Kaip išsiaiškinti, kad vaikas yra lytiškai išnaudojamas

Vaikų seksualinė prievarta  ir lytinis išnaudojamas – vieni didžiausių nusikaltimų ir visuomenės žaizdų. Jos palieka labai gilų pėdsaką vaiko psichikoje ir  tarsi šleifas eina per visą žmogaus gyvenimą. Psichologijos specialistų išvados negailestingos:  vaikai, patyrę seksualinę prievartą, dešimt kartų dažniau  nusižudo, nei kiti to paties amžiaus vaikai.  O 85 proc.  psichiatrijos klinikų suaugusių pacientų – tai seksualinės prievartos vaikystėje aukos.  Ir net 90 proc. žmonių, linkusių į sunkią depresiją, taip pat yra seksualinės prievartos aukos.

Tik paaugęs vaikas pradeda suprasti, kad su juo vyksta blogi dalykai

Kas konkrečiai įvardijama vaikų seksualine prievarta ir lytiniu išnaudojimu?  Pirmiausiai tai seksualinio pobūdžio glamonės ir vaiko išnaudojimas, stimuliuojant suaugusiojo lytinę aistrą. Taip pat ir vaiko seksualinė stimuliacija  bei seksualinė eksploatacija, gaminant pornografijos nuotraukas. Galų gale – vaiko išprievartavimas. Deja, bet tenka išsklaidyti mitus apie seksualinius maniakus. Įvairių tyrimų duomenimis, labiausiai paplitęs reiškinys – tai suaugusio šeimos nario  ar šeimos draugo  lytiškai išnaudojami vaikai ir paaugliai.  Statistikos duomenimis, tarp šeimos narių ir giminių – patėvio, dėdės, brolio, tėvo, senelio tenka  35−40 proc. lytinio išnaudojimo ir išprievartavimo atvejų. Dar 40−50 proc. atvejų įvyksta dėl besilankančių tos šeimos namuose draugų, kaimynų kaltės. Tai yra 85−90 proc. atvejų vaikas labai gerai pažįsta pedofilą. Ir tik 10−15 proc.  seksualiai išnaudoja ar išprievartauja vaikus nepažįstami asmenys. Būtent dėl tos priežasties į viešumą iškyla tik visai nedidelė šio nusikaltimo dalis, kadangi vaikai daugumos atvejų būna įbauginti ir paprasčiausiai tyli. Bijo ir gėda. O mažiausieji – lytinio išnaudojimo aukos tyli dėl to,   kad nesupranta, kas su jais nutiko arba galvoja, kad taip ir turi būti. Juk prisiglaudžia, glosto ir mamytė. Tik paaugęs vaikas pradeda suprasti, kad vyksta kažkokie blogi ir nepriimtini dalykai. Kaip bebūtų gaila, bet  ir vyresni vaikai, jau paaugliai, lytiškai išnaudojami šeimose taip pat tyli. Priežastys tos pačios. Todėl, kad bijo ir gėda, todėl, kad netiki, jog patikės jais, jei pasakytų. Galų gale bijo sugriauti šeimą ir suteikti skausmą kuriam nors iš šeimos narių. Paprastai mamai.  Sklando  ir dar vienas mitas apie vaikų prievartautojus – apie jų gąsdinančią tarsi kokio maniako išvaizdą. Deja, bet šis klaidinantis supratimas  pavojingas tuo, kad vaikai iš anksto nusiteikia ir laukia pasirodančio „šėtono“. Bet taip gali ir nesulaukti, kol prievartautojas „angelo“ veidu nepereis prie veiksmų.  Juo labiau, kad dauguma pedofilų – geri psichologai. Jie puikiai „užpudruoja“  naivių ir patiklių vaikų smegenis. Aišku, seksualiniai nusikaltėliai nepuola, kaip laukiniai žvėrys ir nepagriebia vaikų gatvėse. Tai būdinga būtent maniakams, kuriems tenka tik labai nedidelė tokių nusikaltimų dalis.

Vaikas neišdrįsta papasakoti mamai, nes galvoja, kad ji nepatikės

Be to, realybėje prievartautojai dažnai apskritai neatrodo asocialiai. Tai tikrai ne benamiai ir alkoholikai, o visai padoriai atrodantys iš išvaizdos asmenys. Jų vaizduotė laki ir atranda daugybę būdų, kaip įvilioti vaiką į savo pinkles. O tai būtinai turėtų  žinoti tiek tėvai, tiek ir vaikai. Tai reiškia, kad privalu paaiškinti vaikui, jog užkalbintas nepažįstamo dėdės, ypač jei jie yra viešojoje vietoje, jokiu būdu neitų su nepažįstamuoju kartu  į laiptinę ar liftą, o kuo greičiau spruktų tolyn.  Ir juo labiau, kad neitų su nepažįstamuoju ar mažai pažįstamuoju į nežinomas, nepažįstamas ar mažai pažįstamas vietas bet kokiu pretekstu: kažką pažiūrėti, paimti dovanų, padėti išgydyti šunelį ar kačiuką, paimti paketą tėtei, padėti buityje ir už tai būti apdovanotam, palydėti ir parodyti gatvę arba namą.  Taip pat ir sėsti kad ir į pažįstamo dėdės mašiną. O juo labiau nepažįstamo, net jei jis pasako, kad tėtis ar mama atsidūrė ligoninėje arba jam reikia kažkur kuo skubiau prisistatyti. Todėl  reikia paaiškinti vaikui, kad tokiais ir panašiais atvejais pirmiausiai reikia paskambinti tėtei ar mamai ir paklausti ar su jais viskas gerai. O jei nepavyksta jiems prisiskambinti, reikia pamėginti paskambinti kuriam nors giminaičiui, geriausia moteriai – kaimynei, mamos draugei.

Vaikui turi būti nuo mažumės įkalta į galvą, kad niekas negali liesti jo nuogo kūno, juo labiau lyties organų, išskyrus per apžiūrą pas gydytoją. Ir tai dalyvaujant kuriam nors iš tėvų. Ir juo labiau negalima jam liesti suaugusių žmonių ar vyresnių draugų lyties organų, net jei jie to paprašė arba pareiškė, kad „visi vaikai taip daro“.  Arba priešingai: „Dabar tu sužinosi tai, ko nežino ir nedarė nei vienas iš tavo bendraamžių“.  Be to, vaikui reikia paaiškinti, kad jei jis vis dėlto buvo užpultas, apgautas, prigrasintas tylėti ir padarė su juo tai, ko neturėjo teisės daryti – būtinai reikia papasakoti tėvams kuo greičiau ir neatidėliojant!  Dažnai vaikai neišdrįsta  papasakoti mamai apie patėvio ar net tėvo, senelio veiksmus iš baimės, kad mama paprasčiausiai nepatikės. Arba todėl, kad tai jai bus didžiulis šokas. Tačiau, jei mama ar kuris nors kitas iš artimų giminaičių  papasakos anksčiau apie jį tykojančius pavojus, vaikas supras, kad ištikus bėdai būtent tuo suaugusiuoju ir galima bus pasitikėti.  Bet, deja, neretai būna ir taip, kad motinos žino, jog sugyventinis tvirkina jos vaiką, bet apsimeta, kad nieko nemato arba tiesiog numoja ranka. Todėl tokiam vaikui labai pasiseks, jei jo akiratyje atsiras kaimynai, mokytoja ar socialinė darbuotoja, kurie pasirūpins, kad būtų pranešta   atitinkamoms tarnyboms.

Lytiškai išnaudojami ir prievartaujami vaikai niekuo nebepasitiki

Gyvuoja keli požymiai, pagal kuriuos galima suprasti apie tikėtiną vaiko lytinį išnaudojimą. Tai pirmiausiai jo išsireiškimai, kalbant tarsi suaugusiųjų lūpomis apie lytinius organus ir su jais susijusiais veiksmais. Neatitinkantys jo amžiaus bei pasikartojantys seksualinio pobūdžio žaidimai su įprastais žaisliukais. Prisirišimas su seksualine potekste prie artimų žmonių ir draugų.  Lytinio akto imitavimas su broliu, seserimi ar gyvūnais, masturbavimasis. Kitaip tariant, gali  suaugusiems ar draugams „netyčia“ pačiupti už  intymių vietų – krūtų ar genitalijų. Arba priešingai – netikėtas ir staigus priešiškumas konkretaus žmogaus atžvilgiu arba vietai: „Aš nekenčiu to dėdės“ arba „Aš niekada daugiau nebevažiuosiu pas močiutę į kaimą“.  Arba vaikas nebevažiuoja liftu.  Tai reiškia, kad tarp jo ir suaugusio žmogaus yra ar įvyko kažkoks įslaptintas ryšys. Ypač turėtų kelti nerimą, jai pas vaiką atsiranda dovanos, pinigai. Taip pat yra ir kiti požymiai, nors patys savaime ir nėra lytinio išnaudojimo įrodymas, tačiau patvirtinantis ankstesnius veiksnius ir priverčiantys susimąstyti apie tai, ar viską žinote apie savo vaiką. Pavyzdžiui, kai jis pradeda kalbėti trečiuoju asmeniu: „Aš žinau vieną mergaitę…“. Lytiškai išnaudojamą vaiką dažnai pradeda kankinti nemiga, nakties košmarai, jam būdingas savigriaunantis elgesys. Paūgėjęs pradeda vartoti alkoholį, narkotikus. Merginos neretai pasuka į prostitucijos kelią, pabėga iš namų, mėgina nusižudyti. Apskritai lytiškai išnaudojami ir prievartaujami vaikai niekuo nebepasitiki,  iš tolo vengia tipo žmonių. Vaikus nuolat kankina baimė,  jie gali šlapintis į lovą, o labiau vyresni neretai būna abejingi savo išvaizdai, tiksliau, nesirūpina savo išvaizda arba priešingai – ima perdėtai praustis, norėdamas „nusiplauti purvą“. Galų gale tokie vaikai tampa infantiliški, juos gali apimti depresija ir įvairios fobijos. Todėl būkite dėmesingi ir neabejingi!  Juk realybė tokia, kad nemažai vaikų ir paauglių, nepaisant jų tėvų socialinio statuso ir materialinės padėties savo pirmąją seksualinę patirtį įgyja kone prievartiniu būdu. Atlikto tyrimo duomenimis,  39 proc. merginų ir  8 proc. vaikinų, kuriems 17 metų, laiko save seksualinės prievartos aukomis. Dažniausiai lytiškai išnaudojami paaugliai, bet ne mažiau, kaip ketvirtadalis atvejų tenka vaikams, jaunesniems nei 7 metai.  Todėl neverta aiškinti, kodėl taip svarbu užkirsti kelią šiems dalykams. Tai yra sugebėti paaiškinti vaikams  bent elementarias apsisaugojimo priemones. Taip pat labai svarbu pastebėti požymius jau įvykusios nelaimės, kad  būtų galima laiku suteikti vaikui psichologinę pagalbą ir nubausti kaltininką. Nes nebaudžiamumas – pati „geriausia skatinimo priemonė“ pedofilams.

parengta pagal sciencedirect.com