sniegopilys.lt
Amerikiečių žurnalistė Кatie Hafner dešimt metų dirbo dienraštyje „The New York Times“ ir iki šiol dažnai rašo straipsnius apie sveikatos apsaugą bei technologijas. Žurnalistė taip pat dirbo ir „Newsweek“, ir „BusinessWeek“. Taip pat rašė straipsnius ir žurnalams „ The New York Times“, „Esquire“, „Wired“, „The New Republic“ „The Huffington Post“ bei „O“ ir „The Oprah Magazine“. Ji ir penkių mokslinių darbų, skirtų įvairioms temoms, autorė.
Mama turi būti pirmoji, ruošianti dukterį suaugusiųjų gyvenimui
Svajodama apie „provanso metus“, pragyventus su savo motina Helen, žurnalistė Katie Hafner kviečia ją persikelti į San Franciską ir gyventi trise – kartu su ja, Ketie ir anūke Zoë – Katie dukterimi. Katie ir Zoë yra pakankamai stipri mamos-dukters komanda. Bet, anot Katie, norint sutarti ir net susidraugauti su 77 metų močiute – iššūkis ir savotiškas eksperimentas.
Ir netrukus Katie įsitikino, kad kelioms kartoms gyvenant po vienu stogu, tas pats kaip vaikščioti po minų lauką. Be to, dar ramybės neduoda ir prisiminimai apie tėvų skyrybas, kai mama vartojo alkoholį ir mėgo linksmas kompanijas, pamiršdama dukterį. Galų gale ir pačios Katie šeimos nelaimė, kai anksti tapo našle. Todėl Katie Hafner knygoje „Mother Daughter Me“ („Motina, duktė, aš“) galima atrasti daugybę atsakymų į klausimus apie tikrąsias šeimos vertybes, motinos ir dukters santykius, nuo kurių daug kas priklauso ir ateityje.
„Kažin, ar reikia dar kurią nors moterį mėginti įtikinti, kad negalima atidėlioti, juo labiau vengti „ypatingų“ pokalbių tarp mamos ir paauglės dukters. Nors ne visada tam atsiranda laiko ir noro, ne visada tėvų santykiai su vaikais tokie artimi, kad būtų galima kalbėti su jais intymiais klausimais, bet būtent mama turi būti pirmoji, ruošianti dukterį suaugusiųjų gyvenimui. Svarbiausia, tai reikia padaryti laiku ir nepraleidus kiekvienos tam reikalui skirtos progos ir akimirkos“, – rašo Katie Hafner knygoje „Mother Daughter Me“ („Motina, duktė, aš“)
Anot žurnalistės ir rašytojos, ne taip seniai viena jos gera draugė prisipažino labai gailisi, kad nesuspėjo papasakoti dukteriai apie menstruacijas: jos prasidėjo mergaitei netikėtai – 11 metų. Mama net sutriko ir pasimetė sužinojusi, kad tokiu būdu paliko dukterį likimo valiai, o duktė – dėl to, kad ne namuose, toli nuo artimų žmonių su ja pradėjo dėtis kažkokie jai nesuprantami dalykai.
„Norint tinkamai paruošti mergaitę periodui, kai „iš mergaitės tampama moterimi“, svarbu kalbėtis apie tai anksčiau, o ne paauglystėje“, – sakė knygos autorė. Kodėl tai reikia padaryti anksčiau, nei prasidės „kritinės dienos?“- rašytoja žino atsakymą ir į šį klausimą.
Anot jos, pirmiausiai dėl to, kad mergaitė turi žinoti, kokie pokyčiai prasidės jos organizme, kad po to neišgąsdintų vykstantys procesai. Kita vertus, atsiranda pavojus, kad kas nors kitas gali pradėti dalintis mergaitės paslaptimis ir užims jos mamos vietą. Vadinasi, tuo pačiu galite atitolti viena nuo kitos ir susilpnėti judviejų dvasiniai bei emociniai ryšiai. Juk nei viena mama nenori, kad apie pačius svarbiausius dalykus su jos dukterimi kalbėtų kuri nors vyresnė draugė ar draugės mama. Be to, kitas žmogus gali pateikti dukteriai iškreiptą, neteisingą informaciją ir nepaaiškinti pačių svarbiausių ir jai labiausiai rūpimų dalykų.
Turėtų pasirūpinti, kaip apsaugoti dukras, kad joms nekiltų sveikatos problemų
„Kai dar mokiausi mokykloje, biologijos mokytoja pasakė mums, septintokams, kad ji pradėjusi pasakoti savo dukteriai, iš kur atsiranda vaikai, kai jai buvo 7 metai. Ji paaiškino tokį ankstyvą lytinį švietimą tuo, kad kiek vėliau vaikai mokykloje išgirsta tuos dalykus iškreiptai, o ji, kaip motina to nenorėjo“, – dalijosi prisiminimais Katie.
Anot jos, jei mama pradėtų atsakinėti į atžalos užduodamus klausimus tada, kai ji jau pradeda domėtis, pavyzdžiui, iš kur atsiranda vaikai, ir paaiškinus jai suprantama kalba bei suteikus informacijos po truputį, tada paauglystėje nebereikėtų rausti iš gėdos arba išbalti kaip popieriaus lapas, renkant žodžius ir pasakojant apie intymius dalykus.
„Prisimenu, kažkada mano duktė „parsinešė“ iš mokyklos žodį „pedofilas“, kurį išgirdo iš mokytojos. Ji paklausė manęs, ką tai reiškia ir man nesunku buvo jai paaiškinti, kadangi panašiomis temomis mes jau kalbėjome. Kas, jei ne mama gali teisingai paaiškinti savo vaikui net tokias „nepatogias“ pokalbiui sąvokas?“, – retoriškai klausė rašytoja.
Be to, kalbėdama su dukterimi, sužinojusi, kad jos klasėje mokosi berniukas, iš kurio vaikai dažnai girdi visokiausias nešvankybes, bet moteris džiaugiasi, kad jos duktė nekikena girdėdama tai. Nes tokių „sekso švietėjų“, kaip tas berniukas, tikriausiai yra kiekvienoje klasėje, tačiau tėvai dažnai net neįtaria, kokia informacija ir kokiomis iškreiptomis formomis pasiekia jų vaikus.
„Galvą visada laikyk šaltai, o kojas – šiltai“ – šį posakį pirmą kartą išgirdau iš vienos slaugytojos medicinos klinikoje, kai man buvo gal 16 metų. Ji paaiškino man, kad merginoms, kaip būsimoms mamoms, labai svarbu vengti kojų peršalimo. Gaila, bet ne visos merginos sutinka savo gyvenimo kelyje medikų, dalijančių gerus ir labai svarbius patarimus. Todėl mamos turėtų pasirūpinti, kaip apsaugoti savo dukreles, kad joms nekiltų sveikatos problemų“, – sakė Katie Hafner. Anot jos, todėl mamos turėtų ne tik stebėti, kad jų mergaitės nenešiotų trumpučių sijonėlių ir lengvus batus, kai lauke šalta, bet apskritai daugiau domėtųsi dukterų savijauta, žinotų jų menstruacijų ciklus bei pasistengtų kuo anksčiau išsiaiškinti, ar atžalos linkusios turėti žalingų įpročių. O atsiradus kuriai nors priklausomybei, padėtų jų atsikratyti.
Mamos neturėtų žiūrėti pro pirštus ir į dukters asmeninės higienos reikalus
„Jei duktė linkusi į antsvorį, nuo mažumės yra putlutė, o augdama pradeda varžytis savo kūno, neįžeidžiamai, o draugiškai susitarkite su ja, kad jūs kontroliuosite jos mitybą ir jei ką, įspėsite dėl bereikalingų kalorijų“, – sakė Katie. Anot jos, net jei tektų nuolat aiškinti dukrai, kaip teisingai maitintis, reikia nuolat skatinti ją nevalgyti daug, juo labiau nepersivalgyti. Nors iš pradžių tikriausiai ir pyks, bet pamažu pripras ir ateityje pati atsispirs pagundai valgyti per daug. „Paauglystėje paprastai vaikų apetitas sustiprėja. Bet jei kai kurios jūsų dukters draugės – liesos, nors ir „valgo už tris“, vadinasi, dukrelė paveldėjo jūsų sudėjimą ir polinkį priaugti svorio. Tačiau be mamos pagalbos, mergaitei bus sunku susidoroti su tokia problema, kaip antsvoris“, – tvirtino Katie. Jos manymu, merginai turėti antsvorį – tai ne tik estetinė problema, bet ir smūgis jos savivertei bei fizinei ir psichologinei sveikatai. „Aišku, nėra lengva išvengti antsvorio į nutukimą linkusiai mergaitei, bet teigiamų rezultatų galima pasiekti: jei vaikas labiau stiebiasi į viršų, o ne į plotį – ir tai jau gerai“, – pridūrė rašytoja.
Knygos autorė pataria mamoms nežiūrėti pro pirštus ir į dukters higienos reikalus. Mokyti kasdien rūpintis savo išvaizda ir asmenine higiena. „Prisimenu, anais laikais nebuvo tiek įvairių kosmetikos ir higienos priemonių. Be to, jos ir kainavo nemažai. Todėl mama kasdien primindavo man, kad eičiau į vonios kambarį ir išsiplaučiau su muilu po tekančiu vandeniu pažastis. Ir tai išmokau visam gyvenimui – kontroliuoti kvapus“, – teigė Katie. Ji neabejoja, kad ir dabar mergaitės susiduria su panašiomis problemomis. Juk mergaitėms bręstant, medžiagų apykaitos ir kiti procesai vyksta ne taip, kaip mažyliams. Tai yra plaukai greičiau riebaluojasi, pasportavus, atsiranda aštrus prakaito kvapas ir panašiai. Todėl būtent tuo metu dukteriai kaip niekada reikia motinos dėmesio ir patarimų.
„Kiekvienas iš mūsų prisimename savo paauglystę ir kompleksus, išdygusius vienas paskui kitą, kaip grybai po lietaus. Prisimenu, vienas berniukas pasakė man, kad mano kojos, kaip žirafos ir aš ėmiau varžytis savo ūgio (buvau antra mergaitė klasėje pagal ūgį). Ir pradėjau vaikščioti susikūprinusi, kad atrodyčiau žemesnė. Kitas „geradaris“ pasakė, kad mano „nuplikusi“ kakta ir ėmiau nešioti plaukų kirpčiukus“, – dalijosi moksleiviško gyvenimo prisiminimais Katie. Anot jos, pereinamajame amžiuje bet kuri, net pati gražiausia mergaitė atranda savyje trūkumų, apie kuriuos vengia kalbėti. O ką jau kalbėti apie tas merginas, kurios įsikala į galvas, kad neatitinka modelio parametrų ir išvaizdos.
„Kai išgirsite iš dukters: „Mama, aš – stora!“, supraskite, kad tai „skambutis“ jums. Tai reiškia, kad jūs turite pasikalbėti su ja apie tai. Žinoma, duktė tikėsis, kad palaikysite ją, pasakysite jai, kad nepaisant to, ji vis tiek yra pati gražiausia ir nuostabiausia. O būtinai turėtumėte tai pasakyti, nes paauglystėje bet kuri mergaitė galvoja, kad ji ne tokia, kaip kitos. Ji – negraži. Ir tai pasikartos ne vieną ir ne du kartus. Tokiais atvejais ar ramindavau savo dukterį, sakydavau komplimentus jai ir patardavau dar kartą objektyviai pažvelgti į save iš šalies ir vertinti tai, ką jai davė Dievas“, – sakė rašytoja.
Mokėsi ir iš savo draugių klaidų – anksti ištekėjusių ir išgyvenusių jau ne vieną šeimos krizę
Ir dar Katie mokė dukterį, kaip reikia bendrauti su priešinga lytimi. „Tai viena svarbiausių temų, kalbant su savo atžala, nes mes, motinos, jau turime gyvenimo patirties, esame išmintingesnės už savo vaikus, todėl turime pasistengti perduoti jiems kiek galima daugiau žinių ir savo gyvenimišką patirtį, pastebėjimus bei mokinti priimti teisingus sprendimus. Todėl nelaukite, kol duktė nebenorės klausyti jūsų žodžių ir jau mokysis iš savo klaidų“, – įspėjo rašytoja.
„Kai buvau paauglė iš kitų sužinodavau, kaip vyrai žiūri į trumpučius merginų sijonėlius ir apnuogintus pečius. Tada aš net neįsivaizdavau, kad tai gali gundyti vyrus (juk manęs nejaudino apnuogintas vyro torsas!)“, – atviravo Katie. Tačiau jos manymu, daug svarbiau, bendraujant su vaikinu ar vyru, kad jis sutelktų dėmesį ne į merginos palaidinės gilią iškirptę, o į ją kaip asmenybę. Rašytoja neslepia taip pat mokėsi ir iš savo draugių klaidų – anksti ištekėjusių ir išgyvenusių jau ne vieną šeimos krizę. „Pasisėmusi jų patirties, dariau išvadas, kokias vyrų charakterio savybes reikia vertinti ir koks turi būti mano vyras, – sakė Katie. – Gerai, jei mama parodo iniciatyvą kalbėti šiomis temomis ir laiku paaiškina dukteriai. Bet mes nežinome, kas vaikams gali šauti į galvas, todėl daug skaudesnės gali būti mums jų bėdos ir problemos, žinant ir suprantant, kad kažko nepadarėme laiku ir palikome jiems patiems mokytis iš savo klaidų!“
Katie pasakojo, kad kai jos mama ištekėjo (tada jai buvo 19 metų) ji visiškai nemokėjo gaminti valgio. Ir atsitik tu man taip, kad jos uošvė buvo ta moteris, kuriai valgio gaminimas – gyvenimo prasmė. Galima tik įsivaizduoti tas aistras, kai jaunavedžiai pradėjo gyventi po vienu stogu kartu su vyro tėvais! „Praėjo daug metų, o mano mamos anyta iki šiol prisimena, kaip blogai maitino mane mama. Kad virė košes be cukraus ir druskos ir kaip neleido anytai sočiai primaitinti mane – mažą, nelaimingą mergytę“, – dalijosi savo vaikystės prisiminimais Katie.
Dabar knygos autorė dalijasi savo patirtimi. „Jei jūsų duktė paprašytų prie einant miegoti: „Mam, pasėdėk prie manęs nors minutę“, tikriausiai ji nori kažką jums pasakyti arba paklausti kažko asmeniško. Gali būti, kad esate pavargusi po sunkių dienos darbų, neturėsite laiko, o gal ir noro prisėsti prie savo dukros lovos krašto ir pasikalbėti su ja. Kai vaikai sugula miegoti, mes skubame kuo greičiau nuo jų atitrūkti ir pasinerti į poilsį. Nors aš ir stengiausi, kad mano duktė žinotų, jog visada esu atvira pokalbiams su ja. Todėl ir jūs sutikite pasėdėti „bent minutėlę“ prie savo dukters lovos jos kambaryje. Juk paauglystėje mūsų vaikai taip pat susiduria su sunkumais – iškyla problemų santykiuose su bendraamžiais, išgyvena dėl savo išvaizdos, nusivilia pirmąja meile! Todėl vaikams kaip niekada reikia jūsų tuo periodu, nors ir nenori to pripažinti“, – teigė knygos autorė.
