sniegopilys.lt
Ronnie ir Donnie Galyonai nugyveno neįprastai ilgą Siamo dvynių gyvenimą: jiems pritrūko keturių mėnesių iki 69-ojo gimtadienio. Seniausi pasaulyje Siamo dvyniai nebaigė mokyklos, didžiąją gyvenimo dalį praleido koncertuodami mugėse ir cirkuose ir pakaitomis miegojo iki 59 metų.
Berniukai turėjo bendrus lytinius organus
2020 metais liepos 4 d. rytą Dave‘as Galyonas savo „Facebook“ paskyroje paskelbė įrašą apie dviejų garsiausių mažo Deitono miesto Ohajo valstijoje vietinių gyventojų – brolių Ronnie ir Donnie Galyonų – mirtį. Jie mirė sulaukę 68 metų ir buvo Siamo dvyniai, kurie gyveno ilgiau nei bet kuri kita žinoma dvynių pora. Prieš keletą metų tai buvo įrašyta į Gineso rekordų knygą.
Broliai gimė 1951 metų spalį. Pirmasis gimė Donnie, o po kelių minučių Ronnie, kuris nustebino gydytojus, tiesiogine prasme būdamas savo brolio tęsiniu: dvyniai buvo sujungti pilvo ertmėje. Jie turėjo keturias rankas ir kojas, bendrus lytinius organus, žarnas ir virškinimo sistemą, bet skirtingus skrandžius ir širdis.
Eileen, dvynių mama, atsisakė jų gimus. Tuo metu jos šeimoje su berniukų tėvu Wesley augo šeši vaikai. Tačiau vyras juos paliko, kuris netrukus vėl susituokė. Kaip bebūtų keista, bet dvynius užaugino jo žmona Maria, vaikų pamotė.
Šiaip dvyniai gimė sveiki ir per abu svėrė beveik penkis kilogramus. Tačiau pirmieji dveji gyvenimo metai prabėgo ligoninėse: gydytojai bandė išsiaiškinti, ar kūnų atskyrimo operacija jiems bus saugi. Tačiau jie nusprendė atsisakyti šios idėjos, nes berniukai turėjo bendrus lytinius organus. Nepalankiai pasibaigus operacijai, jie rizikavo abiejų brolių gyvybėmis. Dėl to berniukai išmoko vaikščioti tik sulaukę 29 mėnesių, tai yra du ar tris kartus vėliau nei paprastai vaikai išmoksta vaikščioti.
Dvynių tėvas pasirodė esąs geras stalius ir gamino vaikams įvairius buitį palengvinančias priemones, pavyzdžiui, specialius baldus. Tačiau vis tiek teko samdyti padėjėjus, kurie padėtų berniukams atlikti kasdienes užduotis, pavyzdžiui, nueiti į tualetą ar užsirišti batus. Abu broliai buvo dešiniarankiai, taip pat turėjo būti mokomi koordinacijos ir pusiausvyros.
Parsivežęs dvynius iš ligoninės namo, tėvas suprato, kad negali apmokėti ligoninės sąskaitų. Tais laikais Amerikoje įprastas būdas užsidirbti pinigų vaikams su neįprastais išoriniais duomenimis buvo dalyvavimas mugėse ir cirko pasirodymuose. Nors Wesley nenorėjo tokio likimo savo vaikams, bet nematė kito pasirinkimo.
Nuo trejų metų (kitų šaltinių duomenimis – nuo ketverių) jis pradėjo su jais gastroliuoti po JAV , važinėdamas prie mašinos prisimontavęs specialią priekabą. Joje dvyniai galėjo gyventi įprastą gyvenimą, žiūrėti televizorių ir gulėti ant sofos.
Daugelį metų Ronnie ir Donnie tapo vieninteliu pajamų šaltiniu savo šeimai – tėvams ir dar septyniems vaikams. Jie niekada negalėjo įgyti mokyklinio išsilavinimo: ugdymo įstaigos, į kurią tėvai siuntė berniukus, vadovybė nusprendė, kad jų išvaizda blaško kitų vaikų dėmesį. Mokslininkai, 1988 metais atlikę tyrimus su berniukais, priėjo prie išvados, kad su intelektu jiems viskas gerai, tačiau vystymasis sulėtėjo dėl išsilavinimo stokos.
Daugelį metų ieškojo bendros kalbos
Didžiąją metų dalį vaikai praleido keliaudami, o pirmieji brolių draugai buvo gatvės atlikėjai ir gatvės maisto pardavėjai. Tarp jų berniukai jautėsi saugūs. Tėvas toliau gastroliavo su savo sūnumis ir laisvalaikiu žaidė beisbolą.
„Amerikos visuomenė juos mylėjo: su dvyniais buvo elgiamasi kaip su roko žvaigždėmis“, – prisimena Ronnie ir Donnie jaunesnysis brolis Jimas. Anot jo, viskas pasikeitė aštuntajame dešimtmetyje, kai Jungtinėse Valstijose buvo pradėta kampanija prieš laidas, kuriose vaidina „bjaurūs žmonės“.
Labai sunkiai tai išgyveno broliai Gelyonai, kuriems iki tol tokie pasirodymai buvo tapę profesija. Jie susidurdavo su nepažįstamų žmonių pašaipomis ir patyčiomis. Broliai išvyko iš JAV, surengę turą po Kanadą ir Lotynų Ameriką – kaip programos akcentas koncertavo cirke, rodė triukus. Ronnie ir Donnie tęsė gastroles iki 1991 metų, padedami vieno iš vyresniųjų brolių, kuris tapo jų vadybininku.
Bėgant metams broliai tapo geriausiais vienas kito draugais. Padėjo bendri pomėgiai: jie žaidė beisbolą ir džiaugėsi tomis pačiomis futbolo komandomis, taip pat mėgo žvejoti ir žygiuoti. Jie pasiskirstė namų ruošos darbus: Donnie gamino maistą, plovė indus ir skalbė, o Ronnie valė.
Tačiau Ronnie ir Donnie jau daugelį metų ieškojo bendros kalbos. Paauglystėje jie pasikumščiuodavo arba tiesiog mušdavo vienas kitą, išreikšdami nepasitenkinimą ar nesutikimą. Visa tai paaštrino psichologinės problemos. Būdamas 14 metų vienas iš dvynių susilaužė koją po to, kai iš įniršio trenkėsi ja į priekabos šoną. Prasidėjusios problemos su kraujagyslėmis ir koaguliantų (vaistų nuo kraujo krešulių susidarymo) vartojimas leido suprasti, kad toks elgesys gali būti mirtinas.
„Jie tiesiog pradėjo dažnai ginčytis. Bet tai galima suprasti, jei esate su kuo nors dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę, metai iš metų“, – sako jaunesnysis dvynių brolis Jimas Galyonas. Suaugę dvyniai, atsakydami į klausimą, ar nesigaili, kad tėvai atsisakė juos atskirti, pasakė: „Viešpats sukūrė mus tokius, tad tegul jis mus ir išskiria“.
Bioetikos profesorė Alice Draeger tvirtino, kad Siamo dvyniai retai siekia išsiskyrimo.
Tačiau kitiems žmonėms dvi asmenybės viename kūne yra pernelyg sudėtingas ir retas reiškinys, kad tilptų į kategorijas, kuriomis esame įpratę aiškinti mus supantį pasaulį.
„Ar savarankiško žmogaus, individualumo idėja taip sužavėjo mūsų vaizduotę, kad negalėjome susitaikyti su mintimi, jog du žmonės gali harmoningai gyventi viename kūne?“ – rašo šios temos tyrinėtojas George‘as Winteris.
Psichologai mano, kad dėl savo fizinių savybių Siamo dvyniai geriau lavina bendravimo įgūdžius, gebėjimą eiti į kompromisus ir derėtis su kitais žmonėmis, išlikdami savimi. Tai galioja įvairioms gyvenimo sritims, įskaitant Siamo dvynių ir kitų žmonių seksualinius santykius: reikiamais momentais jie lieka psichologiškai nepakitę.
Gyveno už savo pinigus pirktame name
Merilendo universiteto duomenimis, 200 tūkst. naujagimių tenka viena Siamo dvynių pora. Paprastai embrionas, iš kurio gimdoje išsivysto dvyniai, atsiskiria netrukus po pastojimo. Siamo dvyniai gimsta, jei šis atsiskyrimas įvyksta vėliau. Jų išgyvenamumas svyruoja nuo 5 iki 25 proc. Paprastai Siamo dvyniai miršta dėl natūralių priežasčių jauni arba vidutinio amžiaus. Ronnie ir Donnie Galyonai, kurie gyveno 68 metus, tuo yra unikalūs. Yra keletas Siamo dvynių tipų, priklausomai nuo to, kaip jų kūnai yra sujungti. Omfalopagija – vienos rūšies, kai kūnai yra sujungti krūtinės apačioje – pasireiškia 20 proc. vaikų. Jie dalijasi kepenimis, diafragma, virškinimo sistema, tačiau atskyrimo operacijos tokioms poroms dažniausiai baigiasi gerai.
Dvynius Ronnie ir Donnie Galyonus mokslininkai laiko vieninteliu žinomu omfalopatijos pavyzdžiu, kai dėl medicininių priežasčių dvynių atskirti nebuvo įmanoma.
Galutinį sprendimą dėl operacijos, pritarus gydytojams, priima tėvai. Kai kuriais atvejais tai būtina – jei asimetriškoje dvynių poroje vieno kūnas labiau išsivystęs ir prisiima daugiau krūvio, o antrojo – „parazituoja“. Tada abiejų gyvybėms kyla pavojus, todėl tėvai ir gydytojai renkasi stipresnio vaiko, kuris po išsiskyrimo išgyvens, naudai.
Ronnie ir Donnie didžiąją savo gyvenimo dalį praleido koncertuodami įvairiose mugėse ir cirkuose, kad užsidirbtų pragyvenimui. Išėję į pensiją jie gyveno už savo pinigus pirktame name, kuriuo baisiai didžiavosi. Pastaraisiais metais senstantiems dvyniams reikėjo daugiau priežiūros ir jie persikėlė gyventi į savo jaunesniojo brolio Jimo namus.
Jimas gimė, kai dvyniams buvo 11 metų, bet tarp jų užsimezgė stiprus šiltas ryšys. Pavyzdžiui, broliai leido mažajam Jimui atsisėsti ant pilvo, kur prasidėjo bendra jų kūno dalis.
„Tada jie buvo mūsų maitintojai, o tai, ką aš darau dabar , yra savotiškas dėkingumas. Bet darau tai todėl, kad noriu, o ne todėl, kad privalau. Jie dirbo, kad galėtume augti“, – tada sakė Jimas.
Dvyniai buvo įžymybės savo gimtajame mieste, o Deitono gyventojai ir organizacijos padėjo pritaikyti aplinką jų ypatingiems poreikiams. Grand Rapidso ligoninės technologijų skyrius jiems suprojektavo specialią lovą, kuri labdaros lėšomis buvo įrengta dvynių kambaryje. Prieš tai (tai yra iki 59 metų!) dvyniai turėjo miegoti pakaitomis: jie negalėjo gulėti tiesiog ant lovos vienu metu. Taip pat vietiniai gyventojai savo lėšomis Jimo name įrengė specialų įėjimą neįgaliesiems, kad dvyniai be problemų iš jo galėtų išeiti pasivaikščioti.
Daugelyje interviu dvyniai kartojo, kad savo gyvenime nieko nesigaili. Rūpintis jais nebuvo lengva, tačiau, pasak Jimo žmonos Mary, nebuvo dienos, kai, atsidėkodami už rūpestį, ji nuolat girdėjo iš jų „aš tave myliu“ ir „ačiū“.
Parengta pagal „Dayton Daily News“, „SideShowWorld“, „Mlive.com“
