Johno Jonchucko 5 metų dukrelės tragedija: „Ji buvo mano princesė, geriausia draugė ir vienintelis žmogus, kuris mane mylėjo, bet aš jos neišsaugojau“ (I dalis)

Prieš susipažindamas su Michelle, Johnas  Jonchuckas dirbo striptizo šokėju, vartojo narkotikus ir daug gėrė. Poros santykiai buvo įtempti, todėl Michelle norėjo išsiskirti. Tačiau gimė jų dukra Fibi (Phoebe), kuri savo tėvą pavertė laimingiausiu žmogumi pasaulyje…

 

Berniukas augo nervingas, dažnai keldavo isterijos scenas

Johno Jonchucko vaikystė buvo nepavydėtina. Gal būt dėl to jis buvo ir sunkus vaikas. Johnas gimė Floridos valstijoje, Sent Pitersberge. Jo tėvas dirbo statybininku, bet iš vyro buvo atimta licencija, kadangi jis nuolat girtuokliavo ir buvo keletą kartų suimtas policijos dėl smurto artimoje aplinkoje.  Jis paliko šeimą, kai Johnui buvo 3 metai. Berniuko mama dirbo kavinėje, bet buvo pagauta vagiant ir vartojant kokainą.

Johnui buvo penkeri, kai motina nebesidomėjo sūnaus auklėjimu ir dingo iš jo gyvenimo. Taip Johnas atsidūrė savo dėdės Bryano namuose, kuris buvo gėjus ir gyveno su savo partneriu Timu dideliame Viktorijos laikų stiliaus name. Dviese jie mėgino atstoti berniukui tėvus. Ir rūpinosi juo kaip mokėjo. Nepaisant to, berniukas augo nervingas, dažnai keldavo isterijos scenas. Keletą kartų Bryanas ir Timas nuvedę jį pas psichiatrę, kuris išrašė medikamentus, bet jie negelbėjo. Taip pat psichiatrė patarė berniuką, apėmus isterijos pliūpsniui, suvynioti į rankšluostį, kaip į tvardomuosius marškinius ir prisispausti prie savęs, kol nusiramins. Bryanas pamėgino, bet mažylis Johnas ėmė taip spardytis, kad vos nesulaužė savo dėdei šonkaulių ir kojų.

Kelios ikimokyklinio ugdymo įstaigos, kurias lankė Johnas, po kiek laiko paprašė globėjų, kad šie pasiimtų ir daugiau nevestų dėl jo agresyvaus elgesio kitų vaikų ir auklėtojų atžvilgiu. Negana to,  berniukas spardė šunis ir kišo atsuktuvą į elektros lizdą.

Kol vieną gražią dieną ant šio namų slenksčio išdygo Johnos tėvas šaukdamas: „Aš neleisiu, kad mano sūnus gyventų su dviem „homikais“. Ir pasiėmė vaiką. Bryanas neprieštaravo, nes mažasis sūnėnas pavertė jo ir partnerio gyvenimą tikru pragaru.

Dabar berniukas gyveno su tėvu  ir jo nauja žmona name, skirtame dviem šeimoms, kuris buvo netoli sąvartyno.

Johnui buvo 12 metų, kai jis pirmą kartą pateko į policijos akiratį.

Kai tėvas pareikalavo susitvarkyti kambarį, Johnas ėmė svaidyti  į jį tuščias limonado skardines, įsikibo į jo plaukus, o paskui stvėrė peilį mėsai pjaustyti. Atvykę policininkai surašė protokolą. Berniukas pasiskundė pareigūnams, kad tėvas jį muša, nekenčia jo ir tikisi, kad jis pateks į pragarą. Bet policininkai  neįžvelgė nieko  grėsmingo ir išvyko.

Po to šeimą keturis kartus apalankė Vaiko teisų agentūros darbuotojai, mokyklos mokytojai, kur Johnas mokėsi, bet taip nieko rimto nepastebėjo.

Kartais berniukas ateidavo į mokyklą slėpdamas uždaužytas akis po tamsiais akiniais. Bendraklasiai klausdavo, o Johnas skundėsi, kad jį nuolat muša tėvas. Bet mokykloje Johnas buvo linksmas ir triukšmingas, kūrė lėles ir rengdavo mokyklos valgykloje lėlių spektaklius.

Aštuntoje klasėje Johnas metė mokyklą. O po to, vėl eilinį kartą susivaidijęs su tėvu, užsiropštė ant namo stogo, persipjovė venas ir šoko žemyn…

Išėjus iš ligoninės, dėdė Bryanas ir jo partneris Timas vėl sutiko priimti berniuką ir skyrė jam atskirą kambarį didžiuliame Viktorijos laikų stiliaus name.

Toliau Johnas mokėsi nuotoliniu būdu. Vieną kartą užklupęs berniuką žaidžiant kompiuterinius žaidimus, užuot mokęsis, Bryanas mėgino atimti iš jo kompiuterį. Bet Johnas pagriebė ir išmetė per langą. Kai paaugliui nusibodo Timo pamokslavimai, jis ištepė laiptus vašku.  Timas, eidamas paslydo ir kūlversčiais nusiritęs laiptais ant grindų į apačią, susilaužė tris šonkaulius. Tuo metu Johnas stebėjo iš viršaus ir juokėsi.

 

Šeiminis gyvenimas su kiekviena diena darėsi vis labiau įtemptas

Paauglys vėl paliko  šiuos namus, kai jam suėjo 17 metų. Jis įsidarbino striptizo šokėju klube, vartotojo draudžiamas psichotropines medžiagas ir girtuokliavo. Kai Johnui  suėjo 18 metų, draugai supažindino jį su Michelle. Jis įsimylėjo merginą iš pirmo žvilgsnio. Michelle‘s buvo šviesūs plaukai, mėlynos akys, veidą puošė strazdanos. Moteriai buvo 23 metai, bet ji jau turėjo mažą dukrelę ir sūnų. Michelle prisipažino Johnui, kad buvo bausta dėl 5 metų sūnaus nepriežiūros. Mat pamiršo įspėti auklę, kad ši sutiktų berniuką autobusų stotelėje. Nors motinystės teisės  ir nebuvo apibotos, bet mažoji dukrelė gyveno pas Michelle giminaičius.

Michelle‘s tėvas paliko šeimą, kai mergytė dar lankė vaikų darželį. O kai merginai buvo 16 metų, jos motina nusižudė, prisigėrusi saują tablečių.

Johnas savo ruožtu prisipažino Michellei, kad jį mušdavo tėvas. O savo motinos nekenčia dėl to, kad ji paliko jį. Atrodė, kad  susitiko dvi artimos giminingos sielos ir netrukus Johnas persikėlė gyventi pas Michellę.

Jų santykiai buvo audringi. Apakintas pavydo, Johnas ne kartą supjaustė jaunos moters mašinos padangas, kad ji negalėtų išvažiuoti. Pamatęs, kad  jo mylimoji per ilgai kalbasi su kaimyne, jis išsviedė per langą Michelles motinos dovanotą sutuoktuvių žiedą –  vienintelę relikviją, likusią jai kaip prisiminimas po motinos mirties.

Šeiminis gyvenimas su kiekviena diena darėsi vis labiau įtemptas. Michelle  ėmė svarstyti, kad gal jau laikas nutraukti šiuos santykius, bet netrukus paaiškėjo, kad ji laukiasi kūdikio.

Johnas niekada nesijautė toks laimingas, kaip tą 2009 metų rugpjūčio rytą, laikydamas ant rankų ką tiktai gimusią dukterį Fibi (Phobe). Vyras suteikė jai tokį vardą dėl to, kad taip kažkada buvo pavadintas jo mylimas šunelis. Giminių ir draugų pasakojimais, tėvystė labai pakeitė Johną. Jis keitė sauskelnes, šildė maistą, dainavo lopšines ir keldavosi naktimis, mergytei pravirkus.

Kai Michelle nusprendė grįžti į darbą pasibaigus motinystės atostogoms, Johnas norėjo likti namuose ir užsiimti dukrelės auklėjimu. Bet netrukus prasidėjo jaunos moters sveikatos problemos. Pradėjo atsisakyti kairės kojos funkcijos. O netrukus ji nebegalėjo vaikščioti. Gydytojai nustatė diagnozę: išsėtinė sklerozė. Ir jauna moteris tapo neįgali.

Johnas mėgino susirasti darbą, prisistatydavo žmonėms draudimo agentu, paimdavo jų socialinio draudimo numerius, kredito korteles ir klastodavo parašus.

Kai mažajai Fibi buvo 10 mėnesių, į jų namus atvyko policija. Susikivirčijęs su Michelle,  Johnas pastūmė ją, o kai moteris nugriuvo, ėmė spardyti ją. Johnui buvo paskirta praeiti programos kursą, susijusį su smurtu artimoje aplinkoje. Vyras sėkmingai baigė kursus ir Michelle atsiėmė pareiškimą.

Praėjus dar dviem metams policiją iškvietė kaimynai. Jų tvirtinimu, Johnas mėgino Michelle pasmaugti. Išsigandusi dukrelė pasislėpė tėvų miegamajame ir užsirakino. Policijai teko laužti durų užraktą. Vėliau policijos ataskaitoje buvo įrašyta: „Smurtas šeimoje kelia grėsmę vaikui. Johnui ir Michelle buvo nurodyta 5 dienas lankytis pas psichologą“. Bet niekas nepatikrino, kad jie nė karto taip ir neapsilankė pas specialistus.

 

Tėvas mokė dukterį abėcėlės, kaip laikyti pieštuką rankoje, parašyti savo vardą

Sužinojusi kad gimė anūkė, Johno motina, nemačiusi jo daugiau kaip 5 metus, vėl pasirodė jo gyvenime. Moteris net buvo praėjusi reabilitacijos kursą nuo priklausomybės narkotikams, kad ji galėtų dalyvauti anūkės gyvenime. Tuo metu Michelle jau nebegalėjo vaikščioti ir vairuoti mašiną,

todėl Johnas ir jo motina paeiliui veždavo Fibi į vaikų darželį. Pradžioje mergytė, įžengusi į grupę, atsisėdavo ant plastikinės kėdutės ir 40 minučių stebėdavo grupės vaikus. Anot mergytės auklėtojos Lindos, ji galėdavo nieko neveikti, o visą dieną sėdėti ir žiūrėti, kaip žaidžia jos bendraamžiai. Nė su niekuo nekalbėdavo ir nebendraudavo. Taip tęsėsi kelias dienas. Po to pamažu Fibi priprato, pradėjo žaisti su kitais vaikais ir papasakojo auklėtojai, kad jai patinka obuolių sultys, rožinės spalvos sportbačiai ir knygos apie šunis. Mergytė pasakė, kad kai užaugs taps šokėja arba gydytoja.

Nuomotojui pakėlus nuomos kainą, Johnas, Michelle ir jų dukrelė persikėlė gyventi į gerokai kuklesnį butą. Per kitus kelerius metus jie dar ne kartą pakeis savo gyvenamąją vietą. Kartais Johno motina, Fibi močiutė, apsistodavo pas juos kelioms dienoms. Bet kai tik ji pamėgindavo kaip nors prisidėti prie anūkės auklėjimo, Johnas netverdavo  iš pykčio ir rėkdavo: „Tu manęs neauginai ir neauklėjai, tai kodėl dabar kiši nosį prie mano dukters auklėjimo!“.  Vyras vis dažniau aprėkdavo ir puldavo ne tik motiną, bet ir Michelle.  Neretai malšindavo savo įtūžį išdauždamas langą ar kumščiu pramušdamas sieną.

Fibi kartą savo akimis matė, kaip tėtis nustūmė močiutę nuo laiptų. Mušė per veidą, apiplikė verdančiu vandeniu ir smaugė mamą naujametinėmis girliandomis. O kartą įgrūdo mergytės mamą į sandėliuką ir įsmeigė į jo duris peilį. Jaunos moters kantrybė baigėsi, kai kartą jis nusivijo ją į vonios kambarį ir  stuktelėjo jos galvą į vonios kraštą.

Johną suėmė, bet  netrukus Michele atsiėmė kaltinimus, kad jiedu galėtų taikiai išsiskirti. Johnas pasiėmė Fibi su savimi, nors niekas jam oficialiai  ir nesuteikė globėjo teisių. Bet pavargusi nuo audringo šeiminio gyvenimo, sirgdama Michelle  ir nesiveržė bendrauti su mergyte. Tiesa, retsykiais Michelle mėgindavo susisiekti su Johnu ir pasimatyti su Fibi, bet jis visą laiką keitė adresus ir telefonų numerius.

Tuo tarpu vaiko teisių agentūros atstovai surašė ataskaitą, kur pabrėžė, kad tėvas pakankamai rūpinasi savo dukra. Nors ir neatmetė to, kad mergaitei  gali grėsti smurtas šeimoje. Johnui agentūros atstovai paliko atmintinę, kaip rūpintis vaiku ir taisykles, kaip maudytis vaikui baseine.

Johnas tiesiog dievino savo dukrelę. Jis mokė jos abėcėlės, kaip laikyti pieštuką rankoje, parašyti savo vardą. Šukavo jos plaukus ir pynė kasytes. Ir sėdėdavo greta jos lovelės tol, kol ji užmigdavo, nes mergytė labai bijojo tamsos. Jie niekada negyveno vieni, nes visą laiką glausdavosi tai pas gimines, tai pas draugus. Fibi mylėjo visi ir tik dėl jos įsileisdavo  jos tėvą į savo namus.

O Johną mylėjo  tik viena Fibi.

Kartais apsistodavo ir pas Johno motiną, bet tik trumpam. Eilinį kartą susivaidijus, Johnas su Fibi važiuodavo pas jo tėvą, mergytės senelį. Vienu metu juos buvo priglaudusi net Fibi darželio auklėtoja Linda. Kol Johnas ieškojo uždarbio, moteris prižiūrėjo jo dukterį.

16 metų Lindos sūnus norėjo išmokyti mergytę plaukti baseine, kuris buvo įrengtas jų vidiniame namo kieme. Bet paaiškėjo, kad Fibi labai bijo vandens. Net ir įsodinta į guminę valtelę, uždėjus guminius rankogalius, Fibi nepaleido paauglio rankos ir verkė.

“YouTube” stop kadrai: (kairėje) Fibi ir tėvas , (dešinėje, viršuje0 Fibi su mama.

Jis nenorėjo dalintis dukterimi

Bet labiausiai Fibi patiko viešėti dėdės Bryano ir jo partnerio Timo Viktorijos laikų stiliaus namuose ir žiūrėti, kaip plaukioja žuvelės vandens telkinyje. Vyrai rūpinosi ir lepino mergytę. Bet jos tėvo nuotaika dažnai keitėsi, kaip ir jo sprendimai. Todėl kartą pasakęs, kad jo duktė negyvens „homikų“ namuose, surinko Fibi daiktus ir jiedu išvyko nežinoma kryptimi.

Kai Fibi suėjo penkeri metai, ji pradėjo lankyti Klivlendo pradinę mokyklą. Kurį laiką ją vežiojo tėvas, bet mergytė kiekvieną kartą įsikabindavo į jo koją ir prašydavo: „Tėtuk, neišvažiuok, nepalik manęs čia. Aš taip tave myliu“.

Buvo nuspręsta, kad toliau į mokyklą Fibi vežios jos močiutė. Mergytė dažnai likdavo pas ją nakvoti. Jos kartu miegodavo, pasiguldydamos šalia ir mylimiausią  Fibi lėlę.

Michellei pagaliau pavyko įkalbėti Johną suorganizuoti susitikimą su dukterimi. Jie susitiko kavinėje. Jauną moterį atlydėjo jos naujas mylimasis. Ji pasakė Johnui, kad rengiasi ištekėti ir ruošiasi pasiimti Fibi.

Bet Johno buvo visai kiti planai. Jis nenorėjo dalintis dukterimi. Tai buvo nepaprastai sunkus laikas. Johną išvijo iš dviejų darbų dėl jo agresyvaus elgesio. Policija pradėjo tyrimą dėl jo sukčiavimo ir čekių klastojimo. Draugai irgi nusisuko nuo jo. Jie paprasčiausiai neatsiliepdavo, kai Johnas jiems skambindavo. Vis dėlto kartais įsileisdavo jį pernakvoti tik dėl Fibi. Bet Johnas elgėsi grubiai,  mėtydavo daiktus, daužydavo indus, laužydavo baldus vos išgirdęs kad ir menkiausią šeimininkų priekaištą ar nepasitenkinimą. Niekas daugiau nenorėjo turėti jokių reikalų su Johnu. Bet visi gailėjo penkerių metų mergytės.

O dabar dar ir Michelle. Ji irgi išdavė jį – susirado kitą, rengiasi vestuvėms ir nori atimti jo dukterį.

Atėjo Kalėdos. Močiutė atnešė Fibi dovanų: plastiliną, piešimo sąsiuvinį, spalvotų pieštukų, lėlę. Johnas stebėjo iš džiaugsmo spindinčias dukros akis, kai ji išvyniojo dovanas. O paskui staiga jis užsipuolė motiną: „Tu man niekada nedovanojai tokių dovanų. Aš niekada neturėjau tokių žaislų“.

Jie prabuvo močiutės namuose dar savaitę. Johnas elgėsi ramiai.  Jis parašė vienodus kalėdinius sveikinimus ir atsiprašymo SMS Bryanui, Timui, savo draugams ir Michellei: „Man taip gaila. Koks aš kvailys. Aš kalbėjau jums baisius dalykus. Atleiskite man“. Bet jam nei vienas jų neatsakė. Niekas nenorėjo turėti su juo jokių reikalų. Jį mylėjo tik Fibi. Besąlygiškai. Tokį, koks jis buvo.

Bus tęsinys

parengta pagal dok. filmą,”YouTube” stop kadrai