Tyrimas: kodėl žmonės bučiuojasi, o dauguma gyvūnų ne?

Atlikus naujus mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad maždaug pusės žmonių kultūrų atstovai nepraktikuoja bučiuotis į lūpas. Gyvūnų, pasirodo, tokios glamonės taip pat netraukia, rašo bbc.com. Gerai pagalvojus, bučiavimasis nėra estetiškas dalykas. Jūs su kuo nors keičiatės seilėmis, o kartais tai atsitinka ilgą laiką. Juk per vieną bučinį perduodama iki 80 milijonų bakterijų, ir ne visos yra nekenksmingos.

Daugeliui toks elgesys netgi atrodė atgrasus

Tuo pačiu metu kiekvienas tikrai prisimena savo pirmąjį bučinį su visomis atgrasančiomis ar žaviomis detalėmis, o bučinys ir toliau vaidina svarbų vaidmenį naujuose romantiškuose santykiuose. Bent jau kai kuriose visuomenėse.

Vakarų šalių žmonėms gali atrodyti, kad apsikeitimas romantiškais bučiniais yra universalus žmogaus elgesio modelis, tačiau naujausia amerikiečių antropologų ir sociologų analizė parodė, kad šis paprotys sutinkamas mažiau nei pusės esamų kultūrų atstovų. Gyvūnų karalystėje bučiuojasi itin retai.

Kas iš tikrųjų slypi už šio keisto elgesio? Pasirodo, pats faktas, kad dauguma gyvūnų nesibučiuoja, paaiškina, kodėl žmonės taip elgiasi.

Remiantis nauja bučinių paplitimo ataskaita, kurioje buvo analizuojami 168 pasaulio kultūrų atstovų papročiai, tik 46 proc. jų bučiuojasi romantiškai, meilės prasme.

Anksčiau gautas skaičius buvo 90 proc.  Mat naujos ataskaitos autoriai iš savo regėjimo lauko išskyrė vaikus bučiuojančius tėvus ir daugiausia dėmesio skyrė romantiškam porų, liečiančių lūpas lūpomis, kontaktui.

Mokslininkai taip pat išsiaiškino, kad daugeliui toks elgesys netgi atrodė atgrasus. Kadangi iš visų šiuolaikinių žmonių medžiotojai yra arčiausiai mūsų protėvių gyvenimo būdo, galima daryti prielaidą, kad ir senovės žmonės vienas kito nebučiuodavo.

„Antropologų ataskaita paneigė įsitikinimą, kad romantiški bučiniai yra beveik universalūs žmogaus elgesiui, – sako tyrimo vadovas Williamas Jankowiakas iš Nevados universiteto Las Vegase. – Tiesą sakant, tai daugiau Vakarų visuomenių produktas, perduodamas iš kartos į kartą“.

Šią išvadą patvirtina ir kai kurie istoriniai duomenys.

„Tai, kaip mes bučiuojamės dabar, yra palyginti naujas išradimas“, – sako Rafaelis Wlodarsky‘is iš Oksfordo universiteto Jungtinėje Karalystėje, tyrinėjantis ypač žmogaus elgesio evoliuciją. Jis tyrinėjo rašytinius šaltinius, ieškodamas duomenų, kaip pasikeitė įprotis bučiuotis.

Anksčiausias bučiavimosi elgesys paminėtas sanskrito induistų Vedų tekstuose, datuojamuose 3500 metų. Jie sakė, kad bučiuotis reiškia kvėpuoti vienas kito siela.

Priešingai, senovės Egipto paminkluose, kuriuose iškalta hieroglifais, vaizduojama, kaip žmonės artimai bendrauja, bet nespaudžia vienas kito lūpų.

Taigi, kas nutiko galų gale? Ar galime sakyti, kad bučiuojamės natūraliai, tačiau kai kuriose kultūrose toks elgesys yra slopinamas? O gal tai kažkas, ką išrado šiuolaikiniai žmonės?

Anot mokslininkų, kai kuriuos dalykus galima suprasti stebint gyvūnų elgesį.

Mūsų artimiausi giminaičiai šimpanzės beždžionės ir bonobo (šimpanzių veislės pigmė) bučiuojasi. Primatologas ir etologas (gyvūnų elgesio specialistas) Fransas de Waalas iš Emory‘io universiteto Atlantoje, Džordžijos valstijoje, ne kartą stebėjo šimpanzes, besibučiuojančias ir apsikabinusias po ginčo. Apie tai jis rašo knygoje „Primates and Philosophers“.

Anot knygos autoriaus, šimpanzėms bučiavimas yra būdas pasitaisyti. Beje patinai, o ne patelės to griebiasi. Kitaip tariant, bučinys nėra romantiško ar meilaus elgesio išraiška.

„Šimpanzės pusbroliai, bonobos dažniau bučiuojasi liežuviais. Ir tai galbūt nenuostabu, nes bonobos yra labai seksualios būtybės“, – teigė mokslininkas.

Susitikę du žmonės gali paspausti ranką. Bonobos atlieka lytinį aktą, kuris vadinamas „rankos paspaudimu“. Daugeliu kitų atvejų jie griebiasi sekso kaip meilės išraiškos. Todėl jų bučiniai taip pat negali būti laikomi visiškai romantiškais.

Suartėti padeda… kvapas

Šie primatai yra išimtis. Kiti laukiniai gyvūnai, kiek žinome, visai nesibučiuoja. Jie gali uostyti ar liesti vienas kitą, bet net ir tie, kurie turi lūpas, nesikeičia seilėmis, neima jų į burną. Jiems to tiesiog nereikia.

Paimkime, pavyzdžiui, šernus. Patinai skleidžia aštrų kvapą, kuris patelėms atrodo ypač patrauklus. Pagrindinis cheminis komponentas čia yra feromonas, sekrecijos produktas, vadinamas androsteronu, vyrišku lytiniu hormonu, kuris žadina patelės norą poruotis.

Patinai, turintys didesnį androsterono kiekį, yra vieni vaisingiausių individų. Tačiau patelės turi tokią aštrią uoslę, kad joms nereikia taip arti prieiti, kad pabučiuotų patiną.

Tas pats pasakytina ir apie kitus žinduolius. Pavyzdžiui, žiurkėno patelė išskiria feromoną, kuris labai jaudina patiną. Pelės taip pat seka cheminiu keliu, kuris padeda joms susirasti genetiškai skirtingus partnerius ir taip sumažinti atsitiktinio kraujomaišos riziką.

„Gyvūnai dažnai išskiria feromonus su šlapimu. Jų šlapimas turi ypač aštrų kvapą, – sako R. Wlodarsky‘is. – Jei aplinkoje yra šlapimo (skirtingų tos pačios rūšies lyčių) kvapas, jie gali spręsti apie suderinamumą vienas su kitu“.

Ne tik žinduoliai turi puikią uoslę. Voro patinas gali aptikti patelės išskiriamus feromonus ir pagal jų kvapą nustatyti, ar pastaruoju metu ji valgė. Kad sumažintų riziką būti suvalgytam, jis poruosis su savo partnere tik tada, kai ji nėra alkana.

Esmė ta, kad gyvūnams nereikia priartėti vienas prie kito, kad užuostų gerą potencialų partnerį.

Kita vertus, žmonių uoslė yra taip menkai išvystyta, kad jiems tik į naudą suartėti. Kvapas – ne vienintelis rodiklis, leidžiantis įvertinti vienas kito tinkamumą, tačiau eksperimentai rodo, kad uoslė vis dėlto vaidina svarbų vaidmenį renkantis partnerį.

Britų karališkosios draugijos 1995 metais paskelbtos ataskaitos autoriai parodė, kad moterys, kaip ir pelės, labiau mėgsta genetiškai nuo jų besiskiriančių vyrų kvapą. Tai turi aiškią praktinę prasmę, nes poruojantis su asmeniu, kuriam suteiktas kitoks genų rinkinys, yra didesnė tikimybė susilaukti sveikų palikuonių. Bučiavimasis suteikia puikią galimybę priartėti pakankamai arti, kad „užuostumėte“ partnerio genus.

2013 metais mokslininkas Wlodarsky‘is išsamiai ištyrė bučinius. Jis apklausė kelis šimtus žmonių, klausdamas, kas jiems yra svarbiausia tuo metu, kai jie ką nors bučiuoja. Paaiškėjo, kad… kvapas.

Paaiškėjo, kad ir vyrai išskiria tokius pat feromonus, kurie patrauklūs šernų patelėms. Jo yra vyro prakaite, o kai moterys patenka į jo įtaką, jų jaudrumo lygis šiek tiek pakyla.

Šiuo požiūriu, kai žmonės bučiuojasi, jie turi galimybę pakankamai priartėti prie kito žmogaus, kad būtų paveikti jo feromonų.

„Kai kuriose kultūrose uostymas peraugo į kontaktą akis į akį nuo lūpų iki lūpų. Sunku tiksliai nustatyti, kada tai atsitiko, tačiau abu šie dalykai turi tą patį tikslą“, –  tvirtina R. Wlodarsky‘is.

Taigi, jei norite rasti tobulą partnerį, tikriausiai turėtumėte nustoti bučiuotis ir pradėti uostyti žmones. Galėsite ne tik susirasti sau tinkamą porą, bet ir užsikrėsti perpus mažiau mikrobų. Tačiau būkite pasirengę tam, kad teks pagauti suglumusius kitų žvilgsnius.