8 fiziologiniai procesai, apie kuriuos norisi kuo mažiau galvoti

Iškrovos yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis, tačiau yra tokių, apie kurias nenorime net galvoti. Ne tik tie, su kuriais susiduriame tualete, bet ir už ausų besikaupiantys nešvarumai, naktimis akių kampučiuose atsirandantis lipnumas ar šviežioje žaizdoje susidarančios bjauraus kvapo gleivės, rašo „Science News“.

1. Pūliai

Kai organizme pradeda atsirasti pūlių – tirštas kreminės konsistencijos skystis, tai reiškia, kad imuninė sistema pradėjo kovoti su infekcija. Pūliai susideda iš negyvų baltųjų kraujo kūnelių, vadinamų leukocitais, grybų (nevalgomų) ir bakterijų. Jie gali būti įvairių spalvų, įskaitant geltoną, žalsvą ir baltą. Atspalvis priklauso nuo neutrofilų – tam tikros rūšies baltųjų kraujo kūnelių, esančių pūliuose – reakcijos į įvairias bakterijas. Neutrofilai yra imuninės ląstelės, kurios pirmosios reaguoja į infekcijas. Kai kurios bakterijų rūšys, pavyzdžiui, Pseudomonas aeruginosa, gamina žalią antibakterinį baltymą, vadinamą mieloperoksidaze, ir turi nemalonų kvapą. Įdomus faktas: žodis „pūliai“ kilęs iš lotyniško veiksmažodžio „putere“, reiškiančio „smirdėti“, ir sanskrito žodžio „puyati“, reiškiančio „supūti“.

Šiais laikais dauguma žmonių nelaukia, kol pajunta blogą kvapą, kad kreiptųsi į gydytoją, tačiau anksčiau pūliai buvo vertinami kaip ženklas, kad žaizda gerai gyja. Šio supratimo šaknys glūdi senovės Graikijoje, kur Hipokratas tikėjo, kad balti, neutralaus kvapo pūliai rodo sveikatą. Tuo tarpu kruvini, bekvapiai pūliai reiškia artėjančią mirtį. Šiandien pūliavimą suprantame kaip infekcijos, kuriai reikia antibiotikų, požymį. Kai kurios piogeninės (pūlius gaminančios) bakterinės infekcijos, tokios kaip E. coli (Escherichia coli) ir Staphylococcus aureus, negydomos gali net nuvaryti žmogų į kapus. Kita bjauri istorinė detalė: skysta pūlių dalis anksčiau buvo žinoma kaip „purus alkoholinis gėrimas“, tačiau tai tikrai nėra kažkas, ko norėtumėte išgerti.

2. Seilės

Seilės yra skystis, kuriame yra elektrolitų, gleivių ir fermentų. Jas gamina ir išskiria burnoje esančios seilių liaukos, o kai valgote, gleivės padeda sulaikyti sukramtytus maisto gabalus ir palengvina jų praėjimą per gerklę nepažeidžiant. Kitos seilių funkcijos apima skonio suteikimą sausam maistui, nes seilėse esantis skystis molekules tirpina, todėl skonis išsiskiria. Seilės taip pat padeda išlaikyti mūsų burną švarią, pašalindamos maisto likučius, todėl mūsų burna visada išlieka šviežia. Tačiau kai miegame, gaminasi mažiau seilių, todėl ryte gali atsirasti nemalonus kvapas iš burnos.

Seilės jau seniai naudojamos kaip diagnostikos priemonė ir netgi terapijos forma. Tradicinėje kinų medicinoje seilės tiriamos kaip bendros sveikatos rodiklis. Biblijoje aprašoma, kaip Jėzus atgavo neregiui regėjimą spjaudydamas jam į akis (šį būdą naudojo ir romėnai).

Nepriklausomai nuo mūsų nuomonės šiuo klausimu, mūsų organizmas nuolat gamina seiles. Šiais laikais daugelyje šalių nemandagu spjaudytis, tačiau XIX amžiuje, kai populiaresnis buvo kramtomasis tabakas, Amerikos baruose, viešbučiuose ir net bankuose buvo įrengiami specialūs indai spjaudytis. Esant poreikiui, žmogus savo atliekas galėjo atsargiai išspjauti į jam patogų konteinerį, o ne ant grindų.

3. Tulžis

Tulžis yra šiek tiek šarminis kepenų išskiriamas skystis, kuriame yra elektrolitų, druskų, lipidų, cholesterolio, vandens ir gelsvo pigmento, vadinamo bilirubinu. Kasdien mūsų organizmas gamina beveik litrą tulžies, kuri patenka į tulžies pūslę ir galiausiai į plonąją žarną, kur padeda virškinti riebalus.

Daugelis žmonių negalvoja apie tulžį, nebent jie turi tulžies pūslės problemų. Tačiau anksčiau jis buvo laikomas vienu iš keturių veiksnių, lemiančių žmogaus temperamentą ir savybes ankstyvosiose Vakarų fiziologijos teorijose. Keturių organizme esančių skysčių – kraujo, skreplių, raudonosios arba geltonosios tulžies („cholera“) ir juodosios tulžies („melancholija“) proporcijos nusako žmogaus charakterį. Tai yra, laikytinas tobulas žmogus turi turėti visų šių skysčių derinį.  Per daug geltonos tulžies reiškia, kad žmogus yra cholerikas ir linkęs į agresiją, per daug juodos tulžies, vadinasi, jam būdingas niūrumas ir prislėgtumas.

4. Ausų siera

Ausų siera yra išgalvotas pavadinimas medžiagos, kurią daugiausia sudaro negyvos odos ląstelės, plaukai ir vaško bei riebalinių liaukų išskyros, esančios išorinėje ausies kanale. Ji gali būti įvairių spalvų, įskaitant rudą, oranžinę, raudoną, pilką ar gelsvą, ir padeda išlaikyti ausies kanalo odą švarią ir suteptą. Be to, jis apsaugo nuo kenksmingų bakterijų, grybų ir vandens. Anksčiau ausų siera dėl vaško konsistencijos buvo naudojamas lūpų tepalams ir žaizdoms.

Yra dviejų rūšių siera: minkšta (vaškinė) ir sausa (dribsniuota). Kokios rūšies sieros rūgštį gaminate, priklauso nuo jūsų genetikos ir rasės. Drėgnas tipas dažniau pasitaiko Europos ir Afrikos šalių žmonėms, o sausoji siera būdinga Azijos ir Amerikos indėnų protėvių žmonėms.

5. Smegma

Žodis „smegma“ kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „ploviklis, muilas ar tepalas“. Ironiška, bet šiandien jis vartojamas apibūdinti skysčiams, kurių galima rasti prie lytinių organų moterims, taip pat po apyvarpe vyrams. Paprastai šis skystis yra balkšvos spalvos ir sūrios konsistencijos, o kvapas palieka daug norimų rezultatų. Jame yra medžiagų, kurias gamina organizmas, kad suteptų mūsų intymias vietas. Pavyzdžiui, su prakaitu susimaišiusios riebalinės liaukos, negyvos odos ląstelės ir kitos medžiagos. Jei plotas nėra reguliariai valomas, smegma gali sukelti nepatogią ir niežtinčią būklę.

6. Rheum‘as

Devynioliktojo amžiaus romanuose dažnai aprašomi žmonės krauju pasruvusiomis akimis. Gleivės, kurias pastebime akių kampučiuose ryte, kai pirmą kartą pabundame, vadinamos „rheum“ ir kilusios iš graikiško žodžio, reiškiančio kūno tėkmę arba srautą. Literatūrine prasme tai reiškia, kad žmogaus akys ašaroja.

Rheum yra gleivės, kurios išsiskiria iš ragenos arba junginės (drėgnos gleivinės, apsaugančios akį ir voką), taip pat iš nosies ir burnos. Normaliai funkcionuojant organizmui, mirksėjimas akimis neleidžia šiai medžiagai susidaryti, tačiau miegant toks apsivalymas nevyksta.

7. Sebumas

Jei kada nors niežėjo už ausies ir pastebėjote blizgančią, vaškinę medžiagą po nagais, nesijaudinkite – jūs tiesiog susiduriate su nedideliu riebalų kiekiu. Iš esmės tai riebalai, sudaryti iš trigliceridų, riebalų rūgščių, cholesterolio ir kitų junginių, padedančių palaikyti odos ir plaukė drėgmę, mišinio. Jį gamina riebalinės liaukos, išsidėsčiusios beveik visame kūne, išskyrus pėdų padus ir delnus. Veide ir galvos odoje yra gana didelė šių liaukų koncentracija, todėl kai gamyba viršija įprastą lygį, pavyzdžiui, brendimo metu, tai gali sukelti plaukų riebumą ir spuogus ant veido. Riebalų yra kiekviename mūsų gyvenimo etape – net ir gimdoje, kur jie sudaro apsauginį ir drėkinamąjį sluoksnį ant vaisiaus odos.

8. Gleivės

Gleivės siejamos su peršalimu ir tomis medžiagomis, kurios išeina iš nosies ir gerklės: stora geltona skreplė, žalsvos spalvos smurgai ar šlykščiai rusva skreplė. Tačiau gleivės yra tiesiog hidratuotas gelis, susidedantis beveik vien iš vandens. Vos 5 proc. gleivių sudaro mucino glikoproteinas, kuris apsaugo nuo fermentų, mikrobų ir kitų cheminių veiksnių padarytos žalos.

Gleivių yra visose kvėpavimo sistemos dalyse, taip pat burnoje, gerklėje ir virškinimo trakte. Mūsų organizmas per dieną pagamina apie litrą gleivių, tačiau didžioji jų dalis nepastebimai nuryjama. Jo užduotis yra išlaikyti sinusus švarius ir be patogenų. Paprastai gleivės būna skaidrios arba balkšvos, tačiau sunegalavus gali pasidaryti gelsvai žalios, nes neutrofilai kovoja su ligų sukėlėjais. Kai susergate, jūsų kūnas gamina papildomų gleivių, kad atsikratytų bakterijų ar virusų. Niekas nemėgsta gleivių, tačiau jei gleivių nesigamintų pakankamai, būtumėte imlesni infekcijoms.

Išvada

Štai  ir visi aštuoni fiziologiniai procesai, kurie mums gali sukelti pasibjaurėjimą ar diskomfortą. Tačiau svarbu atminti, kad visi šie procesai turi savo vertę ir atlieka svarbias funkcijas organizme. Jie yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis ir padeda išlaikyti sveikatą bei gerovę.