Ką daryti įtarus, kad vaikas yra seksualiai išnaudojamas

„Jis viską išsigalvoja“, – dažniausiai tokį atsakymą išgirsta vaikas pasiskundus, kad prie jo priekabiauja ar yra lytiškai išnaudojamas. Vis dėlto, kaip reikia reaguoti, jei vaikas pasakoja jums keistus dalykus – apie tai, kad jį kažkas lietė arba kažką su juo darė? Jei įtariate, kad prieš jį buvo panaudota seksualinė prievarta?

Reikia išklausyti viską nuo pradžių iki galo

Prieš kelerius metus vienuose vaikų globos namuose augantys vaikai prasitarė, kad juos lytiškai išnaudoja „dėdė“,  bet administracijos darbuotojai labai greitai numalšino kylantį skandalą, pasakę, kad tai vaikų išsigalvojimai ir fantazijos. Ar  tikrai neverta tikėti vaikais, kurie skundžiasi tokiais dalykais. Kaip juos apie tai išklausinėti? Ar pagal vaiko elgesį galima išsiaiškinti, kad jis buvo seksualiai išnaudojamas ir prievartaujamas?

Reikia aiškintis susidūrus su menkiausiu lytinio išnaudojimo atveju. Negalima praleisti pro ausis nei vieno vaiko žodžio. Juo labiau, jei jis skundžiasi, kad skauda „ten“. Bet tuo pačiu reikia  elgtis ramiai. O jei pradėsite rėkti, išversite akis ir rodysite siaubo iškreiptą veidą, tik dar labiau išgąsdinsite vaiką. Geriau pasakykite: „Žinau, iš tikrųjų būna tokių dalykų. Todėl papasakok man  konkrečiai, kas įvyko, kodėl tau ten skauda?“.  Ir tuo pačiu reikia labai atidžiai išklausyti viską, ką vaikas kalba. Viską labai atidžiai. Nepraleisti nei vieno žodžio.  Beklausant būtinai užjauskite vaiką: „Labai negerai padarė. Labai blogai pasielgė su tavimi“. Visus klausimus vaikui reikia užduoti nuosekliai, aiškiai ir tiksliai, kad neišmuštumėte jo iš vėžių ir jis nesusipainiotų. Išsigalvoja vaikas ar ne – galima išsiaiškinti iš kelių konkrečių detalių ir apibūdinimų, nes nei vienas vaikas tiksliai nežino konkrečių detalių, kiek žino vaikai, patyrę seksualinę prievartą.

Net jei vaikas netyčia prasitarė  — vis tiek būtinai išklausykite atidžiai. O jei vaikui pasakysite:  „Taip, suprantu, kad buvo kažkas labai blogai, bet aš nuvešiu tave pas psichologę, kuri moka  išklausyti ir teisingai išsiaiškins, kas iš tikrųjų nutiko“. Tai labai blogas pasirinkimas, nes vaikas pirmiausiai turi įsitikinti, kad tėvai supranta  ir priima visas jo bėdas.  Tai labai svarbu.

Tėvams arba vienam iš tėvų  pirmiausiai reikia išklausyti viską nuo pradžių iki galo, – išlikti ramiam, nereikšti emocijų ir tik po to vesti vaiką pas psichologą, kuris žino kaip dirbti tokiais atvejais ir kokį priimti sprendimą.

Pavyzdžiui, mokytojai, auklėtojai, kaimynui kilo įtarimas, kad kažkas negerai  atsitiko ne su jų vaiku, o kitu. Ar pasakyti to vaiko tėvams savo įtarimus? Čia galėtų padėti visuotinai žinoma taisyklė: jei iškyla pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar net gyvybei, ne tik vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai, bet mes visi turime imtis atitinkamų veiksmų, kad apgintume vaikus. Prieš kiek laiko mama atvedė savo vaiką į konsultaciją, bet visai dėl kitų dalykų. Tačiau bendraujant su vaiku, man kilo įtarimų, kad jis yra lytiškai išnaudojamas. Tada pradėjau iš tolo klausinėti mamą, kokie tarpusavio santykiai šeimoje, kokie santykiai tarp brolių ir seserų, santykiai su tėvu arba patėviu. Jei mama daugiau mažiau objektyviai ir kritiškai vertina tai, kas  vyksta, vertėtų su ja pasidalinti savo nuogąstavimais. O jei ji iš karto užima gynybos poziciją, taip pat reikia pasakyti mamai, bet po to iš karto pranešti atitinkamoms institucijoms ir tarnyboms, besirūpinančioms vaikų saugumu ir gerove. Kas ir buvo padaryta.

Bet kuriuo atveju pradžioje reikia pakalbėti su tėvais. Gali būti, kad ir jie žino ir net ėmėsi atitinkamų veiksmų.

Вet ką daryti su našlaičiais ir vaikais, augančiais vaikų globos namuose, kurie neturi kam pasiskųsti?  Kaip ten benutiktų, bet bus sunku tą padaryti, kadangi sistema priešinasi, linkę dengti kitus, neviešinti, norėdami išsaugoti savo reputaciją.

Uždarų įstaigų ypatumus pademonstravo „kalėjimų eksperimentuotojas“

Yra akivaizdžių ženklų, reiškiančių, kad vaikas yra lytiškai išnaudojamas. Pavyzdžiui,  pastebėjote, kad vaikas demonstruoja seksualinį elgesį ir mėgina įtraukti kitus vaikus ar suaugusius.  Jei jūsų vaikas skundžiasi, kad draugas padarė kažką panašaus ar pasiūlė tai daryti, tai jau pretekstas  susimąstyti, kas vyksta to draugo aplinkoje. Kartais galima pastebėti, kaip vaikas žaidžia su žaislais – kažką kiša jam tarp kojų, glosto, brauko. Žinoma, tai ne visada yra tiesioginė seksualinės patirties nuoroda, todėl svarbu stebėti, kaip ji pasireiškia.

Manau, kad nemažai vaikų, augančių globos namuose, turėjo tokią patirtį. Paprastai tai paaiškėja, kai jie yra įvaikinami ir juos atveda pas psichologą.  Tai galėtų būti vienas iš 15 vaikų, atvedamų pas specialistą konsultacijai. Bet jei didmiesčiuose, kur vaikų globos namai atviri savanoriams, seksualinės prievartos klausimai ne tokie grėsmingi, kaip vaikų globos namuose augantiems vaikams, turintiems psichikos negalią.

Bet kurios uždaros įstaigos ar sistemos ypatumus labai gerai pademonstravo  žinomas „kalėjimų eksperimentuotojas“ amerikiečių sociologas, Stanfordo universiteto profesorius  Philipas Zimbardo.

Eksperimente dalyvavo 24 studentai, atrinkti iš 75 paraiškas pateikusių savanorių. Bandymo metu pasidalinę pusiau vaikinai 12 parų turėjo apsimesti kaliniais arba kalėjimo prižiūrėtojais. Viskas buvo stebima ir įrašoma. Bet netrukus eksperimentą teko nutraukti, nes „sargybiniai“ pradėjo žiauriai elgtis „kalinių“ atžvilgiu, nors iš pradžių jie visi elgėsi kaip normalūs žmonės!   Tokio mokslinio stebėjimo paskirtis buvo ištirti kaip žmogaus elgesys įtakojamas aplinkos. Todėl mokslininkas priėjo išvadą, kad ten, kur atsiranda jėga, atsiranda ir smurtas.

Todėl, jei vaikas patiria smurtą, yra lytiškai išnaudojamas šeimoje, bet kuriuo atveju, net ir įtarus reikia pranešti atitinkamoms tarnyboms dėl vaiko gerovės. Vaikas turi žinoti, kad jį nuskriaudęs asmuo bus baudžiamas. Jei vis dėlto, dėl kokios nors priežasties byla nepasiekė teismo, tada reikia kuo greičiau su tuo žmogumi išsiskirti ir parodyti, kad tai nepriimtina šeimai ir padaryta dėl skriaudžiamo vaiko.  O jei visa tai bus nepaisoma, nurašoma vaiko „fantazijoms“, jis bus ne tik  labai traumuojamas, bet ir sulauksite labai blogų pasekmių.

Vaikas turi tvirtai ir aiškiai žinoti: ne jis kaltas dėl to, kas įvyko

Nukentėję nuo seksualinės prievartos vaikai, po to dažnai jaučia kaltės jausmą dėl to, kas nutiko su jais. Kartais vaiką išprovokuoja  patys tėvai, išgirdę nemalonius dalykus iš atžalos lūpų. Jie perduoda vaikams tą siaubą taip, kad įvyko kažkas pasibaisėtino ir tada vaikui atsiranda kaltės jausmas. Jokiu būdu vaikas neturi suprasti, kad įvyko nepataisomas dalykas. Todėl, kad jau prie esamų vaiko išgyvenimų – kad dabar su tavimi labai blogai ir neteisingai pasielgė, prisijungia ir kaltės jausmas. Tada vaikui tampa neįmanoma su tuo susitaikyti ir daug sunkiau gyventi. Ir psichologams tada su jais daug sunkiau dirbti. Vaikas turi tvirtai ir aiškiai žinoti: ne jis kaltas dėl to, kas įvyko. Juk ir įstatyme  parašyta, kad bet kokie seksualinio pobūdžio veiksmai prie nepilnametį vaiką yra nusikaltimas, todėl vaikas niekaip negali būti kaltinamas ir nėra atsakingas.

Be to, ką suaugęs žmogus padarė vaikui seksualine prasme, jis nepamiršta to ir praėjus daugybei metų, iki savo gyvenimo pabaigos. Pirmiausiai dėl to, kad vaikui tai – didžiulė trauma, sunki našta, daranti įtaką jo visam tolimesniam gyvenimui.   Žinoma, psichologai ir kiti specialistai gali padėti vaikui nusiraminti, įtikinti ir pažadėti jam, kad daugiau niekas nedrįs su juo taip elgtis. Bet vienos ar dviejų konsultacijų tikrai nepakaks. O jei vaikas vienas išgyvena patirtą siaubą, tai gali nutikti ir taip, kad jis pakartos suaugusio dėdės elgesį kitų, silpnesnių vaikų atžvilgiu.

Neretai tėvai bijo, kad istoriją, kurią sužinos psichologas, gali iškilti į viešumą, bijo, kad neišplauktų į viešumą ir laikomi duomenys. Nes tada vaikas būtų traumuojamas antrą kartą. Ko gero to niekas negali užtikrinti šimtu procentų, bet juk bet kokia informacija, susijusi su žmogaus sveikata ir jo psichikos būsena, yra konfidenciali. Aišku, vaikui dėl to nė kiek nelengviau.  Bet kokiu atveju, tai neturėtų būti kliūtis kreiptis į atitinkamas tarnybas ir specialistus. Juk tai pirmiausiai labai svarbu vaikui, kad jis galėtų toliau normaliai gyventi.

psichologė

Angelė Kazlauskienė