Du paaugliai sušaudė 12 moksleivių ir mokytoją, bet niekas neužkirto tam kelią

1999 metų balandžio 20 dienos rytą Kolumbino (JAV) vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių mokinys Brooksas Brownas pastebėjo, kad vienas jos bendraklasių –  Ericas Harrisas praleido rytines pamokas. Dar keisčiau, kad Harisas –  mokyklos pasididžiavimas, tą pačią dieną 10 val. ryto  neatėjo ir į filosofijos egzaminą…

 

Buvo vienas geriausių mokinių ir  turėjo aukštą intelektą

Prieš pat pietus Brownas išėjo į lauką ir nutipeno į vietą, skirtą rūkymui šalia mokyklos automobilių stovėjimo aikštelės. Pakeliui ji sutiko Harrisą, apsirengusį lietpalčiu ir nešantį gana didelį krepšį. Kai vaikinas bandė su juo pasikalbėti, Harrisas pertraukė: „Niekas kitas nesvarbu. Brooksai, tu man dabar patinki. Greitai išeik iš čia. Eik namo“.

Brooksas tuo metu nesuprato, apie ką kalba jo draugas, manydamas, kad tai dar vienas Harriso ekscentriškumas. Pastaruosius dvejus metus jų santykiai buvo įtempti dėl Harriso nuolatinių patyčių prieš Browną, net grasinimų jam internete, tačiau prieš pat  lemtingąjį įvykį jiems pavyko susitaikyti.

Brownas nuėjo į kitą pastatą, kur turėjo prasidėti pamoka. Jam priėjus prie pastato, pasigirdo šūviai. Iš pradžių vaikinas pamanė, kad tai fejerverkai. „Galbūt Harrisas  vėl surengė savo „pasirodymą“, – galvojo jis. Bet paskui suprato, kad tai buvo šaudymo garsai. Tada Brownas nubėgo prie mokyklos telefono ir puolė skambinti policijai…

Netrukus paaiškėjo, kad 18-metis Ericas Harrisas ir jo 17-metis draugas Dylanas Kleboldas  nušovė 12 mokinių ir vieną mokytoją. Tai buvo viena didžiausių Amerikos istorijoje sušaudymų mokykloje.

Dylanas Kleboldas buvo vienas geriausių mokyklos mokinių, turėjo aukštą intelektą. Jis ir Brooksas Brownas dalyvavo Kolorado CHIPS (didelio intelekto potencialo klasės) programoje, skirtoje gabiems vaikams, pradedant nuo trečios klasės.

Ericas Harrisas, gimęs Vičitoje, Kanzaso valstijoje, buvo oro pajėgų piloto sūnus ir didžiąją vaikystės dalį praleido persikraustydamas su tėvais iš vienos vietos į kitą. Prisižiūrėjęs visokiausių filmų apie karą, jis nuolat vaidino kareivį su savo vyresniuoju broliu, apsimesdamas jūrų pėstininku. Jo vaizduotėje žaidimai buvo kupini smurto.

Būdamas 11 metų Ericas atrado „Doom“ – siaubo vaizdo žaidimą. Kadangi tėvo darbas privertė vėl  pakeisti gyvenamąją vietą, 1993 metais šeima paliko Platsburgą Niujorko valstijoje ir persikėlė į Koloradą. Harrisas vis labiau pasinėrė į kompiuterių pasaulį. Iki antrojo kurso Kolumbino vidurinėje mokykloje pradžios Harrisas sukūrė 11 skirtingų pasirinktinių lygių „Doom“ ir jo tęsinį „ Doom 2“.

Harrisas ir Kleboldas susipažino vidurinėje mokykloje. Kai kurie spėliojo, kad jie buvo patyčių taikiniai. Tačiau jų bendraklasiai tvirtino, kad jie buvo populiarūs vaikinai, turintys didelį draugų ratą. Harrisą, Kleboldą ir Browną bendrai domino filosofija ir vaizdo žaidimai. Brownas prisijungė prie teatro klubo, o Dylanas Kleboldas vėliau pasekė paskui jį, dirbdamas užkulisių techniku. Tuo metu Harrisas pradėjo susitikinėti su mergina.

Kai  po kiek laiko mergina pasakė, kad nori nutraukti santykius, Harrisas pasielgė gana keistai. Kol Brownas  kalbėjosi su mergina, Harrisas išsitepė raudonu kraują imituojančiu skysčiu ir apsimetė mirusiu, kad mergina manytų, jog jos buvęs vaikinas taip padarė dėl nelaimingos meilės. Mergina daugiau su juo nekalbėjo, o Erico Harriso draugai šį spektaklį pavadino kvailu ir beprasmišku.

Vieną naktį, anot Browno, jis su kitu draugu iki 3 valandos nakties  žaidė vaizdo žaidimus savo namuose, kol išgirdo beldimą į langą, o paskui pamatė juodai apsirengusius Harrisą ir Kleboldą, sėdinčius medyje. Įėję į vidų, jiedu paaiškino, kad vykdo „misijas“ – stebi namus, purškia grafičius ir padega vazoninius augalus. Laikui bėgant Brownas pradėjo pastebėti, kad jų „misijos“ darosi vis žiauresnės.

 

Vieną jų pavadino pradedančiu jaunu psichopatu

Po 1997-ųjų Helovino Harrisas ir Kleboldas gyrėsi, kad praeivius šaudė iš pneumatinio ginklo. Tais pačiais metais Kleboldas buvo nušalintas nuo mokslų už homofobinius šmeižtus pirmakursių atžvilgiu. Tuo tarpu Harrisas pradėjo elgtis vis agresyviau. Net neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, Brownas vežiodavo jį ir kitus bendraklasius į mokyklą ir iš jos. Tiesa, Brownas, nuolat vėluodavo, o tai  ne juokais supykdė Harrisą. Galiausiai, po kito ginčo, Brownas pasakė Harrisui, kad daugiau niekada  jo neveš į mokyklą. Po kelių dienų Harrisas ledo luitu išdaužė Browno mašinos priekinį stiklą. Brownas pasakė savo ir Harriso tėvams apie tai, kas nutiko.

Sausio mėnesį Kleboldas priėjo prie Browno mokykloje ir padavė jam popieriaus lapą su užrašytu interneto adresu. „Manau, turėtum pažiūrėti šį vakarą“, – pasakė jis. Tinklalapyje Harriso paskyroje, kur jis paskelbė pavadinimu „Reb“, buvo išsamiai aprašyti jo naktiniai žygdarbiai su „VoDka“ (Kleboldo pravardė), nurodant įvairius vandalizmo aktus ir tai, kad jis nori pastatyti į vietą  Browną. Vaikino tėvai iškvietė policiją. Po to detektyvas pastebėjo, kad toje vietoje buvo rasta vamzdinių bombų. Po kelių dienų Harrisas ir Kleboldas praleido mokyklą. Kolumbino vidurinėje mokykloje pradėjo sklisti gandai, kad jie turi rimtų, su įstatymų pažeidimais susijusių problemų.

Brownų šeima manė, kad po jų pranešimo policijai, paaugliai bus bent įspėti ir sudrausminti. Tačiau jie nežinojo, kad Harrisas ir Kleboldas buvo suimti už visiškai kitokį nusikaltimą – įsilaužimą į furgoną ir elektroninės įrangos vagystę. Harriso tėvas Wayne‘as sugebėjo įtraukti vaikinus į darbo su sunkiais paaugliais programą. Sėkmingai baigę abu jaunuoliai buvo pripažinti „reabilituotais“. Apskritai Harrisas buvo pavyzdingas  šios programos dalyvis. Jis atrodė, kad išgyveno dėl to, kas įvyko, apgailestavo ir niekada nepraleido konsultacijų. Tačiau visa tai buvo tik priedanga.

1998-ųjų pavasarį jie jau planavo „Teismo dieną“, kaip patys įvardijo būsimą išpuolį.

Vėliau atrasti Harriso ir Kleboldo dienoraščiai leidžia įsivaizduoti jų tuometinę psichologinę būseną. 1998 metų pradžioje Harrisas nustojo skelbti pranešimus internete ir pradėjo vesti dienoraštį „Dievo knyga“, daugiausia skirtą jo fantazijoms. Kleboldas vedė savo dienoraštį, pavadintą „Genesis: Virtuali knyga“.  Šiuos abu dienoraščius kai kas siejo, bet buvo ir  skirtumų.

Kleboldas rašė  vadinamąją tamsią prozą ir poeziją apie Dievą, savigydą alkoholiu, mintis užbaigdamas žemiškąja egzistencija. Dienoraštyje – du užrašai prie jam patikusios merginos nuotraukos, daug „širdelių“ piešinių. Apskritai vaikinas rašė, kad sugriovė savo gyvenimą ir niekas jo nesuprato.

Praėjus metams po sušaudymo mokykloje, vykusioje psichologų konferencijoje  Duane‘as Fusilieris iš FTB išsakė savo nuomonę, kad, atsižvelgiant į jo liguistas fantazijas, gebėjimą meluoti ir gailesčio stoką, „Ericas Harrisas buvo pradedantis jaunas psichopatas“. O Dylanas  Kleboldas   „buvo visavertis psichopatas“.

Taip pat buvo išsiaiškinta, kad Harrisas užsirašė apie moksleivių,  įeinančių ir išeinančių iš mokyklos, skaičių. 1998 metais lapkričio 22 dieną Kleboldas kartus su Harrisu įtikino 18-metį bendrą draugą nupirkti du šautuvus ir karabiną. Kleboldas ginklą nusipirko iš kito draugo picerijoje, kurioje dirbo. Mat pagrindinė kliūtis  įsigyti ginklą buvo Kleboldo psichinė būsena. Prieš išpuolį Kleboldas  daug kartų rašė dienoraštyje, kad pasiduos. Jame yra ir įašas „Sudie“, tarsi jis būtų ketinęs su kažkuo atsisveikinti.

Paskutinis Kleboldo dienoraščio puslapis, parašytas likus penkioms dienoms iki išpuolio, baigiasi žodžiais: „Laikas būti laisvam, laikas mylėti“. Beveik visi likę puslapiai užpildyti įrangos ir ginklų brėžiniais.

 

Pradėjo abejoti, ar reikia surengti šaudynes mokykloje

Penktadienį, balandžio 16 dieną Harrisas ir Kleboldas dirbo paskutinę pamainą „Blackjack Pizza“. Tada Kleboldas dalyvavo išleistuvėse su 12 draugų grupe, o Harrisas ėjo į pirmąjį ir paskutinį pasimatymą su neseniai sutikta mergina.

Balandžio 20 dieną Kleboldas ir Harisas atsikėlė  paryčiais ir išėjo iš namų 5.30 val. kad pradėtų paskutinius pasiruošimus.

Erico Harriso rankinėje buvo viena iš kelių uždelsto veikimo bombų. Jie padėjo bombą garaže, kur stovėjo tėvų automobiliai. Harrisas ir Kleboldas manė, kad automobiliai turėtų sprogti, kai atvyks policija, greitoji pagalba ir žurnalistai. Paskutinė bomba buvo padėta 3,5 km nuo mokyklos esančiame parke, ji turėjo sprogti anksčiau už likusias. Jie tikėjosi, kad tai atitrauks policijos dėmesį. Laimei, nieko iš to neįvyko. Kad ir kokie būtų protingi Harrisas ir Kleboldas, jie neįsivaizdavo, kaip sujungti detonatorius, ir nesugebėjo to išsiaiškinti per tą laiką, kai jie  gamino.

Tiesa, paskutinę akimirką Kleboldas ėmė išsisukinėti. Jis pradėjo abejoti, ar reikia surengti šaudynes mokykloje ir vykdyti tą planą, tačiau Harrisas įtikino jį tai padaryti.

Praėjus maždaug pusvalandžiui nuo puolimo pradžios, Harrisas ir Kleboldas užsuko į mokyklos biblioteką, kur slėpėsi apie 50 žmonių. Tada jie staiga išėjo, leisdami daugumai pabėgti. Jie bandė provokuoti policiją šaudydami į langus, tačiau policija į juos nepataikė ir į pastatą nepateko Po valandos  Ericas Harrisas  bei jo draugas Dylanas Kleboldas įėjo į vieną iš tuščių klasių ir nusižudė.

Likus beveik metams iki susišaudymo Kolumbine, Harrisas savo dienoraščiuose paaiškino, kodėl nusprendė pulti mokyklą. Jis rašė, kad „nepuola konkretų žmogų ar net pačią mokyklą“. Jis puolė tai, ką jam reprezentavo mokykla – visuomenę, kurią jis niekino, slopinančią individualumą ir žmogaus prigimtį.

„Mokykla yra viešas būdas visus jaunus žmones paversti gerais mažais robotais ir gamyklos darbininkais“, – tokį įrašą paliko jis 1998 metais balandžio 21 d.

Kolumbino susišaudymas buvo viena pirmųjų nacionalinių tragedijų mobiliųjų telefonų eroje. Po to žurnalistai mokykloje apklausinėjo liudininkus, kaip įvykiai klostėsi. Kai kurie moksleiviai, negalėdami pasiekti priblokštų pagalbos tarnybų, pradėjo skambinti į naujienų stotis, kurios vėliau transliavo jų liudijimus visame pasaulyje.

Kleboldas ir Harrisas buvo du iš 2 tūkst.  Kolumbino vidurinės mokyklos mokinių. Dauguma apklaustųjų jų nepažinojo.

Daugelis pasmerkė policijos veiksmus. Tuometinis Džefersono apygardos šerifas tik neseniai ėjo savo pareigas, todėl tiesiog nežinojo, ką daryti šioje situacijoje. Užuot siuntęs specialią reagavimo komandą, policija laikė perimetrą, kol Harrisas ir Kleboldas nusižudė.

Paaiškėjo, kad Brooksas Brownas žinojo apie planuojamą išpuolį, kuriuo pasidalino su savo šeima. Jo tėvai pranešė policijai, o po to policija turėjo nedelsiant atlikti kratas Kleboldo ir Harriso namuose, tačiau nieko nedarė. Tai yra buvo galima išvengti šaudymo Kolumbino mokykloje.

Apygardos šerifas per televiziją Brooksą Browną pavadino bendrininku. Po to vaikino šeima persikėlė į kitą valstiją. Išsami informacija apie tai, kas tą dieną įvyko Kolumbine ir kas sukėlė išpuolį, buvo paskelbta tik 2006 metais.

Šiandien dauguma žmonių vis dar mano, kad Kolumbino tragedijos būtų buvę galima išvengti, jei kas nors būtų  atkreipę dėmesį į šiuos du paauglius žudikus.

“YouTube” stopkadrai