Kremavimo metu ryšys tarp sielos ir kūno nutrūksta greičiau ir siela nėra pririšta prie laidojimo vietos. Archyvo nuotrauka

Kartais velionio šeimai ir draugams kyla klausimas: ką daryti ir kas bus geriau mirusiojo sielai – laidojimas ar kremavimas?  Viena vertus, kremavimas yra tvaresnis metodas nei kūno palaidojimas žemėje. Kita vertus, kremavimas yra pigesnis, nereikia rūpintis laidojimo vieta, o ir „kirminai nesuės“…  Bet čia iškyla krikščioniškų tradicijų klausimas. Ar teisinga tai daryti? Kas nutiks sielai? Ne veltui yra laikomos svarbios  9 dienos, 40 dienų, praėjus po žmogaus mirties.

Gal mirimo ir atsisveikinimo procesas trunka visas 40 dienų?

 

 Kremavimo metu šis ryšys nutrūksta beveik akimirksniu

Žmogui mirus, jo siela kurį laiką jaučia ryšį su savo fiziniu kūnu. Šis ryšys pamažu silpnėja, o paskui  ir visai išnyksta. Kremavimo metu šis ryšys nutrūksta beveik akimirksniu. Kai kūnas yra palaidotas žemėje, vyksta ilgas ir natūralus kūno irimas. Tačiau siela gali pajusti šį sunkų ir nemalonų irimo procesą, tai yra  gali apimti gana sunkūs išgyvenimai.

Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad kremavimas  nereiškia, jog žmogus yra palaidotas. Todėl  panagrinėkime šiek tiek istoriją.

⁣⁣Nuo V amžiaus vidurio prieš mūsų erą ir iki krikščionybės įvedimo X amžiuje žmonės tiesiog buvo deginami ant laužo, tai yra kremuojami.

⁣⁣ Atsisveikinimas su velioniu vyko taip: išsiskyrus su artimaisiais ir draugais, ant aukšto upės kranto buvo padaryta laidotuvių vieta, ant kurios  ir buvo sudeginamas kūnas,  o pelenai išbarstomi vėjyje.

Kiek vėliau pasirodė paprotys išsiųsti į paskutinę kelionę padegus palaikus. Bet toks laidojimas buvo tik turtingose ​​ir kilmingose ​​šeimose.

 

Šeima turėtų nuspręsti, kaip elgtis su kūnu po mirties

Dabar bažnyčia yra prieš kremavimą,  bet jos nepritarimo esmė  gali būti ta, kad pagal ją „istorijos pabaigoje bus bendras mirusiųjų prisikėlimas iš dulkių pagal Kristaus prisikėlimo paveikslą“. Kremavus kūną, jis sudeginamas, todėl nebus ką prikelti. Bet panašu, kad žmonės demonstruoja tikėjimo atmetimą,  nes vis daugiau norinčių kremuoti fizinį kūną. ⁣⁣ ⁣⁣

Tada kyla klausimas: kodėl prisikėlimas galimas iš dulkių, kuriomis tapo žmogus, palaidotas po žemės, bet ne iš pelenų?  Juk feniksas tai prisikėlė iš pelenų. Bažnyčiai sunku atsakyti į šį klausimą.

Vis dėlto tikriausiai bus teisingiau, jei kiekvienas žmogus savarankiškai tai nuspręs. Ir bus geriau, jei testamente nurodysite, kaip šeima turėtų elgtis su kūnu po mirties. Ir tada niekam nekils jokių abejonių.

Reikia paminėti ir dar kitą kremavimo naudingumą: fizinis kūnas, žinant tai, kad  žmogus valgo kietus konservantus, labai ilgai irs, todėl kūną kremavus, sielai bus lengviau  persikūnyti ir pereiti į kitą gimimą.  Mat kremavimo metu ryšys tarp sielos ir kūno nutrūksta greičiau ir siela nėra pririšta prie laidojimo vietos.

 

parengta pagal bahaiteachings.org

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą