Tėvo išpažintis: „Iki šiol kartais susimąstau, ar pasielgiau teisingai išdavęs sūnų“ (II dalis)

Kai Timas Kreideris sužinojo, ką padarė jo sūnus Alecas, iškilo dilema:  eiti į policiją ir įduoti sūnų ar tylėti, apsimesti, kad nieko nežino ir sumeluoti? „Galvojau, juk tai mano sūnus, kaip aš galiu jį išduoti policijai. Negi tai teisinga?  Kai atsiduri beviltiškoje situacijoje, į galvą braunasi keistos mintys. Net galvojau, kaip padėsiu išsisukti Alecui ir apie tai niekas nesužinos, padėsiu pasislėpti. Mano sūnus padarė tai, ko negalėtų padaryti daugelis vaikų. Bet apsimesti, kad nieko neįvyko, vadinasi užsimerkti ir nematyti“, – svarstė 15 metų paauglio tėvas.

 

Niekas nesuprato, kuo užkliuvo ir buvo išžudyta graži, darni šeima

Tėvas pabeldė į sūnaus kambario duris.

• Ko? – tyliai atsiliepė jis.

Timas pravėręs kambario duris, pamatė ant lovos gulintį sūnų ir verkiantį.

• Alecai, labai gaila, kad tai įvyko.

Po to tėvas paklausė, kaip jis laikosi. Sūnus vos girdimai atsakė:

• Viskas gerai.

Tėvas padėjo ranką jam ant peties ir mėgino pasikalbėti, bet Alecas  nieko nenorėjo aptarinėti. Ir užsnūdo, kol tėvas sėdėjo šalia jo. Tuo metu Timas savo sūnaus elgesyje neįžvelgė nieko, dėl ko  galėtų jausti nerimą.

Praėjus dviem dienoms po žmogžudystės į Timo namus pasibeldė nekviesti svečiai, du policininkai.

• Jūsų sūnus namuose?
• Mes norime su juo pakalbėti
• Žinoma, prašom.

Tėvui pakvietus, tarsi iš niekur išniro Alecas.

• Gal žinai, kas galėjo nužudyti Keviną ir jo tėvus? – paklausė vienas policininkų.
• Ne nežinau, net neįsivaizduoju.

Timas stovėjo greta ir stebėjo, ką jie kalba ir  kaip reaguoja Alecas.

Policininkai klausinėjo vaikino apie internetinius žaidimus, dar kažką, kas jų manymu, galėtų  būtina naudinga informacija. Net ir pasikalbėjus, policijos pareigūnai neturėjo nė žalio supratimo, kas galėjo įvykdyti tą nusikaltimą.

• Ar tau kas nors grasino – netikėtai paklausė policininkas Aleco.
• Ne, – ramiai atsakė jis.

Tėvas taip pat matė, kad sūnus elgėsi ir kalbėjo ramiai. Atsakinėjo į klausimus greitai, gana tiksliai ir nuoširdžiai.

Atsiprašau, bet aš nieko nežinau ir neturiu daugiau ką pridurti, – kiek patylėjęs pasakė Alecas.

Tėvas taip ir nesuprato, ar sūnus sukėlė policininkams kokių nors įtarimų, ar ne.

• Jei ką nors prisimintum, būtinai mums paskambink – pasakė policininkas, padavė ranką ir išėjo.

Timas jau žinojo, kad įsilaužimo pėdsakų nebuvo, vadinasi, nusikaltėlis galėjo laisvai patekti į vidų. Vyras neslepia kartais susimąstydavęs, o gal vis dėlto jo sūnus turi ką nors bendro su šiuo nusikaltimu. Tačiau tuojau pat Timas ramindavo save, kad nei vienas tėvas nepatikėtų, jog jo vaikas gali tai padaryti.

„Mes rengiamės eiti į nužudytų kaimynų laidotuves, bet iš pradžių Alecas nenorėjo eiti.  Aš  nusistebėjau ir pasakiau jam – juk tai tavo geriausias draugas! Tu turi tai padaryti. Ir kiek pagalvojęs, Alecas sutiko, – dabar pasakoja Timas.

„Mums sunku suprasti, kodėl Dievas pasiima prieš laiką geriausius ir teisingiausius žmones, koks buvo Kevinas ir jo tėvai“, – kalba dvasininkas iš tribūnos. Jo pasakyta kalba sukėlė  tarp susirinkusių bažnyčios salėje įvairių emocijų. Taip pat ir baimę bei išgąstį, nes niekas nesuprato, kuo užkliuvo ir buvo išžudyta graži, darni šeima. Svarbiausia, kodėl?  Iki tol visi galvojo, kad jie gyvena ramiame miestelyje, kur galima net nerakinti durų. Ir Timas taip galvojo. Po to ne vienas miestelio gyventojas net ėmė jausti paranoją, bijoti kiekvieno nepažįstamo žmogaus, sutikto gatvėje. Jei tai nutiko su Kevinu ir jo tėvais, tai nei vienas negali būti užtikrintas, kad ir su kitais taip nenutiks. Visi žmonės buvo įsitempę.

Netikėtai bažnyčioje iš savo vietos atsistojo išžudytos šeimos atstovas ir pasakė norintis paskelbti pranešimą: „Greičiausiai žudikas sėdi šioje salėje. Jei tu čia, pasielk teisingai. Mes norime, kad tu nueitum į policiją ir viską prisipažintum. Pasakytum visą teisybę, kurios mes užsitarnavome.

„Jei atvirai, sėdėdamas bažnyčioje, nė mintis nešovė į galvą, kad žudikas galėtų būti tarp mūsų, – dabar pasakoja Timas. – Alecas sėdėjo per kelias eiles nuo manęs. Vis pažvelgdavau į jį per mišias, bet jis niekaip nereagavo – tyliai klausė ir nerodė jokių emocijų. Nieko keisto nepastebėjau, nes jis bet kurioje situacijoje taip pat elgėsi. Viską laikė savyje. Nieko stebėtino“.

 

Tėvas, sužinojęs, išsitiesė ant lovos, žiūrėjo į lubas ir verkė

Praėjus trims ar keturioms savaitėms po įvykdytos trigubos žmogžudystės, Alecui būnant pas motiną, Timas gavo iš jos pranešimą, kad išvakarėse sūnus mėgino nusižudyti ir dabar jis yra psichiatrijos klinikoje.

Tėvas nedelsiant nuvyko į kliniką ir sužinojo, kad gydančiam gydytojui psichiatrui labai neramu dėl Aleco būsenos. Jam buvo nustatyta gili depresija, todėl vaikinas buvo griežtai prižiūrimas. Tada tėvas bene pirmą kartą suvokė visos situacijos rimtumą. Paskui psichiatras pasakė, kad Alecas nori kažką prisipažinti.

Alecas jau laukė tėvo svečiams skirtame kambaryje. Ir netrukus Timas išgirdo baisią tiesą. Sūnus atsisėdo priešais tėvą ir, žiūrėdamas jam tiesiai į akis, pasakė:

• Aš nužudžiau Keviną ir jo tėvus.
• Ką? Negali būti. Tai netiesa.

Tėvas buvo priblokštas. Tyla pakibo ore. Po to ištarė:

• Tu pasakei tiesą? Neišgalvojai viso to?
• Tėte, aš nemeluoju.
• Jei tai tiesa, papasakok apie šį nusikaltimą tai, ką gali žinoti tik žmogžudys. Aš noriu įsitikinti, kad tu neišsigalvoji slegiamas depresijos ir norėdamas atkreipti į save dėmesį.

Alecas  neskubėdamas papasakojo, kad išėjo iš motinos namų maždaug po vidurnakčio. Ir per vidinį kiemą, pasuko į Kevino namus. Po to pirmiausiai užlipo į antrą namo aukštą, įėjo į tėvų miegamąjį ir abu nužudė. Po to – į Kevino kambarį… Išėjo tuo pačiu keliu, kaip ir įėjo – per vidinį kiemą, vedantį miško link.

Tėvui neliko jokių abejonių, kad tai padarė jo sūnus.

Psichiatras įėjo ir pasakė, kad Alecui laikas grįžti į palatą. Tėvas apkabino sūnų, priglaudė prie savęs ir pasakė:

• Myliu tave. Viskas bus gerai.

Po to į kambarį įžengė ligoninės vyriausiasis gydytojas.  Jis pasakė, kad jo vadovaujama klinika turi griežtai laikytis įstatymo dėl informacijos neviešinimo.

• Pagal įstatymą mes neturime teisės kreiptis į teisėsaugos institucijas. Tikiuosi, jūs pasielgsite teisingai, – pasakė jis.

Be to, pagal įstatymą, psichiatrai negali teikti jokių žinių apie paciento būseną. Todėl medikai ir  tikėjosi, kad sužinos teisybę iš  Aleco tėvo.

Ir Timas suprato, kad jis norėjo tuo pasakyti. Kad tėvai patys kreiptųsi į policiją ir viską papasakotų.

Timui iškilo pats didžiausias pasirinkimas gyvenime.

• Tą vakarą grįžęs į namus išsitiesiau ant lovos, tiesiog žiūrėjau į lubas ir verkiau. Augindamas ir auklėdamas savo vaikus, visada mokiau juos elgtis teisingai. Galvojau, koks aš tėvas, jei iškilus sudėtingai situacijai, esu pasirengęs atsisakyti savo žodžių. Juk išžudytos šeimos artimieji turi žinoti, kas nutiko su jais ir kas juos nužudė. Bet iš kitos pusės aš turiu apginti sūnų, padėti jam, nes tai sako instinktas. Todėl jei to nepadarysiu, vadinasi, išduosiu jį. Todėl liko vienas iš dviejų: eiti į policiją ir įduoti sūnų arba išduoti savo įsitikinimus – sumeluoti arba tylėti. Kai žmogus atsiduria beviltiškoje padėtyje, į galvą lenda keistos mintys. Aš net mėginau įsivaizduoti, kaip padėsiu jam pabėgti iš ligoninės ir mes pasislėpsime. Ir aš pradėjau melstis: „Dieve, padėk man išgyventi šią dieną vardan šeimos, Aleco, išžudytų kaimynų.

 

Tėvas džiaugėsi, kad sūnus suprato, gailisi dėl to, ką padarė ir kad jame liko gėrio

Bet kitos dienos Timui buvo tikras išbandymas. Paaiškėjus, kad visi šeimos nariai nužudyti peiliu,  sielvarto slegiamas tėvas galvojo, kad niekas ir nepastebės prapuolusio peilio, jei jis dings be pėdsakų. Niekas ir nesužinos. Nors Alecas niekada nekalbėjo apie tai, bet per vieną susitikimą su tėvu, jis vis dėlto prasitarė, kad peilis, nusikaltimo įrankis yra namuose

Timas įėjo į savo sūnaus kambarį ir ėmė ieškoti peilio. Pirmiausiai iškratė jo kuprinę, bet peilio ten nebuvo. Po to peržiūrėjo sūnaus krepšį, kuriame jis nešiojo sportinę aprangą. Bet ir ten nebuvo peilio. Tada jis atidarė komodos stalčių ir pamatė peilį, kurį perdavė sūnui kaip savo šeimos relikviją. Tėvas vis dar vylėsi, kad sūnus negalėjo tuo peiliu nužudyti žmones. Išėmė peilį iš dėklo ir pamatė, kad jo galiukas nulaužtas. Tada tėvas galutinai įsitikino, kad tai ir buvo nusikaltimo įrankis. Ilgai žiūrėjo į jį ir galvojo, kad padovanojo sūnui kažką asmeniško ir artimo jam, o paaiškėjo, kad tas mažas suvenyras suteikė visiems tiek daug skausmo. Timą apniko prieštaringos mintys. Netoli to miestelio, kur jie gyvena, teka upė. Vyras pagalvojo, kad nuvažiuos ten, nusvies kuo toliau nuo tilto tą peilį ir niekas nesužinos. Nusprendė, kad niekas ir nepastebės pradingusio peilio. Ko gero tai buvo paskutinė galimybė išsukti savo sūnų, bet Timas taip ir nepasinaudojo ja.

Sielvarto slegiamas tėvas pirmiausiai nusprendė papasakoti apie Alecą dvasininkui, kuris išklausęs sureagavo taip, kaip sureaguotų ir bet kuris kitas, būdamas jo vietoje. Tylėjo, bet žvilgsniu ir akimis norėjo pasakyti: „Ką, negali?“ Po to pasakė, kad pasimels už nužudytuosius ir Alecą. Po to dvasininkas pridūrė, kad pasimels ir už Timą, kad tik jam užtektų jėgų pasielgti teisingai.

• Malda man padėjo atsistoti į tiesos kelią ir suteikė jėgų priimant sprendimą, – sako Timas.

Po to vyras jau žinojo, ką turi padaryti ir kad ant jo pečių užgulė atsakomybė dėl išžudytos šeimos, atsakomybė prieš visuomenę ir savo dorovės nuostatas. Ir nebeturėjo jokios reikšmės, kad tai buvo jo sūnus. Žinojo viena, kad turi pasielgti teisingai  – papasakoti visą teisybę.

Kai Timas atėjo į policiją, jis jautė baimę ir nuovargį. Kai viską papasakojo policininkui, vyras nuleido galvą ir žiūrėjo į grindis. Po to trumpam pakėlė akis ir pažiūrėjo į priešais sėdintį policininką, kuris pasakė:

• Jūs nekaltas.

Užvėrus policijos nuovados duris, Timui tarsi akmuo nusirito nuo krūtinės.

Netrukus visas miestelis sužinojo, kad sulaikytas pagrindinis įtariamasis, 15 metų paauglys Alecas Kreideris, kuris prisipažino nužudęs savo geriausią draugą Keviną ir jo tėvus  – Lisą ir Thomą Hainesus.

Po to tyrėjai pranešė, kad Alecas iš pradžių planavo pasmaugti savo draugą, bet persigalvojo ir nudūrė jį peiliu. Bet nužudymo motyvai vis dar buvo nežinomi.

Timas nepaprastai išgyveno, kad sūnus sugadino ne tik savo, bet ir kitų trijų žmonių gyvenimus.

• Manęs dažnai klausia – kodėl jis tai padarė? Man Alecas po to pasakojo, kad paskutiniu metu Kevinas jį labai nervino. Bet ar tai pretekstas nužudyti tris žmones? Tą naktį demonas apsėdo Alecą, aptemdęs jo protą ir kurio jis nebepajėgė kontroliuoti. Jis turėjo išlieti jį ir pasirinko aukas – visai niekuo dėtus žmones. Neįmanoma net įsivaizduoti, ką turėjo patirti tą šeima, – pasakoja Timas.

Teismas skyrė Alecui tris terminus iki gyvos galvos. Tėvas lankė sūnų kalėjime 10 metų.

• Prisimenu, paskutinį kartą pas jį buvome su Aleco broliu, kurie susėdę ilgai šnekėjosi, prisiminė savo vaikystę, kaip žaidė ir pešėsi, nepasidalindami kuriuo nors žaislu. Ir per kiekvieną susitikimą būdavo tas pats. Tada ir supratau, kad visi jo prisiminimai baigėsi, kai jam suėjo 16 metų.

Timas pakelia nuo stalo atviruką ir sako:

• Tai paskutinis iš jo gautas atvirukas Tėvo dienos proga, kurį jis man perdavė asmeniškai prieš pat suimant jį.

Vyras atverčia atviruką ir pradeda skaityti: „Tavo meilė visada padėjo man išgyventi ir blogus, ir gerus dalykus. Jausdamas tavo nuolatinį palaikymą aš sugebėsiu išgyventi iki rytdienos. Tavo mylintis sūnus Alecas“.

• Nežinau, ar jis suprato, kas jo laukia prisipažinus – tęsia tėvas – Nors mes ir patys nežinojome, kas bus su juo. Bet jis tikrai suprato, kad aš esu jam reikalingas ir turiu būti greta. Jis išliejo savo širdgėlą ir pasielgė kaip visai suaugęs žmogus. Bet širdyje jis vis dėlto dar buvo vaikas, kuris ieškojo savęs ir mokėsi gyventi. Čia tikriausiai ir yra tragedija, didžiulė tragedija. Kaip galėjo berniūkštis taip pasielgti – įvykdyti tokį baisų, protu nesuvokiamą nusikaltimą, man nesuvokiama iki šiol.

2017 metais sausio 20 dieną Timui paskambino pareigūnė iš kalėjimo, kur Alecas atliko bausmę. Pradžioje apie kažką kalbėjo, o po to pasakė, kad Alecas pasikorė kameroje. Jie padarė viską, bet  vaikino nepavyko išgelbėti.

• Pradžioje pagalvojau: „Štai ir viskas“. Gal tai ir keistai nuskambės, bet kai jį pasodino, jaučiau didžiulį skausmą ir kartėlį, o kai jis pasitraukė iš gyvenimo, vėl pajutau kartėlį ir liūdesį, bet jau kitaip. Pajutau palengvėjimą, bet ir liūdesį, kad daugiau nebepamatysime jo. Kiek anksčiau Alecas parašė man laišką iš kalėjimo: „Brangus tėte, man gerklėje stringa gumulas, prisiminus, kiek skausmo suteikiau kitiems. Aš pavedžiau visus ir pasielgiau taip, kaip elgiasi blogis. Patikėk, bet manyje dar yra gėrio, aš noriu būti geras, bet man trukdo tamsuma, esanti mano viduje. Aš nepajėgiu būti stiprus…“. Kai jis man atsiuntė tą laišką, nudžiugau, kad jis suprato, gailisi dėl to, ką padarė. Jis mėgino išsiaiškinti su savimi ir tai buvo vienas didelis žingsnis į priekį. Nors tai nieko ir nekeičia, nepateisina jo veiksmų, bet džiaugiausi, kad jame dar buvo likę gėrio…

 

“Youtube” stop kadrai