Kodėl paauglės skuba atsisveikinti su nekaltybe?

      Taip jau susiklostė nuo senų laikų, kad tarpusavio santykiuose pagrindinis vaidmuo atitenka vyriškai giminei. Jei mergina įsimyli, o jos mylimasis spaudžia intymiai suartėti, tai ji dažniausiai sutinka, nes nenori jo atstumti atsisakydama ir tuo pačiu bijo prarasti jį.

Mergaitės bijo tapti baltomis varnomis ir bendraamžių pajuokų objektu

Kai kurios mergaitės praranda nekaltybę tiesiog iš smalsumo, norėdamos sužinoti, o kas tas seksas… Bet niekada nepatiria malonumo, skirtingai nei berniukai ar vaikinai. Be to, mergaitėms daro įtaką ir jų bendraamžių elgesys. Bet tiek mergaitės, tiek ir berniukai siekia to paties – nebūti „blogesniais“ už kitus ir atsilikusiais.  Juk visiems paaugliams būdinga savybė – išsiskirti ir dominuoti. Blogiausiu atveju, būti, kaip visi.  Jei klasėje ar kiemo draugų kompanijoje kiti paaugliai žiūri į seksą paprastai, kaip į savaime suprantamą reikalą, tai nei viena mergaitė nenori išsiskirti ir kad būtų vadinama neprieinama arba kad laužosi, vaidina nekaltą.

Paprastai paaugliai – tiek berniukai, tiek ir mergaitės, bijo tapti baltomis varnomis ir bendraamžių pajuokų objektu. „Geriau tegul mane primuša iki kraujo, nei iš manęs šaipytųsi“, –  pasakė man viena aštuntokė, kurią bendraklasiai išsirinko atpirkimo ožiu, kol galų gale privedė iki isterijos.

13-14 metų  mergaitės ar merginos gerokai mažiau žino apie lytinį gyvenimą, nei berniukai ar vaikinai. Jos sužino apie tai dažniausiai iš savo draugių. Žinoma, jei jos jau turi lytinių santykių, bet visų laukiančių pasekmių dar negali įsivaizduoti.

Mergaitėms taip pat būdinga mėgdžioti ar kopijuoti. Jei draugės giriasi savo meilės nuotykiais, šnabždasi apie abortus, kontracepcijos priemones, tai mergaitė, dar nepraradusi skaistybės  jaučiasi tartum nepilnavertė. Kaip gi, draugės jau tikros moterys, o ji dar nepatyrė uždrausto meilės vaisiaus?!

Kaip berniukams norisi kuo greičiau gyventi suaugusių žmonių gyvenimą, taip ir mergaitėms norisi tapti moteriškomis. Kai kurios mergaitės ryžtasi intymiam suartėjimui, norėdamos atsikratyti savo kompleksų. O jos turi jų pakankamai.  Tačiau jei berniukus labiau jaudina savi lytiniai sugebėjimai: „Ar „pastatysiu“? Ar su manimi viskas tvarkoje?“, tai mergaites – būti patraukliomis ir geidžiamomis berniukams. Todėl nelabai patrauklios –  neišvaizdžios, apkūnokos, nepasitikinčios savimi mergaitės stengiasi įrodyti savo patrauklumą tuo, kad neatsako nei vienam berniukui, galvodamos, jog būti „sekso bombomis“ ir turėti daug sekso partnerių – tai tas, ko reikia vyrams. Iš tikrųjų tai tik mėginimas užgniaužti savo kompleksus tokiu gana rizikingu būdu. Jis būdingas ne tik paauglėms mergaitėms, bet ir kai kurioms suaugusioms moterims.

Kai tikrovė nesutampa su svajonėmis, nekaltybės praradimas tampa kone tragedija

Bet kuri mergaitė, dar nepraradusi skaistybės, galvoja, abejoja ir svarsto,  ar jai verta atsisveikinti su nekaltybe. Žvelgiant iš vienos pusės, ją stimuliuoja smalsumas ir noras pažinti „ekstazę“, o iš kitos pusės lyg ir baisoka.

Kiekviena mergaitė, auklėjama rūpestingų tėvų, suvokia, kad jos skaistybė – ypatinga savybė.  Normali mergaitė nori prarasti nekaltybę tik su mylimuoju, ir kuris myli ją. Tačiau jei tikrovė nesutampa su svajonėmis, tai nekaltybės praradimas jai tampa kone tragedija.

Kažkada turėjau pacientę, pavadinkim ją Kamile, kuri sakė, kad pirmą kartą turėjo lytinių santykių sulaukusi 16 metų. Bendraklasių kompanijoje jie šventė vieno vaikino gimimo dieną. Iš pradžių išgėrė šampano pas jį namuose, o paskui išėjo pasivaikščioti į lauką.  Pradžioje vaikštinėjo kartu, o paskui susiskirstė porelėmis. Kamilė liko su vienu bendraklasiu. Mergina nejautė jam jokių jausmų. Jis buvo jai tiesiog bendraklasis. Iki tol Kamilė buvo, kaip ji sakė, net du kartus įsimylėjusį vaikiną, besimokantį vyresnėje klasėje, bet jis nekreipė į ją jokio dėmesio.  Mergina kankinosi, išgyveno, net pradėjo kurti eilėraščius, bet po kiek laiko pamiršo jį ir vėl jos širdis buvo laisva.

Bendraklasis įtempė Kamilę į vieno namo laiptinę ir ten, prispaudęs prie sienos ėmė ją bučiuoti. Mergina anksčiau niekada nesibučiavo, bet dauguma jos draugių jau turėjo vaikinus ir ne tik bučiavosi, bet ir turėjo intymių santykių. Kai bendraklasis pamėgino atsegti jai džinsus, Kamilė ėmė prieštarauti, neleido ir atstūmė jį.  Bet jis buvo atkaklus ir pareiškė: „Na, ko tu laužaisi, kaip nekalta mergaitė? Tavo draugė Irma, beje, nesilaužė ir jai labai patiko“. Ir Kamilė sutiko. Bet ji nenorėjo, kad tai įvyktų laiptinėje, todėl nuėjo pas ją į namus, kur tada buvo tik močiutė. Ji kitame kambaryje žiūrėjo garsiai įsijungusi televizorių ir negirdėjo, kaip jiedu įėjo.

Paaugliai užsidarė Kamilės kambaryje. Viskas įvyko labai greitai. Ir beveik nenusirengus, tik atsegęs ir nusmaukęs džinsus jai ir sau, bendraklasis apžergė ją, padarė keletą frikcijų… Kamilė kiek įsitempė nuo  skausmo ir lytinis aktas buvo baigtas. Mergina nepasakė jam, kad iki tol buvo skaisti, prisiminusi jo žodžius: „Ko laužaisi kaip nekalta mergelė“, tarsi norėjęs tuo pasakyti, kad ji jau turėjo lytinių santykių. Jis nieko taip ir nesuprato, nepastebėjo ir iškruvintos paklodės. Paskubomis užsitempė džinsus ir nėrė pro duris.

Kamilė jautėsi ir sutrikusi, ir patenkinta, kad ji tapo „tikra moterimi“. Susijaudinusi ji nulėkė pas savo draugę Irmą, norėdama pasidalinti „karšta“ naujiena. Bet draugė greitai atšaldė Kamilės džiaugsmą, pareiškusi, kad tas bendraklasis gyrėsi permiegojęs su pusę ne tik jų klasės merginų. Bet Kamilė pagalvojo, kad draugė tiesiog jai pavydi.

Dėl savo naivumo nekalta mergaitė dažnai ir nesupranta, ko iš jos nori vaikinas

Kitą dieną Kamilė, rausdama iš gėdos, priėjo prie „savo mylimojo“ ir pasiūlė pamokoms pasibaigus eiti kartu namo. Tas patraukė pečiais ir paklausė: „O kam?“ Ir mergina atsitraukė. Bet ji vis dar tikėjosi sulaukti jo dėmesio.  Mergina nedrąsiai galvojo, kad dabar jiedu ims draugauti ir palaikys rimtus santykius.  Tačiau lengvabūdis vaikinas vaikštinėjo tai su viena mergina, tai su kita. Kamilė verkė ir skundėsi draugei, kad jis nekreipia į ją jokio dėmesio, bet ši patarė kuo greičiau išmesti jį iš galvos ir susirasti padorų vaikiną.

Irma jau turėjo kavalierių, kuris buvo vyresnis už ją trim metais ir tikėjosi, kad baigus mokyklą jis ves ją. Ji net norėjo supažindinti Kamilę su savo draugo draugu, kad jį greičiau pamirštų vaikiną, atėmusį jos nekaltybę, bet Kamilė tylėjo ir kankinosi.

Kartą mokyklos vakarėliui pasibaigus, Kamilė liko vienu du su tuo bendraklasiu tuščioje klasėje. Ji pati priėjo prie jo ir ėmė pamažu sagstyti palaidinukę.  Bet jis įdėmiai pažvelgęs į ją, ėmė trauktis atatupstas, pareiškęs, kad jis nesinori intymiai bendrauti su Kamile, nes kieme jo laukia mergina, su kuria jis palaiko artimus santykius.

Sukrėsta jo cinizmo Kamilė keikė save, neapsakomai gailėjosi ir negalėjo suprasti, kodėl  atsidavė vos ne pirmam po ranka pasitaikiusiam  vaikinui, kuriam iš tikrųjų nieko ir nejautė. Ir kodėl paskui bėgo paskui jį, kabinosi ant kaklo? Negi pamilo po to, kai šis atėmė jos nekaltybę?!

Tokių moksleiviškų „meilės“ istorijų esu girdėjusi ne iš vienos savo pacientės. Svaigalai, padedantys atsipalaiduoti  ir atsikratyti dorovinių nuostatų, bendraamžių cinizmas, draugės  ar draugių „seksualinė patirtis“ – tai pagrindinės priežastys, verčiančios merginą anksti atsisveikinti su nekaltybe. Paskui dažnai iš jų ir pačios nežino, kodėl taip pasielgė.

Vienaip ar kitaip, bet dabar nepopuliaru ilgai laikyti „užrakintą“ nekaltybę. Nors naktį greičiausiai ta mergina ir raudos, įsikniaubusi į pagalvę, guosdama save, kad ne ji pirma ir ne paskutinė.

Dėl savo naivumo ir patiklumo nekalta mergaitė dažnai ir nesupranta, kodėl vaikinas siūlo eiti pasivaikščioti į parko gilumą ar kitą nuošalią vietą.  O jei mergaitė įsimylėjusi, tai ji juo labiau nenori atsakyti savo mylimajam. Tada jai ypač norisi likti dviese. Jai patinka apsikabinti ir bučiuotis su juo, bet ji galvoja, kad tuo viskas ir baigsis. Nors gal širdies gilumoje ir nutuokia, kad kažkas gali įvykti, likus dviese, bet vis dėlto tiki, kad TAS neįvyks.  Arba galvoja, kad pasibučiavusi, sugebės laiku sustabdyti savo mylimąjį ir pasakyti „ne, aš nenoriu“. O jis paklausys jos ir paliks ramybėje.  Bet dažniausiai nutinka priešingai – seksualiai įsiaudrinusį paauglį žodžiais jau nebesulaikysi.

Jei mergaitės tėvai pastebi, kad kažkas su ja nutiko, ims klausinėti, tai ji gali iš beviltiškumo viską jiems iškloti. Tėvai, aišku, gali labai audringai sureaguoti: „Ach, tas niekšas, suviliojo nekaltą mergaitę!“  ir nulėkti į prokuratūrą su pareiškimu, kad jų dukterį išprievartavo.

Nors iš tikrųjų berniukas ar vaikinas savo draugės ar klasiokės ir neprievartavo, bet jo laukia dideli nemalonumai. Gerai, jei šis reikalas baigsis „taikos pasirašymu“ ir mergaitės tėvai atsiims pareiškimą. Bet viskas gali baigtis ir baudžiamąja byla, kuri pasieks teismą.  Juk ji nepilnametė. Nors „prievartautojas“  taip pat nepilnametis, tačiau apkaltinus jį išprievartavimu, jau niekas neišgelbės.

psichologė

Angelė Kazlauskienė