sniegopilys.lt
Vaikas patiria didelę psichologinę traumą, kai seksualinis išnaudotojas priklauso mažamečio ar nepilnamečio tėvų ratui. Dar didesnę traumą vaikas patiria ir jaučiasi išduotas tėvų, nereikalingas jiems, kurie nesugebėjo apginti jo nuo viešinčių jų namuose pedofilo. Tai gali būti ir tėvo draugas, kaimynas, draugės ar draugo giminaitis, pažįstamas treneris ar būrelio vadovas.
Prievartautojas dažniausiai naudoja jau išmėgintus strategijos būdus
Gyvuoja mitas, kad seksualiniai priekabiautojai ir prievartautojai būna tik vyrai. Deja, bet būna ir moterų. Tiesa, jų gerokai mažiau nei vyrų. Patyręs ir išgyvenęs tėvų šeimos draugo ar gero pažįstamo seksualinį išnaudojimą, vaikas pradeda apskritai nebepasitikėti žmonėmis, jų vengti ir bijoti. Todėl ilgainiui, suaugusiems mėginant rasti bendrą kalbą, suartėti jau su paaugusiu vaiku, sulaukia dar didesnio jo psichologinio pasipriešinimo.
Prieš kelerius metus konsultavau merginą, kuri prisipažino negalinti nugalėti stiprios psichologinės įtampos ir baimės, kai ją ginekologijos kabinete apžiūrėjo gydytojas vyras. Mergina prisipažino, kad kai jai buvo šešeri metai, į jų namus gana dažnai užsukdavo tėvų šeimos draugas, gydytojas su žmona. Pacientė neslėpė, puikiai su jais bendravusi, kai ateidavo pas jos tėvus kaip šeimos draugai. Bet atėjusi į priėmimą pas gydytoją vyrą, pajuto didžiulę baimę, apžiūrint ją. Tik per kelis susitikimus pavyko išsiaiškinti, kad mergaitę, kuriai tada buvo 6 metukai, tas tėvų draugas, gydytojas mėgino ją išprievartauti. Dar po kelių seansų, pacientės psichologinė savijauta pagerėjo. Ir po to ji jau galėjo bendrauti su vyrais.
Nusitaikęs seksualiai išnaudoti vaiką, prievartautojas dažniausiai naudoja jau išmėgintus strategijos būdus. Pirmiausiai jis mėgina palenkti vaiką į savo pusę. Lepina jį saldumynais, dovanoja žaisliukų, rodo dėmesį, kalbina, klausia kokios pasakos patinka. Taip pamažu ieško preteksto likti dviese ir įteigia vaikui, kad jis jausis visada saugus, jam būnant greta. Taip pat nesunkiai įtikina, kad jie gali būti neperskiriami draugai. Dar po kiek laiko seksualinis išnaudotojas jau pradeda demonstruoti seksualinio pobūdžio žaidimo elementus, kurie pamažu pereina į labiau atviresnes erotinio pobūdžio scenas. Bet paprastai prievartautojas, pasakodamas vaikui, ką jie darys toliau, stengiasi pabrėžti teigiamai tuos dalykus. Pavyzdžiui, „gerasis dėdė“ sako vaikui: „Aš žinau labai įdomų žaidimą. Iš pradžių tu gal ir varžysis jį žaisti, bet paskui bus labai smagu ir linksma…“ arba „Dabar mes pažaisime įdomų žaidimą ir jei tu laimėsi, gausi apdovanojimą“. Aišku, šiuo atveju vaiką mėginama papirkti. Arba potencialus prievartautojas sako vaikui: „Tu esi jau didelis ir tau laikas išmokti, ką daro vyras su moterimi, gulėdami vienoje lovoje. Juk nenori būti žioplys, kad iš tavęs visi juoktųsi ir nesugebėsi padaryti tai, ką kiti tavo amžiaus vaikai jau daro? Reikia visiems parodyti, kad tu viską žinai ir išmanai“.
Dažniausiai tvirkinimas prasideda nuo „nekaltų“ žaidimų
Таip vaikas atsiduria uždarame rate. Žvelgiant iš vienos pusės, jis sutrinka ir pasimeta girdėdamas, ką jam siūlo ir ką su juo daro. O iš kitos – žmogus, kuris tai siūlo, gerai pažįstamas, vadinasi, galima juo pasitikėti. Juo labiau, kad tėtis ir mama sakė, jog jis labai geras žmogus. Todėl norėdamas užtvirtinti savo poziciją, prievartautojas pamažu pripratina vaiką prie minties, kad tai, ką jiedu darys, visiškai natūralu, nes visi taip daro. Dažniausiai tvirkinimas prasideda nuo „nekaltų“ prisilietimų prie vaiko kūnelio ir jo lyties organų ir gana dažnai baigiasi iškreiptomis sekso formomis.
Маnipuliuodamas vaiku, prievartautojas ilgainiui perkelia visą atsakomybę ir kaltę ant gležnų vaiko pečių, kaltindamas jį dėl to, kas vyksta: „Aš tavęs nebūčiau lietęs, jei nematyčiau, kaip tu pats to nori. Tu pažiūrėk, ką tu su manimi padarei: tu privertei mane visą laiką galvoti apie tave. To niekada nebūtų įvykę, jei nebūtum davęs pretekstą, nebūtum taip žiūrėjęs į mane“.
Tokio manipuliavimo tikslas – priversti vaiką tylėti. Ilgainiui psichologinis spaudimas sustiprėja: prievartautojas įtikina vaiką, kad visa tai, kas vyksta tarp jų abiejų – didelė paslaptis, kurią turi žinoti tik jie abu ir daugiau niekas. Tačiau vaikui prasitarus, kad jis pasakys tėvams, kas su juo daroma, prievartautojas imasi naujos taktikos, norėdamas užčiaupti jam burną. Išjuokia vaiką, žemina, šaiposi iš jo ir gąsdina. Jis sako aukai, kad visi sužinoję apie jo gėdą, juoksis iš jo ir ims badyti į jį pirštais. Kad vaikas akivaizdžiai pamatytų savo „gėdą“, seksualinis nusikaltėlis, vaikui nematant, kartais nufilmuoja telefonu tai, kas vyksta, o paskui pradeda šantažuoti vaiką. Tai yra, įspėja, jei jis kam nors mėgins pasakyti, tai tuos nufilmuotus įrašus patalpins internete ir pirmiausiai pamatys jo mama ir tėtis, paskui klasės draugai, mokytojai. Jei tėvai išsiskyrę, tai suteikia manipuliuotojui daugiau argumentų: „Tėvui tu jau nereikalingas, negi galvoji, kad kai tavo mama sužinos, kuo tu užsiimti, ji tave ne tik išvys iš namų, bet gali ir užmušti“.
Mokykitės klausytis vaikų ir stebėti jų būsenas
Bet jei vaikas bent užuominomis pasako tėvams, kad jis atsidūrė labai blogoje situacijoje, tačiau gimdytojai nekreipia jokio dėmesio į tuos signalus, liūdnų pasekmių neteks ilgai laukti. Vienas iš seksualinio išnaudojimo signalų gali būti ir tai, kad iki tol vaikas draugiškai kalbėjęs ir rodęs palankumą kuriam nors iš tėvų draugų, staiga nė už ką nebenori eiti pas tą vyrą į svečius kad ir su tėvais arba jam atėjus, vengia jo iš tolo. Vaikas apskritai nebekalba apie tą dėdę, o vien paminėjus jo vardą, susigūžia, tarsi būtų gavęs į nugarą. Net ir išgirdę iš vaiko lūpų pakankamai aiškius, nedviprasmiškus sakinius, neretai tėvai, užuot įsiklausę ir pradėję aiškintis situaciją, ima daryti spaudimą vaikui, kaltindami jį nedėkingumu: „Kaip tu gali taip kalbėti apie tokį nuostabų žmogų, kuris padarė mums tiek daug gero!“. Todėl pats svarbiausias patarimas tėvams: mokykitės klausytis vaikų ir stebėti jų būsenas. Aišku, gali būti, kad vaikas panaudoja tokius kaltinimus kaip manipuliavimo priemonę, norėdamas atkeršyti tėvams, kurie neišpildė kokių nors jo norų. Bet taip būna itin retais atvejais. Greičiau tai išimtis, o ne tendencija. Vienaip ar kitaip, bet nekreipti dėmesio į vaiko žodžius, praleisti juos pro ausis, nedovanotina klaida. Nes gali įvykti nepataisomas dalykas: vaiką įvarysite į kampą galutinai ir tada išsikapstyti iš seksualinės prievartos patirtų psichologinių traumų bus gerokai sunkiau. Gali net jausti tai visą likusį savo gyvenimą.
Ar tokiais atvejais reikia kreiptis į teisėsaugos organus ir atitinkamas tarnybas? Atsakymas vienareikšmis – privaloma, kadangi prievartautojas gali lygiai taip pat pasielgti ir su kitais vaikais. Tačiau tėvai pirmiausiai patys turi spręsti, atsižvelgdami į savo vaiko interesus. Mat vieniems vaikams – apklausos ir teismas gali būti labai sunkus išbandymas ir tik dar labiau pagilins psichologinę traumą. Tuo tarpu kitiems – priešingai – jei tėvai pratylės, nesikreips į atitinkamas instancijas, vaikas supras, kad jo artimiems žmonėms – nesvarbu, kas su juo įvyko.
psichologė Angelė Kazlauskienė
