sniegopilys.lt
Keliauti autostopu, ko gero visai laikais buvo pavojinga. Ypač vienam. Bet kai sustoja ir pasisiūlo pavėžėti jauna pora su mažu vaikeliu ant rankų, neįmanoma net įsivaizduoti, kad kelionė gali baigtis baisiausiame pragare.
Laikėsi taisyklės – nesėsti į pirmo pasitaikiusio vairuotojo automobilį
Praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje stabdyti pakeleivingas mašinas buvo gana įprastas reiškinys. Todėl 25 metų Collen Stan laikė save net patyrusia keliautoja autostopu. Kai kuriems tai būdavo kone vienintelė prieinama judėjimo iš vienos vietos į kitą priemonė. Aišku, ir tada pasitaikydavo visokių nelinksmų, net bauginančių nutikimų, keliaujant autostopu. Todėl, kai Colleen vėl išsiruošusi važiuoti, pasakė sau: „Viskas, tai paskutinis kartas“. Bet jei ji būtų žinojusi, kas jos laukia… Nors iki tol merginai sekėsi. Jos pagrindinė taisyklė – nesėsti į pirmo pasitaikiusio vairuotojo automobilį. Daugiausiai mergina važiuodavo su pagyvenusiomis poromis ir moterimis.
1977 metais, gegužės 19 dieną Colleen Stan „balsavo“ prie kelio. Ji norėjo padaryti savo draugei, gyvenančiai kaimyninėje valstijoje, staigmeną – atvykti į jos gimimo dieną iš anksto neįspėjusi. Jei reikėjo pervažiuoti kone pusę Oregono valstijos, kurioje ji gyveno, į Kaliforniją – daugiau kaip 550 kilometrų.
Mergina jau atsakė dviem sustojusiems vairuotojams, kaip ir visada, kruopščiai atsirinkdama su kuriuo bus saugu važiuoti, o su kuriuo ne. Trečioje sustojusioje mašinoje sėdėjo jauna pora su mažu vaiku glėbyje. Šeima pasirodė merginai draugiška ir pasakė, kad su malonumu nuveš ją į Red Blafo miestą.
Colleen įsėdus į mašiną, bendrakeleiviai susipažino. Paaiškėjo, kad vairuotojas – 23 metų Cameronas Hookeris. Greta jo sėdėjo 19 metų žmona Janice su maža dukrele ant kelių.
Pakeliui jie sustojo degalinėje, norėdami prisipildyti degalų baką ir pasinaudoti tualetu.
Camerono Hookerio šeimą apsigyveno Kalifornijos valstijoje, Red Blafo mieste 1969 metais. Per tą laiką pasikeitė Camerono asmenybė, bet nedaugelis pastebėjo. Jaunas vyras užsisklendė savyje ir vengė visuomeninės veiklos. Nors tame ir nebuvo nieko stebėtino, nes Cameronas buvo ne vienintelis paauglys, kuris bręsdamas praėjo gana sudėtingą pereinamąjį paauglystės periodą. Nors jokių incidentų ir psichiką traumuojančių įvykių tada dar nebuvo jo gyvenime. Net priešingai – Camerono mokytojai ir bendraklasiai prisiminė jį kaip laimingą vaiką: visada linksmai nusiteikusį, bendraujantį, mėgusį papokštauti iš kitų bendraamžių. Nors kai kada Camerono „pokštai“ būdavo agresyvūs, net žiaurūs, bet vaikai nelabai gilindavosi į tai.
Kai Cameronas savo gyvenimo kelyje sutiko būsimą žmoną Janice, pamažu pradėjo ryškėti jo polinkis į sadizmą. Tada merginai buvo tik 15 metų, kai ji susipažino su 19 metų Cameronu. Merginai atrodė, kad ją įsimylėjęs vaikinas jau yra pakankamai suaugęs, protingas. Tuo metu Cameronas dirbo lentpjūvėje.
Tada Janice buvo nepasitikinti savo jėgomis 15 metų paauglė, todėl džiaugėsi, kad keleriais metais už ją vyresnis vaikinas rodo dėmesį jai. Ir netrukus Janice įsimylėjo aukštą, dailaus sudėjimo ir išvaizdų vaikiną.
Mergina prisipažino, kad norėdama jį išlaikyti ir nepaleisti, buvo dėl to pasiryžusi viskam.
Viena kartą Cameronas paklausė mylimosios, ar galėtų pakabinti ją ant medžio, pririšus odiniais antrankiais. Merginai sutrikus iš netikėtumo ir nuostabos, Cameronas pasakė, kad tai jau darė anksčiau su kitomis savo draugėmis ir joms labai patiko. Ir jaunutė Janice sutiko. Taip, kaip jis elgėsi tada su ja, ne juokais išgąsdino paauglę, bet iš karto po to Cameronas buvo jai labai švelnus ir dėmesingas, sugebėjęs labai greitai užglaistyti kaltę ir išsklaidyti abejones. Todėl mergina nusiramino.
Rūsyje įrengė kankinimų kambarį, kur galėjo į valias realizuoti savo sadistines fantazijas
1975 metais Cameronas ir Janice susituokė. Bet po vedybų ne tik padažnėjo sadomazochistiniai žaidimai, bet jie tapo įvairesni. Vyras plakdavo žmoną rimbu, smaugdavo ar panardinęs po vandeniu, neleisdavo iškilti tol, kol ji pradėdavo dusti be oro. Vieną kartą Cameronas kiek persistengė ir vos neuždusino savo žmonos.
1976 metais Janice pagimdė dukterį. Nors ir kaip sunku būtų patikėti, bet jauna moteris jautėsi laiminga šioje santuokoje.
Camerono pirmoji auka buvo Maria Lisa Marlis. Tada sutuoktiniai Hookeriai persikėlė gyventi į Kaliforniją iš Ohajo valstijos.
19 metų Maria Lisa gyveno su savo sužadėtiniu ir dirbo ne visą darbo dieną modeliu, fototechnikos parduotuvėje. Maria Lisa nieko blogo neįtardama žingsniavo miesto gatvėmis, kai ją ir pastebėjo Cameronas ir Janice. Mergina kažkur skubėjo ir pora pasiūlė pavėžėti ją. Maria sutiko. Jie važiavo Marlindo bulvaro link, kai mergina paprašė sustoti. Maria jau buvo beišlipanti, bet Cameronas staiga stvėrė jai už riešo ir įtempė atgal į mašiną. Prirėmė peilį jai prie gerklės ir pasakė, kad važiuos toliau su jais. Pora atsivežė merginą į savo namus ir įgrūdo į rūsį. Cameronas žiauriai prievartavo ir kankino nieko dėtą merginą kelias dienas, o po to pasmaugė. Pora užkasė merginos palaikus savo gimtojo miesto parko pakraštyje.
Net ir matydama, ką vyras padarė su nelaiminga mergina, Janice ne tik nemėgino skirtis su vyru, bet sutiko, šiam pasakius, kad dairysis naujos aukos.
Tuo tarpu Colleen Stan, sėdėdama Camerono mašinoje, dar nieko blogo nenujautė. Kelias buvo ilgas, vienodas ir nubodus. Kalbos pamažu nutilo. Po kiek laiko mašina netikėtai pasuko keliuku, vedančiu į miško tankmę. Kol Colleen dairydamasi svarstė, kur jie yra, Cameronas sustabdė mašiną, persėdo prie jos ant užpakalinės sėdynės ir prikišo peilį jai prie gerklės. Po to užmovė bendrakeleivei ant galvos 9 kg. sveriančią dėžę, kurią pagamino pats ir suprojektavo taip, kad nebūtų pralaidi garsams ir šviesai.
Savo namus jie pasiekė jau gerokai po vidurnakčio. Po to kitas kelias valandas Colleen buvo žiauriai kankinama. Mat savo namo rūsyje jis įrengė tikrą kankinimų kambarį, kur galėjo į valias realizuoti savo sadistines fantazijas. Tiesa, pagal nerašytą susitarimą su savo žmona, jis negalėjo prievartauti savo aukos. Bet ilgainiui susitarimas kiek pasikeitė ir Cameronas įtraukė į savo kankinimų „asortimentą“ ir seksualinę prievartą. Nors žmonai tai ir nepatiko, bet ji susitaikė.
Po egzekucijos rūsyje, Cameronas įgrūdo nelamingą merginą į dėžę, primenančią karstą. Neretai Colleen išbūdavo toje dėžėje iki 23 valandų per parą. Jai leisdavo išlipti iš dėžės tik tada, kai Cameronas vėl užsimanydavo iš jos tyčiotis ir kankinti.
Kiekvieną sykį, kai dėžės dangtis atsidarydavo, Colleen patirdavo labai keistą jausmus vienu metu. Merginai ne tik būdavo labai sunku kvėpuoti dėžės viduje, bet jai po to neduodavo net atsigerti vandens. Neduodavo ir valgyti. Bet labiausiai Colleen bijojo, kad vieną dieną ją įkiš į tą „karstą“ ir daugiau jo nebeatidarys. Todėl kai mergina išgirsdavo atrakinamos spynos trakštelėjimą, tai pradžioje pajusdavo net palengvėjimą, kuris netrukus virsdavo siaubingu košmaru. Keliai imdavo virpėti ir mergina apmirdavo iš baimės, nes nežinojo ko laukti šiandien.
Colleen Stan kažkas pasigedo tik praėjus keturioms dienoms po jos dingimo. Bet tėvai buvo įsitikinę, kad jų duktė vieši pas draugę Kalifornijoje. O draugė net nenutuokė, kad Colleen važiuoja pas ją, nes iš anksto nebuvo pranešusi.
Bet prasidėjusią paiešką apsunkino ir atstumas tarp valstijų, kur ir prapuolė mergina. Todėl daugiau nieko nepavyko nustatyti.
Colleen „gyveno“ po šeimininkų lova ir „dalyvavo“ jų intymiame gyvenime
Žvelgiant iš šalies, Hookerių šeimos namuose nebuvo nieko neįprasto. Janice sėdėjo su maža dukrele namuose, o Cameronas kasdien ėjo į darbą. Bet grįžęs iš darbo, jis pirmiausiai nusivesdavo Colleen į rūsį, išrengdavo ją nuogai, prievartaudavo ir kankindavo kelias valandas.
Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai. Colleen svaigdavo galva iš alkio, atrodė dar dar ir nebeatlaikys nepakeliamo egzistavimo.
1978 metų pradžioje Cameronas išdidžiai prisipažino savo sekso vergei, kad jis yra vienos įtakingos ir solidžios satanistinės organizacijos „Compania“ narys. Šiai organizacijai ištikimi žmonės seka jų namus bei klauso ir užrašo visus jų pokalbius. Cameronas norėjo dar labiau įbauginti ir padaryti visiškai paklusnią savo auką.
Be to, sadistas privertė Colleen pasirašyti po sutartimi, kur buvo parašyta, kad ji tampa jo verge iki gyvenimo pabaigos. Turi būti nuolanki, paklusni ir vykdyti visus šeimininko įgeidžius. Bet jei ji sugalvotų kaip nors pažeisti sutartį ar nevykdyti jos, tai ta organizacija atras ją ir susidoros. Ir nuo tos dienos Colleen galėjo kreiptis į savo šeimininką tik „Meistro“ vardu. Be to, merginai nebuvo leista gerti, valgyti ir kalbėti be jo leidimo.
Cameronas savo seksualinėse fantazijose įsivaizdavo, kad Colleen yra vieno žinomo prancūzų rašytojo erotikos romano pagrindinė herojė, kuris buvo publikuotas 1954 metais. Tai viena Camerono labiausiai mėgstamų knygų.
1978 metais gegužės mėnesį Hookerių šeima su savo belaisve persikėlė gyventi į namą ant ratų. Ten Cameronas pagamino savo vergei naują dėžę, kuri buvo ventiliuojama ir padėta po sutuoktinių lova. Taip buvo padaryta neatsitiktinai. Cameronas norėjo, kad Colleen „betarpiškai“ dalyvautų šeimos intymiame gyvenime. Dar tais pačiais metais sutuoktiniai pradėjo kūdikį ant tos pačios lovos, kai tuo metu Colleen buvo po ja.
Po devynių mėnesių Janice susilaukė antros dukters.
Vienerius metus pragyvenusi mediniame „karste“ po lova, kone kasdien patirdama savo „Meistro“ patyčias, grasinimus ir kankinimus, Colleen tapo tokia nuolanki ir paklusni, kad vyras nė neabejojo, jog galima visiškai pasitikėti savo verge. Dabar jau ji galėjo laisvai vaikščioti po namus. Jai pagaliau buvo duoti apsirengti ir drabužiai. Galėjo ir normaliai maitintis. Belaisvės pareiga buvo tvarkyti namus, gaminti valgį, prižiūrėti šeimininkės kūdikį. Colleen tyliai, ramiai ir atsidavusiai vykdė jai patikėtas pareigas.
Bet vakarais vergė turėdavo lįsti po lova ir užsidaryti savo dėžėje. Šeimininkų vaikai to nematė ir nežinojo, nes tuo metu jau miegodavo. Mergytės taip ir nesužinojo, kur jų auklė miegojo ir kas su ja vykdavo naktį.
Kartais Cameronas išleisdavo Collen pasivaikščioti ir pabūti kieme, sudžiaustyti skalbinius, iššluoti kiemą. Kaimynai matė, bet galvojo, kad tai šeimininkų pasamdyta auklė ir namų darbininkė. Colleen net menkiausiu ženklu ar gestu niekada nesikreipė į juos ir neprašė jokios pagalbos. Net ir esant atdaroms namų durims ar vartams, mergina nė neketino kur nors bėgti. Colleen neprisilietė ir prie telefono namuose, nes bijojo net pagalvoti, ką su ja padarytų ta organizacija, jei ji mėgintų kam nors paskambinti arba net pabėgti.
Kartą „Meistras“ prasitarė savo vergei, kad kuria didžiulius planus – nori įrengti požemį, kur būtų laikoma daug merginų ir su jomis darytų, ką tiktai širdis geidžia: prievartautų, baustų, kankintų.
Todėl dabar Colleen turi padėti jam iškasti didžiulę duobę.
Dukrai uždarius namų duris, tėvai ir vėl nesiėmė jokių priemonių
1980 metais Cameronas net leido įkalintai merginai paskambinti savo namiškiams. Bet įspėjo, kad organizacija klauso pokalbius, todėl mergina neturi skųstis, pasakyti, kur ji yra ir, žinoma, prašyti pagalbos. Colleen kalbėjo su savo jaunesne seserimi Bony, kuri neteko žado, netikėtai išgirdusi seniai girdėtą sesers balsą ir iš karto apipylė ją klausimais. Bet Colleen patikino seserį, kad su ja viskas gerai ir paprašė niekur neskambinti.
Po to skambučio Colleen artimieji nesikreipė į policiją. Tėvai nusprendė, kad duktė priklauso kuriai nors religinei sektai ir tai yra jos pasirinkimas.
1981 metais įvyko neįtikėtinas ir sveiku protu nesuvokiamas dalykas – Colleen buvo leista aplankyti savo artimuosius. Tiesa, su sąlyga, kad Cameronas eis kartu su ja ir bus pristatytas, kaip jos vaikinas. Stebėtina, bet tas susitikimas įvyko. Tėvai nebuvo artimi su savo dukra, nes ji ir anksčiau jų neklausydavo, pabėgdavo iš namų, keliaudama autostopais. Tiesa, ne taip ilgai, kaip pastarąjį kartą. Vėlgi, kaip bebūtų keista, bet tėvai patikėjo, kad atvykėlis yra Colleen vaikinas. Tuo metu tėvai pagalvojo, kad duktė ir Michaelis (tokį vardą sau sugalvojo Cameronas), priklauso tai pačiai sektai.
Cameronas buvo taip prigąsdinęs ir įbauginęs merginą, kad nebijojo palikti ją pas tėvus visą parą, pasakęs, kad jo laukia svarbus susitikimas ir atvyks paimti rytoj iš ryto.
Vėliau tėvai ir seserys pasakys, kad vengė Colleen ko nors klausinėti ar daryti jai spaudimą, bijodami ją atstumti. Nes mergina vos pradėjo užmegzti su jais kontaktą, todėl nenorėjo rizikuoti ir prarasti ją.
Atvažiavęs pasiimti Colleen, „Michaelis“ pasakė jos tėvams, kad ruošiasi pirkti namą ir tada praneš adresą. Negana to, išeinant tėvai net nufotografavo „laimingą porą“, kur jiedu apsikabinę šypsosi.
Kai duktė uždarė namų duris, suprantama, tėvai ir vėl nesiėmė jokių priemonių.
Po apsilankymo tėvų namuose, Colleen gyvenimas tapo dar blogesnis, jei tokiu apskritai dar galima pavadinti ir įsivaizduoti. Mat Cameronas ėmė nerimauti, kad jis davė savo vergei per daug laisvės. Todėl grįžus namo, iš karto įgrūdo ją į savadarbį „karstą“ ir užrakino. Iš belaisvės vėl buvo atimti drabužiai ir uždrausta vaikščioti po namus. Nepakeliamai sunku buvo vasarą, kai lauke svilino karštis, o dėžėje nebuvo kuo kvėpuoti, nepaisant padarytos ventiliacijos.
Kai vaikai suguldavo miegoti, Cameronas pasiimdavo rimbą, antrankius ir kankindavo belaisvę. Daugiau nei dvejus metus Colleen nematė net dienos šviesos toje dėžėje po lova.
Bet 1983 metais Cameronas vėl leido merginai laisvai vaikštinėti ne tik po namus, bet ir po kiemą. Šeimininkų vaikai ir kaimynai galvojo, kad auklė tiesiog grįžo. Cameronas kiek sušvelnino savo elgesį aukos atžvilgiu. Vyras pasakė, kad nuo šiol ji gyvens šiuose namuose antros žmonos teisėmis. Vėliau, Cameronui leidus, Colleen net įsidarbino netoliese esančiame motelyje kambarine. Mergina dirbo ir kasdien susitikdavo kolegas bei kaimynus. Ji bendravo su daug žmonių, bet tikėjo, kad organizacijos nariai seka kiekvieną jos žingsnį, todėl niekas ir nežinojo įkalintos merginos baisios istorijos.
Tais pačiais metais Camerono žmona Jenice ėmė aktyviai domėtis krikščionybe. Ji skaitė bibliją, meldėsi. Moteris žinojo, kad Colleen yra labai pamaldi ir vyrui išvykus į darbą, jos abi skaitė bibliją ir netrukus tapo artimesnės. Po to visa šeimyna pradėjo sekmadieniais lankytis vietos bažnyčioje.
Auka prisirišo prie savo kankintojo
Praėjus dar vieneriems metams, Jenice nusprendė padėti Colleen pabėgti. Greičiausiai iš pavydo, nes ji mylėjo savo vyrą liguista meile ir nenorėjo su juo dalintis.
Vienaip ar kitaip, bet 1984 metais rugpjūčio 9 dieną Jenice papasakojo Colleen, kad jokios organizacijos nėra ir jokia sekta neegzistuoja, ir kad niekas jos neseka. Jenice paprašė kelerius metus kalinamos merginos niekam neprasitarti apie tai, kas su ja nutiko. Moteris tikėjosi, kad jei Colleen paliks šiuos namus, Cameronas taps normaliu žmogumi.
Ko gero bet kuris psichiatras pasakytų, kad Colleen – akivaizdus psichinės ligos, Stokholmo sindromo pavyzdys. Taip, Colleen buvo įbauginta, bet ir sužinojusi, kad jokios organizacijos nėra, ji nė nesiruošė kur nors bėgti. Priešingai – suteikė galimybę Cameronui pasitaisyti. Ji net paskambino jam iš autobusų stoties, pasakiusi, kad išvyksta. Vyras apsiverkė.
Pradžioje, kurį laiką Colleen gana dažnai skambino jam. Tai atrodo neįtikėtinai, bet būtent taip ir pasireiškia Stokholmo sindromas: auka prisiriša prie savo kankintojo. Todėl kai vyras buvo teisiamas, Colleen prašė teismo sušvelninti jam bausmę. Po to net veržėsi lankyti jį kalėjime.
Po septynerių metų, praleistų tremtyje, kur buvo kankinama, prievartaujama, žeminama, Colleen Stan grįžo namo ir niekam nesakė, kas su ja nutiko visus tuos metus, praleistus nesibaigiančiose kančiose. Ji grįžo namo ir niekam neprasitarė nė žodžiu. Ir greičiausiai niekas ir niekada apie tai nebūtų sužinoję, jei ne vienas įvykis…
Colleen išvykus, Camerono žmona tikėjosi, kad jie galų gale pradės normaliai gyventi, kaip ir visi kiti žmonės. Bet, panašu, jos planams nebuvo lemta išsipildyti. Cameronas ir toliau svaičiojo apie tai, kaip įrengs belaisvių merginų požemį, kur galės ir toliau prievartauti bei kankinti aukas.
Bet praėjus tiek metų, Janice nusprendė nebetylėti, o gal joje pagaliau prabudo sąžinė.
1984 metais lapkričio 8 dieną moteris kreipėsi į savo dvasininką, pasakiusi, kad nori atlikti išpažintį. Jis pamatė, kad prieš pradėdama kalbėti moteris labai nervinosi ir jaudinosi. Bet tai ką dvasininkas išgirdo, negalėjo suvokti sveiku protu, todėl pasakė moteriai, kad turi kuo greičiau pranešti policijai. Ir jie tai padarė kartu.
Advokatas mėgino įrodyti, kad viskas buvo daroma abipusiu sutikimu
Praėjus keturioms dienoms, policijos pareigūnai iškvietė Colleen į apklausą. Mergina elgėsi labai ramiai, kad policija net nepatikėjo šia istorija, pagalvoję, jog Janice tiesiog nori apkalbėti ir pakenkti savo vyrui dėl to, kad jis buvo neištikimas.
Vis dėlto Cameronas Hookeris buvo suimtas. Netrukus baisi istorija pasitvirtino. Buvo rasta daugybė įkalčių jo namuose. Tai įvairios kankinimo priemonės, Colleen nuotraukos, fotografuotos kankinimo metu, šimtai pornografijos žurnalų.
Teisme Janice Hooker davė parodymus prieš savo vyrą mainais į jos neliečiamybę. Bet Cameronas nepripažino savo kaltės. O kankintojo advokatas mėgino įrodyti, kad viskas buvo daroma abipusiu susitarimu ir sutikimu. Anot jo, juk jiedu buvo pora: kartu važiavo pas Colleen tėvus, kaimynai matė merginą laisvai vaikščiojančią be jo. Ji savo valia grįždavo namo po darbo.
Be to, parodė sutartį, pasirašytą su kankintoju, kad nuo tos ir tos dienos ji nebepriklauso sau.
Kai atėjo Colleen eilė duoti parodymus teisme, sėdintys salėje negalėjo sulaikyti ašarų. O kai kuriuos jautresnių nervų prisiekusiuosius po to kankino košmariški sapnai.
Bet Camerono advokatas dar turėjo vieną kozirį. Tai Colleen rašyti meilės laiškai Hookeriui. Advokatas garsiai citavo laiškus, kur mergina rašė, kad vis stipriau ir stipriau myli Cameroną. Ekspertai nustatė, kad iš tikrųjų rašė ji. Be to, tai nebuvo parašyta prievarta ar grasinant. Teisiamasis neneigė pagrobęs merginą, bet tvirtino, kad po to Colleen įsimylėjo jį ir viskas vyko abipusiu sutikimu.
Bet vis dėlto didžiausias dėmesys buvo skiriamas tam, ką merginai teko išgyventi ir iškentėti. Ekspertai nusprendė, kad prisirišimo ir meilės pojūtį ji įkalbėjo sau, bijodama išprotėti, kai kasdien buvo žiauriai prievartaujama, kankinama ir laikoma užrakinta dėžėje. Taip veikia psichologinis apsaugos mechanizmas. Tokia būna žmogaus reakcija, kai stipriai žalojama jo psichika.
Cameronas Hookeris buvo nuteistas 104 metų laisvės atėmimo bausme.
2017 metais 61metų Cameronas Hookeris pateikė malonės prašymą pagal tuo metu Kalifornijos valstijoje vykdomą amnestijos programą. Jam buvo atsakyta. Teismas taip pat nusprendė, kad ir kitus 15 metų nebus atsižvelgta į jokius jo prašymus dėl paleidimo iš įkalinimo vietos anksčiau laiko.
“Youtube” stop kadrai
