Rašytoja Dani Shapiro: „Yra septyni svarbiausi žmonės jūsų gyvenime su kuriais tenka išsiskirti“

Mes neretai prarandame draugus, šeimą, o kartais ir save. Kaip su tuo susitvarkyti neprarandant pasiryžimo ir drąsos bei užuojautos kitam? Nuostoliai mūsų gyvenime neišvengiami, bet kaip juos išgyventi ir susitaikyti? Jūsų dėmesiui rašytojos Dani Shapiro pamąstymai  apie septynis svarbiausius kiekvieno žmogaus gyvenimo draugus, su kuriais anksčiau ar vėliau  tenka atsisveikinti bet kuriam iš mūsų.

1. Nepatikimas draugas

Kiekvienas iš mūsų tai yra patyręs bent kartą, o nemažai – gal ir ne vieną kartą. Draugas, su kuriuo galėjote kartu juoktis ar verkti, dirbti vienas šalia kito, vis dėlto kažkur giliai, tyliai ir intuityviai pajutote, kad jis nėra visiškai jūsų pusėje. Jis galėjo būti labai geras jūsų draugas. Galbūt jis nenorėjo jūsų įskaudinti, bet vis dėlto tai padarė.

„Taip buvo man su Helen prieš 15 metų. Kartą ji atėjo pas mane su draugu, kurį pirmą kartą pamačiau. Ir kaip tik tada mano mažametį sūnų ištiko tipiška vaikiška isterija. Kaip bebūtų keista, aš džiaugiausi. Mat ankstyvoje vaikystėje jis sunkiai sirgo, tiesiogine prasme buvo atsidūręs ant mirties slenksčio. Tada jis neturėjo jėgų nei kaprizams, nei verksmams, o tai yra visiškai normalu mažam sergančiam vaikui. Bet kai šį kartą sūnelis pradėjo isteriškai verkti, buvo įrodymas, kad jis sveiksta. Jis paraudo, ėmė trepsėti kojelėmis ir aš netvėriau iš laimės: gyvas, sveikas vaikas!

Pagriebiau jį ant rankų ir ausies krašteliu išgirdau draugės Helen šnabždesį: ji paklausė, kiek metų mano sūnui. Veidrodyje pamačiau Helen perkreiptą iš nepasitenkinimo veido išraišką ir nusistebėjimą: „Dveji metai?..“. Buvo baisu.  Po to ji mėginto teisintis, bet neparodė nė menkiausios atjautos. Tada aš jai pasakiau, kad ji mane tuo labai įskaudino. Ji atsiprašė, aš priėmiau jos atsiprašymą … Bet po to žinojau, kad prie senų santykių mes niekada nebesugrįšime. Tai buvo tik viena pamoka iš daugelio, išmokiusi mane, kaip reikia pasirinkti žmogų, kurį galima būtų be jokios baimės įsileisti į savo gyvenimą. Aš išmokau pamoką“, – pasakoja Dani Shapiro.

2. Draugas, kurio mes nevertiname

Mes su Sarah susitikome koledže ir iškart tapome draugėmis. Man tai atrodė kaip draugystė iki gyvenimo pabaigos. Bet baigus mokslus mūsų keliai išsiskyrė. Aš išvažiavau į Niujorką siekti karjeros. Sarah grįžo namo ir ištekėjo daug anksčiau nei aš ir tapo mama.

Metai ėjo ir atrodė, kad turime vis mažiau bendro. Atitrūkau nuo jos, nustojau atsiliepti į skambučius. Buvau per jauna, todėl nesupratau, jog seni draugai yra tie, galintys prisiminti tuos laikus, kokie mes kadaise buvome.

Tuomet  nesupratau, kad jokios sėkmės ir jokie laimėjimai, pasiekti gyvenime, negali atstoti artumo su tais, kurie mus prisimena visą laiką ir padeda prisiminti, kokį gyvenimo kelią mes praėjome kartu. Aš  tada dar nežinojau, kad draugystėje yra svarbesnių dalykų nei apskritai gyvenime. Kad ir  karjeros siekimas, gyvenimas kaimynystėje, ta pati mokykla, kurią lanko mūsų vaikai, nėra pagrindinis dalykas. Mūsų dvasinis ryšys su Sarah buvo daug svarbesnis. Ir aš jos pasiilgau. Kaip aš to gailiuosi!

3. Žmogus, kurio negalima įsileisti į savo gyvenimą

Trumpam užmerkite akis ir įsivaizduokite. Nereikia garsiai ištarti jo vardo. Gal jūs šiuo metu turite partnerį. Arba jis vedęs. Arba jūs abu nesate laisvi. Savo fantazijose jūs kartais pagalvojate, koks galėtų būti gyvenimas su juo. Tačiau iš tikrųjų jie nėra pasirengę sunaikinti savo gerovę vardan kitų. O jei jųdviejų nuomonė sutampa, vadinasi, jūs abu tai suprantate.

Kartais pagalvoji: kas gi blogo, jei mes sau leidžiame daugiau? Bet jūs žinote atsakymą ir laikotės savo. Meskite fantazijas į šalį. Dabar atsimerkite ir pagalvokite, kaip jums pasisekė.

4. Praradimas, kurio nesitikėjote ir nelaukėte

Kaip sakė Buda, gyvenimas kenčia. Mylėti – tai prarasti. Natūralu, kad gyvenime dažniausiai prarandame savo tėvus, kai patys esame suaugę. Bet ne visada taip yra. Buvau labai jauna, kai tėvas žuvo autoavarijoje. Aš neturėjau progos su juo atsisveikinti. Ir jis negalėjo pamatyti, kaip jo duktė iš sunkaus paauglio virto labai protinga moterimi. Aš žinau, kad jis dėl manęs jaudinosi ir aš tai visada atsimenu. Tačiau jo mirtis pakeitė mane, padėjo pasirinkti teisingą kelią. Gyvenu taip, kad jis galėtų manimi didžiuotis.

Šie staigūs ir netikėti praradimai, psichologinės traumos lieka mumyse, tampa mūsų būties dalimi. Bet koks garsas ar kvapas gali akimirksniu sugrąžinti mus į tą baisią dieną. Mūsų pažeidžiamumas neišnyksta, jis visada yra tikroviškas ir žmogiškas.

5. Netektis, kuria artėja pamažu

Kai mirė mama, aš pati jau buvau mama. Jos mirimas buvo lėtas, mes žinojome, kas vyksta. Bet tai nė kiek nepalengvino netekties. Mirtį, ištempta laiko, mes galime numatyti iš anksto ir įsivaizduoti gyvenimą be šio žmogaus. Mes priprantame gyventi su šiuo sielvartu. Esame priversti susitaikyti su tuo, ko neįmanoma pakeisti. Tai tas pats pažeidžiamumas – tikroviškas ir žmogiškas.

6. Psichoterapeutas – tai mokytojas, guru, kurio nebereikia

Yra santykių, turinčių „galiojimo laiką“  arba bent tokie turėti būti. Santykiai su terapeutu (mokytoju, guru) turi labai specifinę užduotį – jie turėtų padėti mums augti, o kai tai atsitinka, santykiai turėtų pasibaigti. Kai kuriais atvejais šis artimas ryšys su žmogumi, kuris tiek daug padarė dėl mūsų, gali peraugti į ką nors kitą, pavyzdžiui, draugystę. Iš pradžių santykiai su terapeutu ar mokytoju yra nevienodi,  bet nauji santykiai (jei išvis jie bus) turėtų būti kuriami lygybės pagrindu.

7. Žmogus, kuriuo norėjome būti

Būdamas vaikas svajojau tapti aktore. Maniau, kad gyvensiu Niujorke, dangoraižyje, su vyru ir penkiais, o gal šešiais vaikais. Ir kad niekada neskaičiuosiu pinigų. Gal net turėsiu savo lėktuvą. Ir taip aš užaugau. Bet paaiškėjo, kad man labiau patinka gyventi už miesto. Aš ištekėjau, bet turiu tik vieną vaiką. Mano vyras ir aš sunkiai dirbame, kad galėtume sudurti galą su galu.

Šį gyvenimą – turtingą, netobulą, sudėtingą, tenkinantį – aš pati susikūriau. Man jis patinka. Bet norėdama jį tokį susikurti, turėjau išsiskirti su savo fantazijomis, prisirinktomis ir kauptomis iš blizgančių žurnalų puslapių. Taip pat atsisakyti prisigalvotų minčių apie tai, kas aš esu.

Supratau, kad norint gyventi visavertį gyvenimą, turėsiu atsisakyti dalykų, kuriuos prisifantazavau, nes daugiau jų nebereikės. Ir pakeisiu juos kitais dalykais –  savo idėjomis ir sumanymais.

Šaltinis: „The Huffington Post“