Johno Jonchucko 5 metų dukrelės tragedija: „Ji buvo mano princesė, geriausia draugė ir vienintelis žmogus, kuris mane mylėjo, bet aš jos neišsaugojau“ (II dalis)

Prieš susipažindamas su Michelle, Johnas  Jonchuckas dirbo striptizo šokėju, vartojo narkotikus ir daug gėrė. Poros santykiai buvo įtempti, todėl Michelle norėjo išsiskirti. Tačiau gimė jų dukra Fibi (Phoebe), kuri savo tėvą pavertė laimingiausiu žmogumi pasaulyje…

 

Advokatė pranešė policijai dėl grėsmingos situacijos

Michelle ruošėsi paduoti į teismą pareiškimą dėl vaiko globos skyrimo vienam iš tėvų. Johnas keletą kartų skambino karštąja linija ir prašė, kad policininkai patikrintų Michellę, tvirtindamas, jog ji yra narkomanė ir psichiškai nesveika, o jos būsimasis vyras yra pavojingas. Bet moteris sėkmingai praėjo narkotikų testą ir toliau ruošėsi teismo procesui.

Praėjus savaitei po Kalėdų, Johnas įsiveržė vidury nakties į savo motinos miegamąjį ir suriko, kad neatiduos vaiko, ištempė miegančią Fibi iš lovos ir išsivežė pas tėvą.

Vėliau Johno motina pasakys, kad sūnus būtų primušęs ją, jei ji būtų bent pamėginusi išplėšti mergytę.

Ryte Fibi nepasirodė ir mokykloje. Tuo metu ji su tėvu sėdėjo Genevieve Torres – advokatės šeimos skyrybų klausimais, kabinete. Ji padavė Fibi popieriaus lapą, pieštukų ir paprašė ką nors nupiešti.  Johnas paprašė advokatės parašyti raštą dėl dukters globos. Vyras kalbėjo greitai ir energingai gestikuliavo. Po to išėmė iš savo krepšio storą knygą ir paprašė advokatės perskaityti ją. Bet knyga buvo parašyta švedų kalba. Tai buvo Johno pamotės Biblija. „Tu gali ją perskaityti. Tu esi Dievas, Kūrėjas, todėl gali perskaityti bet kuria kalba“, – pasakė jis advokatei. Paskui  vyras pridūrė, kad nori pasikrikštyti ir po valandos jis turi susitikti su dvasininku. Advokatė Genevieve Torres ėmė nerimauti dėl jo būsenos.  Ji norėjo grįžti prie dukters globos temos, bet jis pasakė:

• Nesirūpinkite dėl dokumentų užpildymo, nes rytoj visai tai nebeturės jokios prasmės.

O paskui jis paklausė:

• Ar Fibi galėtų pabūti su tavimi, kol aš būsiu pas dvasininką bažnyčioje?

Advokatė sutriko, ji nežinojo ką atsakyti. Moteris galvojo, kad mergaitė išsigąs likusi viena be tėčio nepažįstamoje vietoje. Be to, matydama, kad jis neadekvačiai elgiasi, bijojo, kad jis gali grįžti ir apkaltinti ją vaiko pagrobimu. Todėl pasakė, kad negalės pabūti su vaiku.

Kol sėdėjo advokatės kambaryje, Fibi nupiešė mergaitę oranžiniais plaukais ir žalią rutuliuką virš jos galvos, panašų į aureolę.

35 metų Genevieve Torres niekada nebuvo kvietusi policijos savo klientams, taip ji būtų pažeidusi konfidencialumo principus. Bet kai tiktai Johnas ir Fibi išėjo, moteris paskambino bendruoju pagalbos numeriu 911.

• Kas atsitiko?
• Pas mane buvo klientas. Jis pasamdė mane vakar. Aš esu advokatės šeimos klausimais. Jis ką tiktai išėjo ir sakė, kad važiuos į Šv. Paulo bažnyčią. Su juo buvo mažametė duktė. Jis atėjo pas mane su Biblija ir sakė, kad aš esu Dievas, Kūrėjas. Jis norėjo, kad aš perskaityčiau Bibliją, bet ji švedų kalba. Man atrodo, kad jam kažkas negerai su galva ir jis išėjo su mergaite.
• Jis užpuolė jus? – paklausė operatorė.
• Ne, ne, ne. Man atrodo, kad jis ne viso proto ir su juo buvo mergaitė. Jis paprašė, kad aš pabūčiau su ja. Jis taip pat sakė, kad nebepildyčiau dokumentų, nes jų rytoj nebeprireiks. Jis norėjo čia palikti mergaitę. Dabar galvoju, kad galėjo ji čia pasilikti, o dabar ji su juo. Galvoju, kad turėjau pabūti su ja.

Užsuko į bažnyčias ir reikalavo tučtuojau jį pakrikštyti

Tuo metu Johnas ir Fibi jau sėdėjo Šv. Paulo bažnyčios dvasininko kabinete. Johnas pasakė, kad jis yra Popiežiaus giminaitis ir paprašė kuo greičiau jį pakrikštyti. Dvasininkas pasakė, kad jis gali pakrikštyti, bet tam reikia užpildyti blanką ir paskirti dieną. Kai Johnas išėjo iš kabineto, jo jau laukė du apygardos šerifo padėjėjai, kurių vienas buvo specialistas, aiškinantis žmogaus nepakaltinamumą dėl jo psichikos. Bet pirmiausiai pareigūnai paklausė dvasininko, ar nebuvo ko nors keisto ir nesuprantamo, bendraujant su Johnu. Ir šis atsakė, kad ne. Dvasininkas nutylėjo ir apie Johno „giminystę“ su Popiežiumi, ir kad buvo paklaustas, kiek žmonių nušoko nuo aukščiausio miesto tilto ir nusižudė šiais metais.

Po to policijos pareigūnai kreipėsi į vyrą:

• Jūs laikote savo advokatę Dievu?
• Ne, kartais Dievas kalbasi su manimi.
• Jūs esate kažko nusiminęs. Tai susiję su jūsų dukters globa?
• Ne, dabar mes gyvename pas mano tėvą ir pamotę, ir mums ten gerai.

Policininkai paleido Johną, o ataskaitoje parašė: „Nepastebėta  jokių psichinio sutrikimo požymių. Mergaitė atrodo laiminga. Ji pamojavo mums, kai išėjo su savo tėvu“.

Kitas kelias valandas Johnas užsuko ir  į kitas bažnyčias, kur reikalavo tučtuojau jį pakrikštyti. Bet jam taip ir nepavyko pasiekti savo. Vieno dvasininko sekretorei Johnas metė Bibliją ant akių ir sušuko, kad jis yra Popiežiaus giminaitis, o jo niekas nenori pakrikštyti. Dvasininko sekretorė iš karto suprato, kad jis yra psichiškai nesveikas ir pažadėjo jam parašyti laišką ministrui. Tik tada vyras nusiramino ir išėjo su dukrele iš bažnyčios.

Advokatė Genevieve Torres nekantraudama laukė policijos pareigūnų skambučio, norėdama įsitikinti, ar jie sulaikė Johną. Bet sužinojusi, kad jie nesiėmė jokių veiksmų, moteris supyko:

• Kaip šitaip galima? Kokie faktai jums dar reikalingi, Juk su juo maža mergaitė.

Bet  pareigūnai ją nuramino:

• Mes pasikalbėjome su Johnu. Jis nekelia jokio pavojaus nei sau, nei savo dukrai. Jis pasakė, kad ruošiasi užsukti pas jus ir apmokėti už paslaugas.

Advokatė išsigando. Jei jis persigalvojo užpildyti dokumentus dėl dukters globos, jis neturi jai mokėti. Moteris suprato, kad ji iškvietė jam policiją ir dabar jis grįžta atkeršyti. Bet jis neatvažiavo. Tiksliau, vyras skambino į advokatės biurą aštuonis kartus. Ir visą laiką kartojo, kad Fibi ne jo duktė. Kol advokatės padėjėja bendravo su Johnu, Genevieve Torres nusprendė paskambinti Vaiko teisių apsaugos agentūrai ir pranešti apie esamą situaciją. Moteris galvojo, jei policija nepadėjo, tai šie būtinai įsiklausys ir neliks abejingi. Advokatės skambutis buvo įrašytas ir truko 18 minučių. Ji pakartojo tą patį, ką jau sakė policijos pareigūnams ir pridūrė Johno žodžius, kad Fibi ne jo duktė.

• Aš labai bijau dėl mergaitės. Bijau, kad jis yra apsvaigęs nuo kokių nors medžiagų ar psichiškai nesveikas, – sakė advokatė.

Tuo metu Johnas dar kartą paskambino į advokatės biurą ir padėjėjai pranešė, kad su juo ir Fibi viskas gerai. Jie dabar yra jo tėvo namuose.

Tuo tarpu Vaiko teisių apsaugos agentūros konsultantė pasakė, kad jie dabar negali imtis jokių priemonių. Advokatės ir konsultantės pokalbis baigėsi taip:

• Aš tiesiog noriu, kad žinotumėte, jog tas žmogus yra nesveiko proto ir nežinia, ką gali padaryti. Ir su juo 5 metų mergaitė.
• Supratau, – atsakė konsultantė.
• Aš tiesiog noriu, kad jūs žinotumėte , – pakartojo Genevieve Torres.

 

Supakavo visas kalėdines dukters dovanas į šiukšlių maišą ir sudėjo į bagažinę

Tą vakarą Johno tėvo ir pamotės namuose buvo neįprastai tylu. Užsuko Fibi močiutė ir juodvi žiūrėjo animacinius filmukus. Vakare moteris susiruošė namo. Ji pakvietė anūkę pernakvoti pas ją, o ryte nuveš ją į darželį. Bet Fibi pasakė, kad nori likti su tėčiu. Po valandos Johnas paskambino  motinai ir pasakė, kad blogai jaučiasi ir ar galėtų atvežti pas ją Fibi. Bet mergaitė tuo metu jau miegojo, todėl mama patarė sūnui nežadinti jos, o ir pačiam gulti miegoti.

10 val. vakare Johno tėvas ir pamotė išgirdo užtrenkiamų lauko durų garsą. Jie pagalvojo, kad Johnas vis dėlto nusprendė nuvežti Fibi pas močiutę. Jie nematė, kad tą šaltą sausio vakarą  mergytė buvo be striukės, vienais šortukais, marškinėliais su žaliu katinu ir basa. Jie taip pat nematė, kad Johnas supakavo visas kalėdines dukters dovanas į šiukšlių maišą ir sudėjo į bagažinę.

Pasodinęs dukrą ant užpakalinės sėdynės, Johnas užsuko pas viena savo draugių, kuri anksčiau buvo įsileidusi jį su Fibi pagyventi kelias dienas. Bet prieš  išvažiuodamas, jis parašė tai moteriai SMS kažką apie Šventąjį raštą, jūros druską, kurią jis išbarstė tėvo namuose, norėdamas išvyti šėtoną. Ir dar paklausė jos, ar nežinanti, kiek žmonių nušoko nuo aukščiausio miesto tilto. Moteris nieko jam neatsakė.

Bet kai Johnas atvažiavo ir pradėjo belsti į duris, moteris išsigando ir pasislėpė miegamajame. Ji gyveno su sūnumi ir moteriai atrodė, kad atvykėlis jiems kelia grėsmę. Vienas kaimynų matė per langą, kaip vyras su dukra vaikščiojo prie namo tai pirmyn, tai atgal. Kaimynas taip pat matė, kad mergytė aprengta tik lengvais drabužėliais ir basa. Bet jis niekur neskambino.

Policijos pareigūnas  važiavo namo po pamainos, kai  netikėtai per raciją pranešė, kad į jo pusę skrieja baltos spalvos „Chrysler“  daugiau nei 100 km/h. Netrukus policijos pareigūnas pamatė automobilį ir ėmė jį persekioti. Privažiavus tilto vidurį, netikėtai mašina sustojo. Iš jos išlindo stambaus sudėjimo, kiek susivėlusiais plaukais ir pižamos kelnėmis vyras. Policininkas sušuko, kad vyras grįžtų ir sėstų į automobilį. Bet vyras jam riktelėjo:

• Tu neturi valios ir laisvės.

Po to Johnas atidarė mašinos užpakalines dureles ir pasilenkė į jos vidų. Policininkas pasiruošė pistoletą ir suriko:

• Rankas už galvos!

Ir netikėtai policininkas pamatė vyro glėbyje miegantį vaiką. Nuo šalčio vaikas atsibudo ir apsivijo tėvo kaklą. Nekreipdamas dėmesio į policininką, Johnas priėjo prie tilto krašto ir numetė Fibi kaip iš šešto namo aukšto į ledinį vandenį. Policininkas išgirdo mergytės riksmą, vandens purslų garsą ir viskas nutilo.

Johnas įšoko į mašiną ir mėgino pasprukti. Policininkas per raciją paprašė pagalbos. O pats pasileido tekinas prie upės kranto, pasišviesdamas prožektoriumi. Jis bėgo slidžiais pakrantės laipteliais, meldėsi garsiai ir šaukė mergaitei, kad ji laikytųsi ir kad jis išgebės ją. Nors ir suprato, kad galimybė išgyventi yra labai menka. Po tokio kritimo iš tokio aukščio, nebuvo praktiškai vilčių.

Tuo tarpu Johnas stengėsi pasprukti nuo jį persekiojančių policijos automobilių. Galų gale jis pasidavė, prispaustas kelių policijos automobilių iš visų pusių ir skrendančio virš jų sraigtasparnio. Johnas sėdėjo stipriai įsitvėręs vairo ir nereagavo į policininkų reikalavimus.  Vienas policininkų išdaužė langą lazda, stvėrė Johną už pakarpos ir ištempė iš mašinos.

Praėjo lygiai 13 minučių po to, kai Fibi buvo numesta nuo tilto. Ir ją atras po pusantros valandos, per kilometrą nuo kritimo vietos. Mergytės kūnas buvo visas nusėtas mėlynių ir supjaustytas. Bet teismo medicinos ekspertai nustatė, kad Fibi mirė ne nuo žaizdų. Ji prigėrė ir nuskendo lediniame vandenyje.

 

Teismo procesas buvo atidėliojimas ketverius metus

Prirakintas antrankiais prie kėdės Johnas reikalavo advokato. Vyras tikino, kad jis yra Dievas, Popiežius. Kažką vapėjo policininkams apie Bibliją, krikštijimą ir kitus dalykus, o po to netikėtai paklausė:

• Ar su Fibi viskas gerai?
• O kas ta Fibi – paklausė vienas pareigūnų.
• Ji buvo mano duktė.

Nuleido galvą ir ėmė linguotis į šonus.

Teismo procesas buvo atidėliojimas ketverius metus. Kas pusmetį Johnas  turėdavo praeiti komisiją, kuri spręsdavo, ar vyras yra pakaltinamas ir, ar  jau gali stoti prieš teismą.

Johną laikė  psichiatrinės ligoninės vienutėje. Vyras atsisakė praustis ir vartoti vaistus. Nekalbėjo nei su advokatu, nei su gydytoju. Jis sudraskė čiužinį į skutelius ir jais užkišo langelį, per kurį buvo paduodamas maistas. Jis beldė kumščiais į sieną kartodamas: „Dievas – gėris, Velnias – blogis“.  Johnas atsisakė valgyti ir prašė, kad jį nušautų. Niekas nelankė Johno ir nerašė jam.

Vieną kartą per savaitę jis skambindavo mamai. Ji vienintelė, kuri atsiliepdavo į sūnaus skambučius. Jis sakė, kad nenorėjo Fibi mirties, nes ji buvo geriausia jo draugė. Jis liejo ašaras, labai gailėjosi dėl to, ką padarė ir nekentė savęs. Johnas maldavo motinos atvažiuoti pas jį ir atvežti Fibi nuotraukų – tų, kai ji lankė vaikų darželį. Motina atvažiavo ir atvežė nuotraukų, bet ne iš Fibi vaikų darželio, o gulinčią ją baltame karstelyje. Kai motina susiruošė eiti, Johnas apkabino ją ir paklausė:

• Tu dar myli mane?

Galų gale praėjus ketveriems metams, komisija nusprendė, kad Johnas  Jonchuckas jau gali stoti prieš teismą. Vyras buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos. Teismo psichiatras padarė išvadą: jei Johnas Jonchuckas iš tikrųjų būtų buvęs nepakaltinamas, jis būtų kartu su Fibi šokęs nuo tilto. O jis  elgėsi priešingai – stengėsi pasprukti nuo policijos, kurio sulaikymas truko vos 13 minučių.

Užsivėrus kalėjimo durims, Johnas  trumpai pabendravo tik su psichologu, kuris paklausė:

• Kaip tu jautiesi?
• Truputį liūdna.
• Kodėl tau liūdna?

Johnas apsiverkė ir atsakė:

• Todėl, kad aš buvau jos tėvas. Ji taip mane mylėjo, o aš jai vis kartojau, kad neleisiu jog jai kas nors atsitiktų negero. Ir neištesėjau savo žodžio…

 

parengta pagal dok. filmą, „Youtube“ stop kadrai