Šios išpažinties herojus – normalus paauglys, protingas vaikas. Bet jis sakė nebeturintis jėgų daugiau tylėti, todėl norintis išsikalbėti (gal po to palengvės), kas privertė jį nemylėti savo tėvų.

„Jie laiko mane naminiu gyvūnu!“, – sako 15 metų Lukas (vardas pakeistas – red.) iš tariamai laimingos šeimos. Jis jau ne kartą buvo pabėgęs iš namų ir  yra laikomas sunkiu paaugliu. Sakė, kad ruošiasi dar kartą pabėgti. Paklaustas, ar kalbėjosi su tėvais, berniukas atsakė: „Jie įsitikinę, kad aš neturiu net teisės aptarti jų sprendimus ir auklėjimo metodus.

 

Ką bedarytų, kaip besistengtų, bet neįtinka tėvams

„Žvelgiant iš šalies mūsų šeima atrodo nuostabiai – mamytė su tėveliu – kaip gražiai įrėmintas paveikslėlis ir pakabintas ant sienos. Tiesiog šeimos idilija, ypač kai būname svečiuose. Tokie mandagūs, malonūs, rūpestingi, kreipiasi į mane: „Sūneli, aukseli“, bla-bla-bla…. O iš tikrųjų tai vien parodomasis spektaklis. Taip pat, kaip ir jų tarpusavio santykiai: namuose jie rėkia vienas ant kito ir ant manęs taip pat“, – tvirtino paauglys.

Anot Luko, iki vakaro, kol jis vienas namuose – viskas normalu, gerai. Bet kai tėvai grįžta iš darbo, prasideda pragaras: vos spėja peržengti slenkstį ir  žiūri prie ko čia prisikabinus. Ką Lukas bedarytų, kaip besistengtų įtikti tėvams ir būti mylimas, jiems reikia tik vieno: „Geriau tu pamokas ruoštum ir kambarį susitvarkytum!“.  Lukas užsidarė savo kambaryje ir nė brakšt.  Buvo girdėti, kaip musė praskrido. Įėjo tėvas į kambarį. Stovi, žiūri, prie ko čia prisikabinus. Lukas sėdi prie kompiuterio kaip įbestas. „Ko sėdi ten prilipęs prie ekrano.  Tau medumi ten ištepta, greitai apaksi!“. Jei Lukas vaikštinėja su draugais – vėl blogai: „Ko tu šlaistaisi po gatves su jais, neturi ką veikti?!“. Jei žiūri televizorių – apskritai pasaulio pabaiga. Nors, anot paauglio, grįžę iš darbo, tėvai iš karto sukiša nosis prie televizoriaus iki vėlumos, o po to eina miegoti.

Jei Lukas sėdi prie stalo, apsikrovęs knygomis, ruošia pamokas, o kambaryje viskas išlaižyta, kaip švaru , bet tėvai vis tiek neatranda laiko pasakyti gerą žodį. „Užtat išvadina mane paršu ar nedėkinga kiaule, jei ne taip kuprinę padėjau, ne ten švarką pakabinau, puodelio neišploviau, nepakankamai gerai mokausi. Ir apskirtai esu niekam tikęs, visiškas debilas.  Tai, sakykite, už ką turėčiau būti dėkingas tėvams?  Už tai, kad nuolat ant manęs rėkia, žemina, deda į šuns dienas? – retoriškai klausė paauglys.- Aš net susirašiau ant lapo tėvų paliepimų sąrašą, kurių jie reikalauja kasdien: „Suplauk indus“, „susitvarkyk kambarį“, susitvarkyk spintą, nes ten sprandą galima nusisukti!“, „paruošk pamokas!“, „nusiplauk kojas ir išsiplauk dantis!“, „išlįsk galų gale iš to kompiuterio!“, „eik miegoti!“, „nueik į parduotuvę!“, „kaip tu kalbi?!“, „tu – niekas!“ ir panašiai.

Į bet kokį mėginimą paprieštarauti, Lukas girdi vienintelį atsakymą: „Kol gyveni pas mus ir už mūsų pinigus ir mūsų bute, darysi tai, ką mes tau pasakysime“.  „Ar taip turi kalbėti tėvai  su savo vaiku“, – klausė paauglys. – Galvoju, kad tai paprasčiausias šantažas. Namai man kaip kalėjimas: neturiu pasirinkimo ir nėra išeities“.

Nelaiko jo žmogumi

Luko tvirtinimu, tėvai nuolat skalauja jo smegenis, rėkia ir daro viską, kad jis jaustųsi nepilnavertis. „Jei tėvai susiduria su problemomis darbe – išsilieja ant manęs. Jei nesutaria, riejasi tarpusavyje – vėl šaukia ant manęs. Man atrodo vienintelis juos vienijantis dalykas – išlieti pyktį ir pagiežą ant manęs. Tuo klausimu jie vieningi. Jei vienas šaukia ant manęs, tai antras prie jo prisijungia ir nieko nepaaiškinęs, kas atsitiko, taip pat pradeda staugti ant manęs. Žodžiu, aš visada kaltas dėl visko“.

Anot Luko, tėvai visiškai nesidomi, kas susiję su juo, išskyrus, kokius gauna pažymius mokykloje. Tėvai nežino, kas patinka sūnui ar nepatinka, kokie jo pomėgiai, apie ką jis svajoja. Kai pasakė, kad lanko teatro būrelį, tai tėvas numojo ranka: „Tuščiai eikvoji laiką“.

Kartą grįžo iš repeticijos namo vakare ir vos peržengęs slenkstį išgirdo: „O, pagaliau pasirodė sudegusio teatro artistas!“.

„Jie mane „myli“ tol, kol aš darau tai, ką jie nori, – įsitikinęs Lukas. – O tai nerealu. Juk nesu prisukamas žaisliukas, ne robotas, kuris bėga tekinas daryti tai, kas jam pasakyta. Bet mano tėvai net nelaiko manęs žmogumi. Taip pat kaip augintinį įsigiję žmonės: tarsi ir myli šunelį, bet jis neturi jokių teisių.  Jis turi tik tupėti ir džiaugtis, kad gauna paėsti ir neišmeta į gatvę“.

Lukas prasitarė kad prieš metus buvo pabėgęs iš namų. „Tėvas nekenčia manęs be jokios priežasties: tiesiog kad gimiau ne toks, apie kokį jis svajojo. Jo manymu, tikram, vyriškam vyrui turi patikti medžioklė ir žvejyba, o man patinka teatras ir kinas. Todėl jis nuolat mėgsta kartoti, kad teatras, kūryba – tai „pedikų“ užsiėmimas“.

Tą dieną tėvas grįžo iš darbo akivaizdžiai prastos nuotaikos. Sėdėjo, žiūrėjo televizorių, o Lukas, eidamas pro šalį su arbatos puodeliu, paslydo ir išliejo ją ant kilimo. Sakė, net gėda pasakoti, kad dėl tokio menkniekio galėtų kilti didžiulis skandalas. Tėvas pašoko nuo sofos, tvojo sūnui per pakaušį ir pradėjo rėkti, kad nieko daugiau nesugeba tik viską gadinti ir laužyti. „Įsiutęs tėvas šaukė, kad nieko gero iš manęs, esu išsigimėlis ir apskritai geriau būtų, kad nusprogčiau. Žinoma,  persakiau tai nepaminėjęs jo keiksmažodžių, kurie buvo kas antrame žodyje. Aš neiškenčiau ir  atsikirtau jam. Iš virtuvės atlėkė mama ir, suprantama, ėmė rėkti kartu su tėvu, kad esu nedadarytas  ir nedėkingas, ir kad elgiuosi kaip kiaulė. Tada aš pradėjau kriuksėti: o ką, jei kiaulė, tai kiaulė. Tėvas puolė muštis, aš gintis, bet jis sulaužė man nosį. Žodžiu, tokia nuostabios šeimos idilija“.

Paaugliui tas pats, kaip jausis tėvai ir ką galvos, kai jis pabėgs iš namų

Kai kraujas nustojo bėgti iš nosies, Lukas susidėjo kuprinę su daiktais, pasiėmė pinigų, kurių  susitaupė iš gaunamų kišenpinigių. Ryte tėvams išėjus anksčiau į darbą, berniukas pasiėmė iš šaldytuvo produktų ir išėjo į mokyklą. Ten papasakojo viską savo geriausiam draugui, kuris palaikė Luką ir pasiūlė pagyventi jo namo rūsyje. Ten atnešė maisto. Bet netrukus jo tėvai susekė ir pranešė Luko tėvams.

Tada Lukas persikėlė į kito namo rūsį. Tą vietą žinojo seniai, kadangi ten žiemą mėgdavo rinktis paauglių kompanijos, o pavasarį nieko nebūna. Po pamokų Lukas be jokio tikslo bastydavosi gatvėmis, sėdėdavo bibliotekoje arba užsukdavo pasižvalgyti po prekybos centrus – ten nepavojinga. O stotyje, pavyzdžiui, gali pastebėti ir budintys policininkai, nes ten nemažai benamių susirenka.

Žinoma, tada į mokyklą nebeėjo. Ne todėl, kad norėtų tyčia praleisti pamokas, o todėl, kad į ją pirmiausiai ir nuėjo tėvai. Po to draugai pasakojo, matė, kaip tėvai bijojo, kad gali juos laikyti blogais tėvais, todėl sugalvojo kažkokią kvailą istoriją, kad neva Lukas susidėjo su prasta kompanija, kuri ir išvedė jį iš kelio. Nors bendraklasiai ir žinojo tiesą, bet nei tėvams, nei mokytojams nieko nepasakė. Pasibaigus pamokoms, Lukas eidavo pas draugus į namus, ten nusimaudydavo po dušu, pavalgydavo, o vakare vėl eidavo miegoti į rūsį.  Kaip keistai benuskambėtų, bet sakė, kad ten jautėsi žmogumi. „Gal taip benamiais valkatomis ir tampama iš karštos ir didelės tėčių ir mamų meilės?“, – svarstė Lukas

Bet po kiek laiko  galų gale tėvai susekė Luką, patykojo jo ir maldavo grįžti namo.  Sakė, po to visą savaitę namuose buvo tylu ir ramu. Bet netrukus sūnaus pabėgimas tapo dar vienas priežastis kabinėtis ir tyčiotis iš jo: „Ką, ir toli nubėgai, vargšeli? Be tėvų tu esi niekas!“.  „Bet jie net nesusimąstė, kodėl aš taip pasielgiau.  Ir nesistebėkite po to, kad vaikai nusižudo, o jų tėvai nutaisys angeliško veido išraišką ir liedami ašaras pasakys: „Mes taip jį mylėjome, taip mylėjome, todėl negalime suprasti, kodėl jis taip pasielgė, kas jam galėjo nutikti“, – ironiškai kalbėjo Lukas.

Anot paauglio, vasarą galvoja vėl pabėgti iš namų. Pas savo draugą, kuris gyvena kitame mieste.  Mat jo tėvai ruošiasi uždarbiauti į Angliją. Draugas liks gyventi vienas, tai ir važiuos pas jį. Lukas džiaugiasi, kad jo tėvai nieko nežino apie tą draugą: nei kas jis, nei kur gyvena. „Man tas pats, kaip tėvai jausis ir ką jie galvos. Todėl, kad jiems visiškai nusispjauti, kaip aš jaučiuosi. Aš tik laukiu, kad kuo greičiau baigčiau mokyklą. Žinoma, norėčiau įstoti į universitetą, bet tik į vakarinį ar neakivaizdinį, nes eisiu dirbti, išsinuomosiu kambarį ir išsikraustysiu iš tėvų“, – Lukas pasidalijo savo netolimos ateities planais.

 

Psichologės Angelės Kazlauskienės komentaras

Tėvų klaida ta, kad jie žiūri į savo vaikus, kaip į asmeninę nuosavybę, daiktą, su kuriuo galima daryti ką nori ir elgtis kaip nori. Tai žaloja vaiko psichiką ir neleidžia jam augti visaverte asmenybe.

Deja, situacija, kurioje atsidūrė rašinio herojus, yra būdinga daug šeimų. Tėvai galvoja, kad jų vaikas yra tik žmogaus veidas, kuris neturi teisės pasakyti nei savo nuomonės, neturi nei charakterio, nei valios. Tėvas ir motina stengiasi sulipdyti iš vaiko, kas, jų manymu, yra teisinga ir reikalinga. Nors tai dar ne įrodymas, kad patys tėvai yra pavyzdys. Jie tiesiog turi viršenybę savo vaiko atžvilgiu ir naudojasi ta galia, kaip jie galvoja, vaiko labui. Bet iš tikrųjų – vien patenkinti savo norus, siekius ir ambicijas.

Atsakas – vaikai patyliukais ima nekęsti savo tėvų dėl to, kad šie kišasi ir reguliuoja jų gyvenimą, kontroliuoja ir manipuliuoja jais, skaito moralus ir priekaištauja.

Tai destruktyvios šeimos pavyzdys, kenkiantis pilnavertiškam mažo žmogaus vystymuisi ir tobulėjimui. Būtent tokios šeimose dažniau  mėginama nusižudyti ar grasinama tai padaryti, vaikai pabėga iš namų ar anksti sukuria savo šeimas. Vaikai pasiruošę viskam, kad tik atsikratytų kasdienio tėvų spaudimo, kontroliavimo ir priekaištų. Daugumos atvejų vaikai jaučia nuoskaudą tėvams ilgą laiką. Net ir užaugę, sukūrę savo šeimas, jie ir toliau, vienokia ar kitokia forma, kenčia ir išgyvena dėl tokių santykių su tėvais.

Jei formuosite šeimos santykius pagal formulę: „Jis turi mylėti ir gerbti mus tik dėl to, kad esame jo tėvai“, nepamirškite, kad meilė ir pagarba yra jausmai, atsirandantys žmonėms savanoriškai ir  kurie jų nusipelno. Jei įmonės vadovas nuolat rėkia ant jūsų, galite pakeisti darbą. O jūsų vaikas neturi tokios galimybės, todėl nebūkite jam nei viršininku, nei kalėjimo prižiūrėtoju.

 

parengta pagal pagalbos tarnybos vaikams ir paaugliams informaciją

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą