Timui Kreideriui sužinojus, ką padarė sūnus Alecas, iškilo dilema

Kai Timas Kreideris sužinojo, ką padarė jo sūnus Alecas, iškilo dilema:  eiti į policiją ir įduoti sūnų ar tylėti, apsimesti, kad nieko nežino ir sumeluoti? „Galvojau, juk tai mano sūnus, kaip aš galiu jį išduoti policijai. Negi tai teisinga?  Kai atsiduri beviltiškoje situacijoje, į galvą braunasi keistos mintys. Net galvojau, kaip padėsiu išsisukti Alecui ir apie tai niekas nesužinos, padėsiu pasislėpti. Mano sūnus padarė tai, ko negalėtų padaryti daugelis vaikų. Bet apsimesti, kad nieko neįvyko, vadinasi užsimerkti ir nematyti“, – svarstė 15 metų paauglio tėvas.

 

Neatsiprašė tėvo ir neprašė grąžinti jo žaislų

„Mes su žmona turime tris vaikus: du sūnus ir dukterį, – pradeda savo pasakojimą Timas Kreideris. – Alecui tada buvo 7 ar 8 metai. Tada jis buvo tiesiog laimingas berniukas, kuris žaidė su broliu ir tėčiu. Būna,  dabar žiūriu į kai kurias savo sūnaus Aleco nuotraukas ir galvoju: „Negali būti. Aš turėjau tai numatyti ir užkirsti kelią tam“.  Nors jis visiškai nesiskyrė nuo savo bendraamžių, bet dėl kažkokios priežasties po to viskas pasisuko ne taip…“.

Vieną kartą Alecas prisipažino tėvui baisiai pasielgęs, kuris tiesiog neteko žado… Bet jau iš pat pradžių buvo ženklai…

Timas neslepia, kad Alecas nuo mažumės buvo gerokai agresyvesnis už kitus jų vaikus. Tai buvo akivaizdu. Alecui laikytis disciplinos buvo neįmanoma misija.

  • Alecai, laikas miegoti – sako tėvas.

Bet Alecas, pažiūrėjęs skersomis į tėvą, nenorėjo skirtis su žaislais, užsispyrė ir neklausė.

  • Pasidėk žaislus į vietą ir apsivilk pižamą, – pakartojo tėvas.

Alecas nė nekrusteli.

  • Skaičiuoju iki trijų.

Tokiais atvejais jie buvo susitarę taikyti skaičiavimo metodą. Tai yra ištarus skaičių „trys“, viskas turi būti padaryta.

Tačiau tėvui ištarus „vienas“, Alecas pašoko nuo kėdės, išsitiesė kaip styga, įsmeigė akis į tėvą ir pratęsė: „du“, „trys“. O ant jo veido tarsi būtų parašyta: „Na ir kas toliau?“

–   Jam buvo nusispjauti, ką tėvas sako, – neslepia Timas.

–   Neisiu miegoti, aš noriu žaisti – suriko septynmetis.

–   Kaip tu kalbi su tėveliu?

Sūnus elgėsi priešiškai, griežė dantimis, rėkė.

  • Jei taip ir toliau kalbėsi su manimi, paimsiu visus tavo žaislus.
  • Man nusispjauti, gali pasiimti visus.

Bet ir po to Alecas nenurimo, nors tėvas ir ramiai pasakė:

  • Aš paimsiu dar vieną tavo žaislą
  • Neisiu miegoti. Ir tu nepriversi manęs. Ir man nusispjauti į tuos žaislus. Gali pasiimti nors ir visus.

Tėvas paėmė šiukšlių maišelį, sudėjo į jį visus sūnaus žaisliukus ir uždarydamas kambario duris pasakė:

  • Grąžinsiu juos, kai atsiprašysi.

Bet Alecas taip ir neatsiprašė tėvo. Ir neprašė grąžinti jo žaislų. Galų gale tėvas suprato, kad tai beprasmiškas reikalas, nes sūnui vis tiek viskas tas pats.

Po mėnesio tėvas sudėjo žaisliukus į vietą, nes tai ką jis buvo sumanęs, nesuveikė. Timas jautėsi bejėgis, nes jis nežinojo, ką reikia daryti, kai sūnus tokios nuotaikos. Bet vyras mėgino atrasti ir teigiamų pusių – galvojo, kad toks tvirtas sūnaus charakteris labai pravers kada nors jam gyvenime. . Žinome, jei tėvai sugebės nukreipti tai reikalinga linkme.

 

Septynmetis kumščiu išmušė lango stiklą

Po kiek laiko Aleco agresyvumas ėmė pasireikšti jau gana žiauriais būdais. Kai sūnus imdavo pykti, tėvams susidarydavo įspūdis, kad jis visiškai savęs nebekontroliuoja. Jei kas nors nepatikdavo arba nenorėdavo daryti, kaip mat užsivesdavo. Pavyzdžiui, tėvai negalėdavo priprašyti jo surinkti žaislus nuo grindų, suplauti indus, nors visa šeima turėjo savo pareigas.

  • Padėk man sušluostyti indus, – paprašė tėvas
  • Nenoriu, – atšovė Alecas.
  • Žinau, kad nenori, bet padėk.
  • Ne-e-e-e! – suriko jis.
  • Alecai, jei neklausai manęs, eik į kambarį ir užsidaryk duris.

Pradžioje buvo tylu, bet netrukus virtuvėje pasigirdo griausmas iš antrojo namo aukšto.

  • Ar su juo viskas gerai? – paklausė mama
  • Einu, patikrinsiu – atsakė tėvas.

Tėvas pravėrė Aleco kambario duris ir pamatė, kad jis kumščiu išmušė lango stiklą. Tėvas pripuolė prie  sūnau ir paklausė:

  • Ar viskas tvarkoje, nesusižalojai?
  • Ne, – atsakė jis.
  • Ką tu sau galvoji.
  • Supykau ir neišlaikiau, – pasiteisino Alecas.

Ir tėvas nusprendė jį pamokyti. Alecas taupė gaunamus kišenpinigius iš tėvų, nes norėjo nusipirkti gitarą. Tėvas paėmė taupyklę su monetomis ir buvo beišeinantis iš kambario.

  • Tai mano pinigai! – sušuko Alecas.
  • Žinau, bet tu turi atsakyti už savo elgesį.

Tėvas pasakė, kad už išdaužtą langą teks mokėti jam. Alecas nuliūdo, kad netenka visų savo santaupų.

  • Tai neteisinga, – mažametis vylėsi išsaugoti sutaupytus pinigus.
  • Man gaila, – ir tėvas išėjo.

Iš tikrųjų Timas nežinojo, ką daryti. Bet galvojo, kad sūnus, matydamas gerus pavyzdžius, ilgainiui pasikeis ir gėris nusvers blogį.

Bet vieną kartą Timas pamatė tai, kas jį privertė ypač nerimauti. Alecas turėjo mažai draugų, bet jis dažnai žaisdavo su broliu. Juos siejo tvirta draugystė. Bet jei brolis padarydavo klaidą kad ir žaisdamas, Alecas pratrūkdavo. Kartą tėvas pamatė, kaip Alecas, apžergęs savo brolį ir prispaudęs ranką prie kaklo, ėmė smaugti jį. Tėvas pamatė, kad Alecas visiškai nekontroliuoja savęs. Jis niršo, buvo įsiutęs, norėjo suteikti skausmo… Tėvui baisiausia buvo tai, kad trūko žingsnio ir Alecas galėjo iš tikrųjų pasmaugti brolį.

  • Negalima taip elgtis. Tokiomis akimirkomis pasistenk nusiraminti – pasakė prišokęs tėvas ir atplėšė Alecą nuo brolio.
  • Atsiprašyk brolio.
  • Atsiprašau, – numykė Alecas.
  • Aš šeimoje augau vienas, bet mano draugai pasakojo, kad jie augdami su broliais ir seserimis pešdavosi, kaip šuo su kate, – pasakoja Timas. – Todėl į šią situaciją nežiūrėjau rimtai. Kilusį be jokios priežasties pyktį Alecas dažniausiai nuleisdavo kaip garą – bet kada ir bet kur.

Bet ir po to Aleco agresyvumas tik didėjo ir jo negalima buvo suvaldyti.

 

Sunkiausia buvo nustatyti, kokie sūnaus veiksmai turėti kelti didžiausią susirūpinimą

Ankstyvoje vaikystėje Alecas galėjo užsivesti bet kurioje situacijoje. Ypač prie pietų stalo ar per vakarienę tėvams tekdavo itin kruopščiai stebėti Aleco elgesį. Viena kartą vakarieniaujant mama padėjo ant stalo lėkštę su bulvių traškučiais. Jaunesnysis sūnaus atsisėdo greta Aleco ir pradėjo valgyti traškučius. Tėvas pastebėjo, kad Alecas ėmė skersai žvilgčioti į jį. Valgio traškėjimas veikė jo nervus. Jis nuleido akis ir ėmė  linguoti galva, sugniauždamas kumščius ir pasidėdamas juos ant stalo. Jis vos laikėsi netvojęs broliui. Bet staiga Alecas atsistojo iš už stalo, pagriebė savo lėkštę ir nuėjo valgyti į kitą kambarį. Po to tėvas paklausė, kodėl jį taip erzina traškėjimas, bet Alecas  negalėjo paaiškinti kodėl.

Sunkiausia buvo nustatyti, kokie jo veiksmai turėti kelti didžiausią susirūpinimą ir nerimą, kokie jo veiksmai ar elgesys turėtų tai nurodyti. Tėvas nežinojo.

Po rimtų permainų šeimoje Timas stengėsi  ir toliau palaikyti artimus santykius su Alecu. Kai tėvai išsiskyrė, jam buvo 10 metų. Su žmona sutarė, kad kartu prižiūrės ir rūpinsis visai vaikais. Todėl vieną savaitę Alecas praleisdavo pas mamą, o kitą – pas tėvą. Kaip Timas ir nujautė, tėvų skyrybas sūnus išgyveno sunkiai. Ir tėvas nusprendė, kad laikas nuvesti Alecą pas psichologus ar psichoterapeutą, kad jis patartų, kaip kontroliuoti savo emocijas ir įtūžį. Ir iš tikrųjų jam padėjo. Aleco savijauta kiek pagerėjo. Įtūžio protrūkiai pasireikšdavo gerokai rečiau.

Timas su Alecu gana dažnai aplankydavo ir jo senelius, Timo tėvus. Kartą jiedu tvarkė sandėliuką  ir aptiko nedidelį peilį, kurį Timui vaikystėje padovanojo jo tėvas. Tai buvo savotiška relikvija.

  • Oho, koks kietas peilis, – nusistebėjo Alecas
  • Tavo senelis man padovanojo, – atsakė tėvas.

Alecui labai patiko peilis.

  • Jei labai nori, galiu atiduoti peilį tau, – pasakė tėvas.
  • Jis bus tavo, sutinki?
  • Taip! – apsidžiaugė vaikas.

Prieš paduodamas, tėvas įspėjo, kad tai nėra žaisliukas ir kad reikia elgtis labai atsargiai su peiliu. Juo labiau, jei jis mėgintų naudoti peilį ne pagal paskirtį, kaip mat atsiims jį.

  • Pažadu, – atsakė Alecas.
  • Aš tiesiog norėjau perduoti sūnui kaip relikviją brangų man daiktą. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jis kada nors taps ginklu mano sūnaus rankose, – dabar pasakoja Timas.

Timas pastebėjo itin akivaizdžius savo sūnaus pokyčius, kai jis tapo paauglys. Labiausiai tėvui kėlė nerimą Aleco staiga besikeičianti nuotaika mažiausiai kelis kartus per dieną, kai jam buvo 14 – 15 metų. Paauglys nugrimzdo į depresiją. Dažniau užsidarydavo savo kambaryje ir rečiau bendravo su šeima. Bet tėvas iš to nedarė jokios tragedijos – juk dauguma paauglių taip elgiasi.

 

Tada jau tai buvo labai rimta problema ir ženklas

Savo 16-ąjį gimtadienį  paauglys taip pat neturėjo nuotaikos švęsti. Tėvai norėjo surengti jam tikrą šventę, nes paauglystės metai – didelis įvykis. Vis dėlto gimdytojai surengė šventę, pakvietė svečių, o Alicas  nenorėjo švęsti ir užsidarė savo kambaryje. Po kiek laiko į jo kambario duris pabeldė tėvas.

  • Alecai, ar ateisi pažiūrėti gautas dovanas? – paklausė tėvas.

Timui teko prašyti sūnaus, kad jis ateitų bent trumpam pasėdėti kartu su svečiais. Šiaip ne taip atsliūkino, bet atrodė labai paniuręs ir nelaimingas, vos prisėdęs norėjo išeiti, o į dovanas net nepažvelgė.  Atrodė, kad švęsti savo gimtadienį, jam buvo didelė kankynė. Vis dėlto suvalgęs torto gabalėlį pasakė:

  • Einu į savo kambarį

Tėvas nusekė paskui jį, pabeldė į duris ir kiek pravėręs jas paklausė:

  • Kas nutiko, kodėl tu taip? Ar ateisi pas mus? Ar viskas tvarkoje?
  • Viskas gerai, – atsakė sūnus.

Bet kai tėvas vis tiek paprašė pasakyti, kas su juo yra, Alecas atsakė, kad nenori bendrauti ir ką nors aiškinti. Nes tėvas paprasčiausiai nesupras jo.

  • Ar tave kas nors neramina – paklausė tėvas?
  • Tu nesuprasi.

Alecas kalbėjo padrikai, bendromis frazėmis, bet tėvas suprato, kad jam blogai, tačiau jis nežinojo, ką reikia daryti. O tada jau tai buvo labai rimta problema ir ženklas…

Vienas iš nedaugelio Aleco draugų buvo Kevinas. Visada mandagus, kultūringas, lankė jaunųjų žvalgų būrelį. Kiekvieną sekmadienį eidavo su tėvais į bažnyčią. O su Alecu išdykavo kaip paaugliai. Kevinas turėjo vyresniąją seserį. Mama dirbo sekmadieninėje mokykloje, o tėvas buvo  automobilių pardavėjas.

  • Tėte, ar galiu šiandien pernakvoti pas Keviną? – paklausė Alecas

Timas linktelėjo galvą:

  • Žinoma, viešėk.

Alecas gana dažnai užsukdavo pas Keviną į svečius ir ten likdavo nakvoti. Vaikinai artimai draugavo. Timas buvo laimingas, kad Kevinas buvo jo sūnaus draugas

Bet praėjus trims mėnesiams po Aleco 16-ojo gimtadienio, įvyko tragedija.

Gražų pavasario šeštadienį tėvas užvažiavo pas buvusią žmoną paimti dukters, norėdamas ir ją pasveikinti su gimimo diena. Duris atidarė ašarodama duktė.

  • Mieloji, kas nutiko? – paklausė Timas.

Keviną užmušė. Visi negyvi.

  • Viskas bus gerai. Žudiką būtinai suras, – tėvas ramino dukterį.

Paaiškėjo, kad praėjusią naktį užmušė ne tik Keviną, bet ir jo tėvus. Nusikaltimo vieta atrodė siaubingai. Kevino sesuo, išgirdusi triukšmą, pasislėpė ir liko gyva. Po to iškvietė policiją. Įtariamųjų nebuvo.

Timas negalėjo patikėti tuo, kas įvyko, nes dar prieš pora dienų jo sūnus bendravo su Kevinu ir jo tėvu. Bet Timas labiausiai bijojo, kad tai bus paskutinis lašas jo sūnaus psichikai. Alecas galų gale nebeišlaikys ir praras savikontrolę, nes jam bus sunku susitaikyti su artimo draugo mirtimi.

Stop kadrai: Timas Kreideris ir jo sūnus Alecas.

bus tęsinys

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą