Kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, tėvai ir mokytojai jam tampa svarbiausi suaugusieji. Ir priklausomai nuo to, kiek jie skiria dėmesio vaiko moksleiviškam gyvenimui, jo elgesiui ir požiūriui į mokymąsi, priklauso ne tik moksleivio psichologinė sveikata, bet ir mokymosi rezultatai.

Tėvai „susipažįsta“ su savo vaiko mokytoja tik jam pradėjus prasčiau mokytis

Bėda ta, kad tėvai neretai padaro klaidų tiek savo požiūriu į mokytojus, tiek ir bendraudami su jais.

Kitaip tariant, daug tėvų nemoka ar nesugeba spręsti problemas iš karto, tik joms atsiradus. Todėl neretai prieinama iki kritinės ribos, kai nepasitenkinimas ir nuoskaudos trukdo ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Tokio elgesio priežasčių daug, bet pagrindinė ta, kad gana žema tėvų ir mokytojų bendravimo kultūra. Jei vaiko tėvai nesugeba susitarti nei šeimoje, nei su kaimynais ar giminaičiais, tai nėra ko stebėtis, kad jie nemoka bendrauti ir su pedagogais.

Žinia, vaikas pradėjęs lankyti mokyklą, įsilieja į naują kolektyvą ir aplinką, kur nustatytos savos taisyklės. Susipažįsta ne tik su naujais draugais, bet kasdien bendrauja ir su savo mokytoja. Su ja turėtų dažniau palaikyti ryšius ir moksleivių tėvai. Bet paprastai tėvai „susipažįsta“ su savo vaiko  mokytoja jam pradėjus prasčiau mokytis, neatlikus namų darbų, blogai elgiantis. Tada į mokyklą ir kviečiami tėvai. Tokiais atvejais sunku išvengti konflikto. Todėl abiem pusėms svarbu laiku suprasti, kad konfliktas – tai aklavietė ir jei neišsprendus jo, kažkuriam teks „pasiduoti“. Greičiausiai tai bus moksleivis, kurio tėvai perkels jį į kitą mokyklą.

Tėvai gana dažnai skundžiasi, kad vaikams neretai nepatempiamas mokymosi krūvis, jie nuolat jaučia įtampą, mokytojas tarsi kažkur skubėtų aiškina pamoką ir vaikas nespėja įsisavinti. Tačiau pedagogai atkerta, kad nespėjantys  įsisavinti naują pamoką moksleiviai, turėtų įdėti daugiau pastangų ir būti atidesni!

Taip pat gana dažnai galima išgirsti tėvų pretenzijas, kad pedagogas nemėgsta to ar kito mokinio, nedėmesingas jam ir mokiniui nėra stimulo stengtis mokytis. Bet mokytojas ir neprivalo atskirai rodyti dėmesį jūsų vaikui! Bet pedagogas privalo žinoti kiekvieno moksleivio galimybes, įžvelgti jo polinkius, suprasti charakterio ypatumus. Vadinasi, sugebėti produktyviai bendrauti. Tačiau tik išsiaiškinęs moksleivio interesus, stipriąsias ir silpnąsias jo vietas, gali padėti sėkmingai jam mokytis, neperkeldamas šių problemų ant tėvų pečių.

Padėti moksleiviui – tėvų ir pedagogų bendra užduotis 

Žinia, nemažai mamų ir tėčių parenka savo vaikui mokyklą, neatsižvelgdami į jo sugebėjimus ir galimybes, tarsi jie patys ruoštųsi ten mokytis. O juk vaikas gali turėti problemų, susijusių kad ir su nesugebėjimu susikaupti, dėmesio stygiumi,  per dideliu aktyvumu, vėluojančiu brendimu ir panašiai.  Ir būtent dėl išvardintų priežasčių jis paprasčiausiai nepajėgs įveikti mokymosi krūvį. Todėl padėti moksleiviui – tėvų ir pedagogų bendra užduotis.  Deja, bet neretai kalčiausias lieka vaikas, patiriantis spaudimą iš dviejų pusių: juo nepatenkinti, jį gėdina, baudžia, reikalauja.

Vaiką auklėjant moralais, skaitant pamokslus, kaltinant ir baudžiant, problemos neišnyksta. priešingai – vieną gražią dieną vaikas pasako: „Daugiau neisiu į mokyklą!“.

Kita bėda, kad tėvai dažnai nepastebi pirmųjų neigiamų vaiko nervų sistemos požymių: kad jis tapo nervingas, užsisklendė savyje, verkia be priežasties, ilgai užmiega arba neramiai miega, dažnai keičiasi jo nuotaika.  Vaikui dažnai skauda galvą, bet tėvai neįžvelgia jokio pavojaus. Juo labiau, jei  vaiko geri pažymiai.

Bendrauti su mokytoju – tėvų pareiga! Bet įvykus konfliktui tarp mokinio ir mokytojo, tėvai neretai klausia: „Kieno pusę palaikyti?“. Visada atsakau: „Žinoma, kad vaiko! Palaikyti savo vaiką, ypač stresinėje situacijoje  – šventa tėvų pareiga!“

Tačiau, jei pasakytumėte savo trečiokui ar penktokui: „Tu turi pats išspręsti visas problemas su mokytoju. Mes nesikišime“, – jūs paliktumėte jį vieną stresinėje situacijoje. Vaikui tai būdų didelė psichologinė trauma.

Teisingai elgiasi tie tėvai, kurie moka ne tik spręsti problemas, bet ir palaikyti gerus santykius, o ne aiškintis juos, kaltinant mokytoją. Aišku, tikrai neverta dėl kiekvienos smulkmenos bėgti į mokyklą ir aiškintis santykius  su mokytojais, išliejant savo neigiamas emocijas ir pyktį. Tai nieko gero neduos.

Iškilus konfliktinei situacijai,  paprastai tėvai, ypač mamos, skuba kuo greičiau išsiaiškinti. Todėl  nesusitarę iš anksto dėl susitikimo, nusiteikę kovingai viską meta ir lekia į mokyklą. Bet tikriausiai įsižeistumėte ar net supyktumėte, jei mokytoja pasakytų: „Atsiprašau, bet dabar aš neturiu laiko ir negaliu skirti jums dėmesio“.  Ir tai natūralu. Juk jūs neinate į dalykinį susitikimą nesusitarę iš anksto?

Pedagogas gali įvairiai išlieti savo pykti ar apmaudą ant moksleivio

Dar viena bėda ta, kad gana dažnai tėvai ir mokytojai bendravimo santykius aiškinasi kaip asmeninius, pagal principą: „myliu-nemyliu“.  Iš tikrųjų reikia palaikyti tik ryškiai apibrėžtus dalykinius santykius, kurių laukiami ir geri rezultatai priklauso pirmiausiai nuo to, kaip sugebate išklausyti ir girdėti vienas kitą.

Tėvai turi kalbėtis su pedagogais tik  konstruktyviai, nes jūsų tarpusavio bendravimas – tai ir sąlyčio taškų ieškojimas, o ne priešiškumas ar nusiteikimas dėl kurių po to gali kentėti jūsų vaikas.

Jei mokytojas turi pretenzijų vaikui, tai aptarinėkite ne vaiką, ne mokytoją, o susiklosčiusią situaciją. Pavyzdžiui, Vytukas prastai skaito arba nesugeba atpasakoti teksto, tai ir kalbėkite apie tai, bandydami  suprasti priežastis ir išsiaiškinti, kuo galėtumėte padėti vaikui.

Taip pat nepamirškite, kad priklausomai nuo kalbėjimo intonacijos, net paprasti, nekalti žodžiai gali tapti pagiežingais, o atitinkama veido išraiška  gali ir nepaslėpti jūsų nepasitenkinimo. Žinoma, tada neverta tikėtis sėkmingo pokalbio ir bendravimo.

O jei mokytojui kažkas nepatiktų ir jis pakeltų balsą, taptų nemandagus, tai šią  situaciją galima suvaldyti ramumu ir santūrumu. Žodžiu, jūs galite nutraukti pokalbį draugiškai nusiteikę ir nieko nekaltindami, net su šypsenėle veide pasakyti: „Atsiprašau, bet negaliu toliau tęsti pokalbį“.  Bet jokiu būdu negalima sakyti: „Atsiprašau, bet daugiau mums nėra apie ką kalbėtis“.

Nepamirškite, kad bet kuriame dviejų suaugusiųjų  (mokytojo ir tėvų) konflikte visada pirmiausiai kenčia vaikas. Ir nepriklausomai nuo to, kuris iš jūsų išėjo iš „mūšio lauko“ nugalėtoju, o kuris pralošė.  Supraskite, net jei ir būtumėte teisūs ir priremtumėte mokytoją prie sienos argumentais, jam lengviau bus atsiimti savo, „užsisėdus“ ant jūsų vaiko, nei atsakyti ką nors įžeidaus jums. O išlieti savo pykti ar apmaudą ant moksleivio pedagogas gali įvairiai. Pavyzdžiui, pasakius: „Tikiuosi, nebepamatysiu tavęs kitais metais šioje mokykloje“. Toks „mandagus“,  naikinantis pedagogo šaltumas ir požiūris  – didžiulis psichologinis smūgis vaikui, galintis paveikti ir jo sveikatą. Juo labiau, jei tėvams pasiskundus, šie imtų kaltinti: „Vadinasi, užsitarnavai. Pats kaltas!“.  Ir paliktų savo atžalą vieną sudėtingoje situacijoje, kurios jis pats ir negalėtų išspręsti.

 

psichologė Angelė Kazlauskienė

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą