Rusijos lėktuvas ant šio kvartalo numetė dvi penkių šimtų kilogramų bombas. Kaip vėliau paaiškėjo, jis pakilo iš Baltarusijos teritorijos, iš Gomelio aerodromo.
„Čia buvo numesta viena aviacinė bomba, o čia – kita. Viskas buvo tiesiog nušluota nuo žemės paviršiaus“, – rodo Vladimiras. Jo žmona Natalija dirbo Ukrainos istorijos ir ukrainiečių kalbos mokytoja. Jų 14 metų sūnus Volodia baiginėjo 9 klasę ir ruošėsi išleistuvėms, o 19 metų dukra Ivanka augino du vienerių metų vaikus – Nikolę ir Denisą.
„Tai mano anūkų nuotrauka, daryta 10 dienų prieš jų mirtį. Ten turėjome didelį kambarį, židinį. Tai paskutinė mūsų šeimos nuotrauka. Dar ir nusifilmavome per anūkų gimtadienį“, – parodė Vladimiras vaizdo įrašą su anūkais, kuris liko jo telefone. Tai ir vienas iš daugelio prisiminimų, kuriuos jis saugo.
Vyras sako, kad gailisi, jog pirmosiomis karo dienomis neišvežė savo šeimos į saugią vietą ir jų neišgelbėjo. Anot jo, net ir praėjus šešiems mėnesiams po tragedijos, jis nesijaučia moraliai geriau. Priešingai, kuo toliau, tuo blogiau darosi.
„Lengviau nebus. Žinote, dar sunkiau, – giliai atsidusdamas kalbėjo vyras. – Nes supranti, kad niekas daugiau nebepasakys „tėti“ ar „seneli“.
Po šeimos tragedijos vyras paliko Jurjevką ir persikėlė į Kyjivą. Vladimiras sako, netekęs artimųjų, gyvena šia diena, visiškai negalvodamas apie ateitį. Visa galva paniro į darbą. Sako, kad tai padeda jam neišprotėti. Tačiau kiekvieną savaitę vyras vis tiek vyksta į kapines, kur palaidota visa jo šeima.
Kai ateina prie artimųjų kapų, jis nuolat jiems užduoda tik vieną klausimą: „Kaip man gyventi toliau?“. Bet atsakymo nėra“, – sako vyras.
Borodiankoje, Kyjivo srityje iki šiol ieškoma tų, kurie dingo per oro antskrydžius dar kovo pradžioje. Aleksandras Melničenka visą šį laiką ieškojo savo sūnaus, marčios ir trijų anūkų.
13-metė Katja ir 8-metė Julija neteko motinos: ji žuvo balandžio 8 d. nuo Rusijos raketų smūgio Kramatorsko traukinių stotyje, kai šeima bandė pabėgti nuo karo Donecko srityje. Sprogimo metu Katja buvo šalia motinos. Paauglė buvo sužalota keliomis skeveldromis. Jai jau atlikta ne viena operacija. „Noriu, kad karas pasibaigtų ir mano mama būtų gyva“, – sakė Katja.
Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.
Ukrainiečiai, netekę artimųjų Rusijos sukeltame kare, jau pradėjo teikti ieškinius Rusijai Tarptautiniame teisme Hagoje, tikėdamiesi nubausti rusų okupantus už jų padarytus nusikaltimus. Ir nors tokių bylų nagrinėjimas gali užtrukti metų metus, aukų artimieji pasiruošę laukti.
Kylantis kaltės jausmas gali apnuodyti visą likusį gyvenimą
Kai mylimas žmogus visam laikui palieka šį pasaulį, nesvarbu, dėl kokios priežasties, sukelia didžiulį skausmą jo artimiesiems. Ir ne tik skausmą. Klinikinių psichologų tvirtinimais, tokiais atvejais kai kurie žmonės gali atsidurti ypatingoje netekties išgyvenimo būsenoje, pasireiškiančioje tiek fiziologiškai – raumenų įtampa, tiek psichiškai – įkyriomis mintimis ir jausmais, kurie būna ne tik skausmingi, bet ir kelia realią grėsmę žmogaus tolesniam gyvenimui.
Amerikiečių psichologas ir filosofas Michaelas Newtonas šią būseną apibūdina taip: „Žmogaus, netekusio artimojo, mintys paprastai šokinėja ieškodamos paaiškinimo dėl to, kas įvyko, pateisinimo sau, išeities iš esamos skausmingos būsenos ir kaip ateityje išvengti šios sunkios patirties. Atsakymų, priežasčių ir metodų ieškoma skubiai, tačiau išgyvenimai būna pernelyg stiprūs, todėl žmogus neretai nepasveria savo minčių, veiksmų, kuriuos atlieka sąmoningai arba, dažniau, nesąmoningai“, – cituoja jo žodžius portalas apa.org.
Tokiais atvejais pirmiausiai prasideda savęs kaltinimas. Kylantis kaltės jausmas gali apnuodyti visą likusį gyvenimą. Paprastai tokioje būsenoje esantis žmogus negali sau atleisti. Gali mėginti kovoti su šiuo kaltės jausmu, gali bandyti jį pamiršti, gali užsiimti tikru ar simboliniu kaltės atpirkimu ir panašiai. Tačiau visada kyla pavojus pripažinti, kad jis yra kalčiausias dėl visko ir tokiu būdu gali neribotam laikui apsunkinti savo gyvenimą. Yra ir sudėtingesnių, pavojingesnių situacijos vystymosi variantų, kai žmogus dėl didžiulio netekties skausmo pakelia ranką prieš save ar išprotėja. Taip dažniau nutinka moterims, rašo psychologytoday.com.
Anot leidinio, norint išvengti šio pavojaus, svarbiausia atsiminti, kad yra tik trys galimi variantai, kai žmogus iš tikrųjų (nors nebūtinai) gali būti „kaltas“ dėl kito žmogaus mirties. Tai yra, prisiimti didesnę atsakomybę už kito žmogaus praradimą, pavyzdžiui, žmogžudystės, automobilio avarijos, lėktuvo katastrofos atvejais, kai žūva ne vienas, o net keli artimieji. Visais kitais atvejais pasirinkimas gyventi ar išeiti galiausiai priklauso tam, kuris paliko šį gyvenimą. Todėl neprotinga nuodyti savo gyvenimą kaltės jausmu, kurio iš tikrųjų nėra.
Kita vertus, netrukus po netekties žmogui gali kilti mintis: „Daugiau niekada negalėsiu džiaugtis, mėgautis gyvenimu, džiaugtis kaip anksčiau“ ir panašiai. Tuo metu, kai ateina ši mintis į galvą, iš tikrųjų nėra jokio džiaugsmo ir (gali būti) jokios vilties – žmogus tiesiog jaučiasi palūžęs. Pasitaiko, kad ilgainiui žmogus pajunta kažkokį palengvėjimą viduje, pastebi, kad jam sugrįžo gebėjimas džiaugtis, o tada staiga kažkas spragteli galvoje, ir džiaugsmas praeina. Dažnai tai nebūna kokių nors psichinių problemų pasekmė, o greičiau įsikalama sau į galvą, kad netekęs artimojo, jis neturi teisės džiaugtis. Tuo pačiu metu pats žmogus gali nebeprisiminti, kada ir kaip, iš tikrųjų jis sau uždraudė džiaugtis visą likusį gyvenimą.
Lygiai taip pat pavojingos gali būti tokios mintys kaip „aš visada jo ar jos ilgėsiuosi“, „aš niekada nepamiršiu“, „aš niekada daugiau nieko neįleisiu į savo širdį“ ir panašiai. Sąrašas gali būti labai ilgas.
Meilė yra natūralus žmogaus poreikis. Labai maži vaikai tiesiogine prasme be jos neišgyvena, tačiau ji ne mažiau svarbi ir suaugusiesiems. Ypač tiems suaugusiesiems, kurie patyrė didelę netektį ir dėl to ėmė ypač aštriai jausti savo vienišumą. Kai žmogus netenka tų, kuriuos mylėjo arba kurie mylėjo jį, jam atrodo, kad jis netenka unikalaus ir neįtikėtinai vertingo dvasinės šilumos srauto, kuris užėmė didžiąją jo gyvenimo dalį. Dėl tokios skaudžios netekties gali kilti įvairiausių minčių. Pavyzdžiui, „daugiau niekada nieko nemylėsiu ir neprisirišiu“ (kad nebūtų pavojaus jų prarasti), „daugiau niekada nepatirsiu tokios meilės“ (akivaizdu, kad ji nebus tokia pati, nes lygiai toks pats jausmų pakartojimas – neįmanomas), „niekas niekada nemylės manęs taip, kaip ji/jis“.
Visos šios mintys ir jų formuluotės yra pavojingos, nes gali apriboti paties žmogaus gebėjimą priimti į jį nukreiptą meilės jausmą. Dėl to gali paaiškėti, kad netektį išgyvenęs žmogus vaikšto užsisklendęs savyje ir nėra pasirengęs dalintis su kuo nors šiuo visiems labai svarbiu jausmu.
Kai ištinka tragedija, vis dėlto daugelis atranda savyje jėgų išgyventi netekties jausmą, kurio niekada nebūtų galėję ir įsivaizduoti. Kadangi žmones dažnai palaiko vidinė stiprybė. Žino, kad jie nėra vieni – kiti taip pat patyrė tokią netektį. Jie išgyveno. Vadinasi, galite ir jūs! Nors niekada nebebus taip, kaip anksčiau, nes mirė jūsų dalis, bet ateina gyvenimo vertės supratimas ir gyvenate toliau.
Nuotr. Jaroslavo Bazylevyčiaus šeimos laidotuvės
