sniegopilys.lt
Su vaikais esame nuolaidūs ir kantrūs – bet kodėl negalime būti tokie patys su mylimais suaugusiaisiais? Štai penki žingsniai, kaip išmokti mylėti, rašoma Judith Orloff knygoje „Emotional Freedom“.
Tikrasis tikslas – dovanoti meilę kitiems
„Ar leisi mane į kiemą? Jei ne, tada tavęs nebemylėsiu“, – sako mums vaikas, bet mes nestveriame sau už galvos, nepuolame į neviltį dėl šių grasinimų. Mes, suaugusieji, žinome, kad jis mus myli, kad iš tikrųjų taip nemano, kad jis tiesiog pavargęs, alkanas ar nusiminęs dėl to, kas nutiko darželyje ar mokykloje.
Bet kodėl mums taip sunku būti tokiais, kai mūsų suaugęs mylimasis pradeda gąsdinti. Ar galima tokioje situacijoje laikytis tokios pat taktikos, kokią demonstruojame su savo atžala?
„Vaikas jaučia, kad tėvai visada šalia, pasiruošę paguosti, vadovauti, linksminti, maitinti, prausti, visada išlieka švelnūs ir džiaugsmingi, – rašo britų rašytojas ir filosofas Alainas de Botonas. – Tėvas nepaaiškina, kaip dažnai per dieną jam tenka tramdyti ašaras, prikąsti liežuvį, o kartais po visos dienos šurmulio su vaiku net neturi jėgų nusigauti iki lovos.
Šiuose santykiuose nėra abipusiškumo. Tėvai dovanoja meilę, bet nesitiki, kad vaikas jam taip pat padės. Tėvas ir vaikas gali mylėti, tačiau jie yra priešinguose koordinačių ašies galuose, kurių vaikas net nežino.
Štai kodėl užaugę ir pirmą kartą pasakę, kad norime meilės, tikimės būti mylimi ta pačia meile, kurią gavome iš savo tėvų. Iš tikrųjų turime pereiti iš vaiko pozicijos į tėvų padėtį.
Kitaip tariant, įsitraukdami į suaugusiųjų santykius, mes ieškome meilės, kurią gavome (ar norėjome gauti) vaikystėje. Tačiau tai ne tik nerealus tikslas, bet ir klaidingas. Tikrasis tikslas yra dovanoti tokią meilę kitiems. Prikąsti liežuvį, slėpti ašaras mums artimo suaugusio žmogaus labui. Gerai, ne visada, bet dažniau nei daugelis iš mūsų. Tikrasis tikslas yra būti dosniam meilėje. Žinoma, nė vienas iš mūsų šios užduoties neatliksime visiškai ir iki galo. Bet mes galime su tuo susitvarkyti daug geriau nei dabar. To turime siekti visą gyvenimą.
- Visų pirma mylėkite save
Tie, kurie praktikuoja meilės ir gerumo meditaciją, tai gerai žino. Tai visada prasideda nuo to, kad meilės energiją nukreipiate į save. Mes projektuojame kitiems tai, ką jaučiame apie save. Jei esame nepakantūs ir kritiški sau, neatleidžiame kitiems. Jei dovanojame sau meilę, priimame save, tada galime taip pat elgtis su kitais.
- Žavėkitės viskuo, kuo galite žavėtis žmonėse
Tai reiškia, kad turite visada žavėtis kai kuriomis kitų žmonių savybėmis, nesvarbu, koks jis bebūtų – aukštas ar žemas, sąmojingas ar nelabai, atletiškas ar visai nesportuojantis. Jei ir nepavyksta to padaryti, tai bent pasistenkite!
- Nėra tokio žmogaus, kurio nemylėtum sužinojęs jo istoriją
Šis aforizmas priklauso vienuolei benediktinei ir rašytojai Mari Lou Kounacki. Įsivaizduokite žmogų, kuris padarė kažką labai baisaus. Dabar įsivaizduokite jį kaip vaiką. Galbūt iš jo buvo tyčiojamasi, su juo elgiamasi kaip su menkysta ir nevykėliu. Įsivaizduokite mažą berniuką, tyliai verkiantį ilgomis naktimis ir kad niekam nerūpi jo ašaros.
- Negalite kontroliuoti kitų elgesio – tik savo
Stenkitės su žmonėmis elgtis ramiai, nesvarbu, kaip jie elgiasi su jumis. Susidūrę su grėsme ar provokacija giliai įkvėpkite, suskaičiuokite iki dešimties ir pabandykite tą būseną atkurti. Jei suskaičiuoti iki dešimties nepakanka, pabandykite atsitraukti nuo situacijos įsivaizduodami save kokioje nors gražioje vietoje (nesvarbu, ar tai būtų jūsų labiausiai mėgstamas ežeras saulėlydžio metu, ar išgalvotas kraštovaizdis) arba šalia žmogaus, kuris jus myli ir jumis rūpinasi ( vėlgi, tikras ar išgalvotas, nesvarbu).
Kai jaučiatės pasiruošę bendrauti, pasistenkite atskirti to, ką žmogus sako, esmę nuo jūsų patiriamo grėsmės ir nerimo jausmų. (Žinoma, tai nėra taip paprasta!), rašoma Kerry Patterson knygoje „Key Negotiations“.
- Stenkitės nesmerkti kitų
Smerkiant žmogų, aptemdo jūsų santykius ir neleidžia priimti žmonių su visais jo trūkumais. Bet tai nereiškia, kad neturėtumėte pastebėti kitų (taip pat ir savo) blogo elgesio.
Tiesiog yra didžiulis skirtumas tarp žiūrėjimo ir kaltinimo. Pasmerkus verčia atsitraukti nuo žmonių ir nuo savęs. Stebėjimas gali būti nešališkas ir kartais kupinas meilės.
Lygiai taip pat, kaip mes atleidžiame savo vaikams už jų skriaudas, ragindami juos kitą kartą elgtis geriau, taip galime atleisti sau. O jei pavyks būti švelnesniems ir nuolaidesniems sau, jums pasidarys lengviau taip pat elgtis su mylimais suaugusiais.
