sniegopilys.lt
1983 metais birželio 22 d. 15-metė Emanuela Orlandi, kaip įprasta, atvyko į Vatikano Popiežiaus sakralinės muzikos institutą. Ten tris kartus per savaitę mergina lankė fleitos pamokas. Paprastai ji važiuodavo autobusu, bet tą dieną Emanuela nespėjo į autobusą, todėl paprašė vyresniojo brolio Pietro, kad ją nuvežtų. Brolis retai atsisakydavo, tačiau tą kartą jis skubėjo ir negalėjo jos pavėžėti. Daug metų jis gailėsis ir grauš sąžinė dėl to, kad tą dieną nepadėjo seseriai. Mergina daugiau niekada negrįš namo.
Mokytojai bandė nuraminti susirūpinusius tėvus
Dažniausiai Emanuela į pamokas eidavo pėsčiomis. Laimei, važiuoti nebuvo toli – vos kelios stotelės.
Emanuela Orlandi nuo mažens grojo fleita. Bet 1983 metų birželio 22 dieną mergina dings be žinios kartu su fleita.
Emanuela Orlandi gimė 1968 metais sausio 14 dieną tyliame ir ramiame Vatikane. Jos tėvai – Ercole ir Maria Orlandai: tėvas buvo banko darbuotojas Vatikane, o mama – namų šeimininkė. Be Emanuelos, šeimoje buvo dar keturi vaikai: sūnus Pietro ir dukros Natalina, Federica ir Maria Cristina. Jaunesnė už Emanuelą buvo tik viena iš jos seserų.
Dingimo dieną, kai Emanuela išvyko į muzikos mokyklą, ji paskambino namo. Viena iš jos seserų pakėlė ragelį. Džiaugsmingu balsu Emanuela seseriai pasakė, kad jai buvo pasiūlyta tapti „Avon“ atstove. Tačiau sesuo jos entuziazmo nepalaikė. Ji patarė Emanuelai pirmiausia viską pasakyti savo tėvams ir kartu su jais nuspręsti, ar priimti šį pasiūlymą.
Emanuela buvo taip susijaudinusi, taip džiaugėsi, kad jai buvo pasiūlytas darbas, jog tiesiog netvėrė džiaugsmu ir negalėjo tylėti. Pačioje pamokos muzikos mokykloje pabaigoje ji viską papasakojo ir savo draugei.
Kiek vėliau ta pati draugė palydėjo Emanuelą iki autobusų stotelės, o ji pati išvyko namo. Po to paaiškėjo, kad autobusų stotelėje Emanuela liko ne viena, o vieno nepažįstamo vyro kompanijoje.
Kai Emanuela laiku negrįžo namo, jos tėvai sunerimę paskambino į muzikos mokyklą ir tarsi juokais paklausė, ar jų duktė buvo palikta po pamokų? Laikrodis rodė apie 3 valandą po pietų.
Tuo metu Emanuelos jau nebebuvo mokykloje. Mokytojai bandė nuraminti susirūpinusius tėvus, siūlydami jiems nueiti pas kurį nors vieną jos bendraklasių.
Tačiau tėvų širdis pajuto, kad kažkas negerai. Ercole ir Maria Orlandai negaišdami nė vienos brangios minutės, kreipėsi į policiją.
Policijos pareigūnai, kaip ir anksčiau mokytojai, iškėlė versiją, kad mergina tiesiog išėjo kur nors su draugais ir netrukus grįš namo. Tačiau tėvai buvo atkaklūs, nes žinojo, kad dukra būtinai būtų įspėjusi, jei sugalvotų eiti pasivaikščioti ar pas ką nors. Tą pačią dieną buvo pradėtas policijos tyrimas ir mergina paskelbta dingusia be žinios.
Kitą dieną Vatikano laikraščiai, tokie kaip „Il Tempo“, „Paese Sera“ ir „Il Messaggero“, buvo pilni pranešimų apie 15-metės Emanuelos Orlandi dingimą.
Per kelias ateinančias dienas policija pradėjo gauti padrikų liudininkų pranešimų, kurie sakė matę Emanuelą.
Beje, toje pačioje stotelėje buvo liudininkas, kuris matė merginą, kaip ji įsėdo į juodą BMW.
Šeštadienį, birželio 25 dieną, apie šeštą valandą vakaro paskambino vaikinas, kuris prisistatė Pierluigio vardu ir patikino, kad jam 16 metų. Vaikinas pasakojo, kad su Emanuela Orlandi susipažino Navonos aikštėje. Jis detaliai aprašė merginos išvaizdą, plaukų spalvą ir šukuoseną. Jis taip pat paminėjo akinius, kuriuos ji mėgo nešioti, ir fleitą, kuri dingo kartu su Emanuela.
Pierluigis sakė, kad šiek tiek kalbėjosi su mergina. Anot vaikino, mergina sakė, kad jos vardas Barbarella, kad ji pabėgo iš namų ir dabar prekiauja „Avon“ kosmetika, taip užsidirbdama pragyvenimui.
Birželio 28 dieną policijos skyriuje vėl suskambo telefonas. Vyriškis kitame laido gale prisistatė Mario ir pasakojo, kad jo bare „Ponte Vittorio“, esančiame netoli nuo muzikos mokyklos, matė merginą, labai panašią į dingusią Emanuelą Orlandi. Mergina prisistatė Barbara ir pasakė, kad pabėgo iš namų. Tačiau kartu ji pridūrė, kad planuoja atvykti į netrukus turėjusias įvykti sesers vestuves.
Žiniasklaida varžėsi tarpusavyje, pateikdama įvairias versijas
Birželio 30 dieną sielvarto apimti tėvai, norėdami išbandyti visas įmanomas priemones, iškabino po visą miestą daugiau kaip tris tūkstančius plakatų su pradingusios dukters atvaizdu. Jie tikėjosi, kad jei mergina tikrai pabėgo iš namų, tai privers ją apsigalvoti ir grįš namo.
Nors plakatai su Emanuelos Orlandi atvaizdu buvo iškabinti visame mieste, tačiau niekas merginos niekada ir nematė.
Kita vertus, policija buvo labiau linkusi į pagrobimo versiją ir netrukus pradėjo rasti kai kurių šios versijos įrodymų.
Liepos 5 dieną Orlandų šeimos namuose šaižiai nuskambėjo telefonas, įspėjantis apie pavojų. Skambinusysis neprisistatė, tačiau leido suprasti, kad yra teroristinės organizacijos narys, ir pareikalavo mainais už Emanuelos Orlandi laisvę paleisti Turkijos pilietį Mehmetą Ali Agcą, kuris buvo Turkijos teroristo grupės „Pilkieji vilkai“ narys. Šios grupės nariai 1981 metų gegužę bandė nušauti popiežių.
Kitomis dienomis į Orlandų namus ir policijos nuovadą buvo skambinama dar dešimtis kartų. Tačiau visada skambindavo skirtingi žmonės. Tiesa, buvo tik vienas reikalavimas: iškeisti Emanuelą Orlandi į Mehmetą Ali Agcą.
Liepos 6 dieną į naujienų agentūrą ANSA paskambino vyras su ryškiu amerikietišku akcentu, kuris taip pat pasiūlė atlikti Orlandi Agcha mainus. Skirtingai nei kiti anksčiau skambinę, jis netgi pasiūlė pateikti įrodymus, kad mergina yra su jais.
Praėjus 20 dienų, aikštėje prie parlamento, buvo padėtas krepšelis, kuriame įdėtas Emanuelos Orlandi muzikos mokyklos pažymėjimas ir asmens tapatybės kortelė, kvitas bei pagrobtos merginos ranka surašyto raštelio kopijos.
Tačiau policija ir teisėjas, nagrinėjęs Emanuelos Orlandi bylą, buvo tikri, kad žmonės, pastarosiomis dienomis juos atakavę skambučiais, neturi nieko bendra su šiuo dingimu. Tiesiog teroristinės grupuotės lyderiai, matydami, kokį šurmulį sukėlė mergaitės dingimas, nusprendė pasinaudoti situacija ir pabandyti išgelbėti savo bendražygį.
Liepos 8-ąją Emanuelos Orlandi klasės draugė sulaukė panašaus skambučio iš kito vyro. Šį kartą vyras kalbėjo su Artimųjų Rytų akcentu. Jis sakė, kad Emanuelos artimieji turi 20 dienų, per kurias turi būti užbaigti mainai. Šis asmuo skambins ne vieną kartą, iš viso – net 16 kartų, tačiau policijai nepavyko aptikti jo pėdsakų. Kaip ir pačios Emanuelos pėdsakų.
Žiniasklaida varžėsi tarpusavyje, pateikdama įvairias versijas, kurios buvo viena už kitą labiau neįtikėtinos. Ji net apkaltino Katalikų bažnyčią, Italijos mafiją ir Turkijos fašistinę grupuotę, kad jos yra susijusios su šia byla.
Laikraščiai, kuriuose teigiama, kad merginą pagrobė mafija, rašė, kad Della Magliana ir gaujos lyderis Enrico De Pedis paskolino Vatikano bankui daug pinigų, tačiau bankas, sužinojęs, kad turi reikalų su nusikaltėlių grupuote, atsisakė grąžinti pinigus. Įniršusi De Pedis vadovaujama gauja pagrobė Emanuelą Orlandi (banko darbuotojo dukrą), siekdama tokiu būdu daryti spaudimą banko vadovybei.
Kituose leidiniuose buvo rašoma, kad Emanuela Orlandi, kaip ir kelios kitos merginos, buvo pagrobta siekiant būti laikoma seksualinėje vergijoje ir priversta mylėtis su užsienio ambasadoriais ir diplomatais. Be to, likus vos 40 dienų iki Emanuelos dingimo, Romoje dingo kita 15-metė moksleivė Mirella Gregory. Tose pačiose publikacijose buvo teigiama, kad policija ir pareigūnai žino viską, kas vyksta, nes jie patys yra įtraukti į šią nešvarią istoriją. Būtent todėl niekas ir nerado jokių dingusių merginų pėdsakų.
Ekshumavę nerado ne tik Emanuelos, bet ir princesių palaikų
Penkiolikmetė Mirella Gregory dingo Romoje 1983 metų gegužės 7 dieną. Žurnalistai ir tiesiog susirūpinę piliečiai dar ilgai sies jos vardą su Emanuelos Orlandi vardu.
Policija žurnalistų versijų rimtai nesvarstė. Įstrigus pagrobimo versijai, tyrėjai vis labiau ėmė laikytis versijos, kad mergina pati galėjo pabėgti iš namų – tai liudija jos noras užsidirbti pinigų ir liudininkų parodymai, kurie teigė matę panašią merginą. Iš karto po to, kai dingo Emanuela Orlandi.
Bet, deja, paieškos buvo bevaisės.
Tik visai neseniai, 2018 m. spalį, vykdant remonto darbus Šventojo Sosto ambasados Italijoje teritorijoje, Romoje buvo aptikti palaikai, kuriuos daugelis žiniasklaidos priemonių iš karto siejo su Emanuela Orlandi. Tai neapsakomai nustebino Emanuelos artimuosius.
„Neįsivaizduojame, kodėl tai siejama su Emanuela… Vis dar klausiame savęs, kodėl jūs radote kaulų ir iš karto padarėte prielaidą, kad jie yra Emanuelos?“, – Orlandų šeimos vardu kalbėjo jų advokatė Laura Sgro.
2019 metų vasario 1 dieną paaiškėjo, kad rasti palaikai neturi nieko bendra su Emanuela Orlandi. Tai buvo palaikai žmogaus, mirusio daug anksčiau nei gimė Emanuela – maždaug prieš 190 ar 230 metų.
Tačiau 2019 metais Orlandų šeimos advokatė Laura Sgro gavo anoniminį laišką, kuriame buvo tik viena kapo nuotrauka. Laura Sgro nuvežė nuotrauką į policiją. Policijos tyrėjai nustatė, kad nuotraukoje pavaizduotas kapas vadinasi „Angelo kapas“. Jis yra Vatikano teritorijoje ir jame palaidoti dviejų princesių palaikai: Sofijos Hohenlohe-Waldenburg-Bartenstein ir Charlotte‘s Frederick iš Meklenburgo-Šverino.
Vatikanas, kuris anksčiau dažnai trukdė Emanulos Orlandi dingimo tyrimui, šį kartą davė sutikimą ir leido atidaryti kapą.
2019 metais liepos 11 d. vyko ekshumacija, tačiau ji ne tik nepadėjo taško visai šiai istorijai, bet dar labiau viską sujaukė: kape nebuvo rasti nei Emanuelos Orlandi palaikai, nei princesių palaikai.
Emanuelos Orlandi artimieji nebesvajoja išvysti gyvą savo dukrą ir seserį, tačiau nepraranda vilties sužinoti, kas mergaitei atsitiko beveik prieš 40 metų.
It.wikipedia.org nuotraukos, „YouTube“ stopkadrai
