Rostovo srityje, Novočerkaske penki girti paaugliai sėdo į automobilį, greitis buvo didžiulis, nesuvaldė mašinos, trenkėsi į medį ir visi žuvo

Rostovo srityje, Novočerkaske penki paaugliai sėdo į automobilį, greitis buvo didžiulis, nesuvaldė mašinos, trenkėsi į medį ir visi penki paaugliai žuvo. Visi  jie buvo girti. Gimtadienį jie šventė be tėvų. Paauglių psichologas Nikita Karpovas analizavo situaciją ir paaiškino, ką daryti, kad vaikai negertų ir juo labiau, nesėstų girti prie automobilio vairo.

 

– Prieš kiek laiko Rostovo srityje įvyko siaubinga tragedija: penki 7 ir 8 klasių mokiniai žuvo, atsitrenkę į medį. Visi buvo girti, šventė savo gimtadienį.

– Paauglius dažniausiai traukia suaugusiųjų pavyzdys – gausus alkoholio vartojimas, rūkymas. Žinoma, ne visi girtauja. Šioje kritinėje situacijoje vienu metu susidarė kelios nepalankios aplinkybės: didelė dalis paauglių gimtadienį švenčia gerdami alkoholį. Tačiau yra labai nedaug atvejų, kai paaugliai važiuoja automobiliu ir dar girti.

Be to, reikia suprasti, kad paauglius dažnai traukia tai, kas yra susiję su draudimų pažeidimu ir rizika. Kokia buvo ši rizika, priklausė ne tik nuo auklėjimo, bet ir nuo aplinkos. Tačiau tabu laužymas yra „kietumo“ scenarijaus dalis.

– Aprašytoje situacijoje vaikai ne tik  gėrė alkoholį, bet ir sėdo į automobilį. Ką tai reiškia?

–  Iš esmės tai nieko nesako. Tiesiog pasitaikė proga pasivažinėti išgėrus su vėjeliu ir jie tą padarė.  Tai nereiškia, kad tėvai padarė kažką ne taip. Laikyčiau tai atsitiktinumu, o ne tėvų elgesio strategijos pasekme. Labai skirtingi vaikai iš labai skirtingų šeimų gali patekti į labai panašias situacijas.

– Švietimo įstaigose gerai  atsiliepia apie  tuos vaikus, mokytojai sako, kad vaikai buvo iš paprastų šeimų. Ar tokia situacija gali atsirasti bet kurioje šeimoje?

– Taip, tai gali atsitikti beveik bet kurioje šeimoje. Daug kas priklauso nuo paauglio asmeninių savybių, jo bendravimo aplinkos, jo ir tėvų tarpusavio pasitikėjimo lygio ir kalbėjimo apie nepatogius dalykus, įskaitant alkoholį, kultūros.

Nėra universalios instrukcijos, kaip užkirsti kelią vaikui išbandyti alkoholį ar prisigerti.

Gal ir keistai nuskambės, bet  reikia aiškinti vaikams, kas yra alkoholis ir kaip elgtis apsvaigus.

Būtina aiškinti, kaip jam elgtis, kai jau jaučia, kad blogai kontroliuoja situaciją.  Šeimoje  tai turėtų būti įprasta, kad tėvai vaikui paaiškintų.

Ką vaikas turi padaryti, kad galėtų  bet kurią savo problemą išsakyti tėvams ir  nebūti atstumtas?

– Net psichologai neturi aiškių ir garantuotų nurodymų, kaip užmegzti pasitikėjimo ir artimus santykius. Bet jei vaikas pajus pavojų iš tėvų pusės, jis ne tik slėps savo bėdas, bet ir mėgins apgauti.

Yra šeimų, kuriose tėvai kategoriškai pareiškia: „Jei grįši girtas, aš tave primušiu!“. Žinoma, tai netrukdo gerti alkoholio, tačiau tikrai atima galimybę kreiptis pagalbos į tėvus. Todėl stipriai išgėrę paaugliai neturi kur eiti, jie klaidžioja gatvėmis, nakvoja laiptinėse, rūsiuose ir panašiai.  Tai yra viena istorijos pusė. Antroji pusė – alkoholis yra ne tik draudžiama patraukli suaugusiųjų gyvenimo dalis, bet ir būdas gauti kažką:  įspūdį, būseną, išspręsti kokią nors problemą. Todėl kaip prevencinę priemonę naudinga padėti vaikui užaugti su sveika psichika, pasitikėti savimi, bendrauti ir išmokyti pasakyti „ne“.

– Ar  daro poveikį paaugliams kalbos apie  tai, kad vartoti alkoholį – žalinga? Kokio pagrindinio principo reikia laikytis auklėjant paauglius?

-Reikia kalbėtis su jais ir paaiškinti jiems svarbius dalykus. Puiku būtų tai daryti tuo metu, kai paauglys yra pasirengęs klausytis, tačiau nereikia tikėtis, kad jis elgsis taip, kaip jam bus pasakyta.

Pravartu būtų aptarti ir alkoholio klausimus, bet padaryti tai anksčiau, nei jis pradeda jį vartoti.

Tai panašu į lytinius santykius – geriau kalbėti prieš jiems prasidedant. Reikia kalbėti ir apie tai, ką daryti, jei draugai elgiasi netinkamai.

Šiuo atveju kompanijoje buvo penki berniukai, o vienas prie vairo. Keturi teoriškai turėjo galimybę jį sustabdyti arba bent jau nevažiuoti su juo. Tačiau paaugliai ne visada moka prieštarauti, jie dažnai paklūsta bandos instinktui. Ir tokios liūdnos istorijos tik įrodo tai.

– Tarkim, vaikas pirmą kartą prašo švęsti gimtadienį, Naujuosius metus ar kitas šventes su bendraamžiais, bet be tėvų. Kaip elgtis tokiais atvejais ir kaip teisingai reaguoti?

– Čia vėlgi nėra vieno teisingo atsakymo. Labai svarbu, kokius draugus turi vaikas, kokius santykius palaiko, apie ką tėvai jau kalbėjo ir apie ką dar ne. Paaugliams atsibosta visas šventes švęsti su tėvais, jie nori ko nors kito. Todėl tai turėtų būti traktuojama kaip naujas jų gyvenimo etapas, kuriame taip pat galioja atitinkamos taisyklės ir susitarimai.

– Atrodo neteisinga reaguoti aštriai, nes tai gali sukelti tik protestą. Bet kaip  iš tikrųjų turėtų būti?

– Negalima kategoriškai tvirtinti, kad protestas tikrai bus. Tai priklauso nuo vaiko asmenybės, nuo jo amžiaus, nuo to,  kokie jo draugai ir kaip švęs. Be kalbėjimo, nėra jokių kitų galimybių. Yra paauglių, kuriuos galima sustabdyti. Tuos, kurie nelabai pasitiki savimi arba tuos, kurie bijo savo tėvų. Ir yra tokių, kurie nepaiso tėvų draudimų, o švęsdami išjungia telefonus.

Čia svarbu pasverti riziką ir apmąstyti savo baimes. Pagrindinė tėvų baimė nėra ta, kad vaikas išbandys alkoholį, greičiausiai jis vienaip ar kitaip susidurs su juo. Bet yra baimė, kad sūnus ar dukra išgėrę kažką padarys ar kažkas jiems nutiks. Dažnai baimės vedami tėvai pasako: „Niekur neisi. Draudžiu tau pabūti su tais draugais“. Taip tėvai pastato sieną tarp savęs ir vaiko, neapsaugodami jo nuo nieko. Nes anksčiau ar vėliau jis atsidurs šioje situacijoje, tačiau neturės nei kontakto su tėvais, nei supratimo, ką daryti.

– O kaip nesijaudinti? Belieka laukti, kada bus daugiau jaudulio, kai vaikas paprašys tėvų palikti namus  per gimtadienį, nes pas jį ateis draugai. Ką turėtų daryti tėvai?

– Tai yra mūsų tėvų istorija – mes nerimausime, nerimausime ir nerimausime bet kuriuo atveju. Turime tai pripažinti ir priimti. Kitas dalykas yra tai, kad mūsų jaudulys gali turėti įtakos mūsų sprendimams. Priimti sprendimus remiantis nerimu (visus bausti, viską uždrausti, neleisti) nėra labai šaunu. Jie dažniausiai būna situaciniai, impulsyvūs. Čia ir dabar jie gali sumažinti nerimą, tačiau ateityje jie nebus veiksmingi.

– Ar tėvų jaudulys yra išimtinai jų problema, kurią reikia kažkaip spręsti?

– Taip. Galite kalbėti apie savo jaudulį, galite suformuluoti dėl ko nerimaujate ir mėginti susitarti su vaiku: „Tavo interesai yra eiti, mano interesai – nesijaudinti dėl tavęs. Todėl, jei žinosiu kur  ir su kuo eini, aš būsiu ramus“.

Kai kurie tėvai dažnai būna kategoriški: „Arba darysi taip, kaip sakau, arba sėdėsi namuose ir niekur nekelsi kojos iš namų“. Ir tėvai turi teisę į tai, tačiau svarbu nepamiršti, kad galiausiai bet koks spaudimas turės blogą poveikį. Visų pirma, kontakto ir santykių sunaikinimas.

Spaudimas taip pat kelia prieštaravimus ir netinkamą elgesį. Ir jei vaikas patiria spaudimą, tačiau jo motyvas yra stiprus, tada jis ieškos būdų ir vis tiek darys tai, ko nori.

– Kokio amžiaus vaikui galima leisti  eiti į vakarėlį, kuriame nebus suaugusiųjų ir, galbūt, bus alkoholio?

– Tai priklauso ne tik nuo vaiko amžiaus, bet ir nuo tėvų auklėjimo, nuo to, koks yra vaikas, kokie vaikai bus kompanijoje. 12-13 metų paaugliams, mano nuomone, yra per anksti vieniems eiti į vakarėlius. Ir joks psichologas nepasakys: „Nuo 15 metų galite gerti“.

Kuo vėliau žmogus sužino apie alkoholį, tuo geriau, bet tai taip pat nėra faktas. Vieni paauglystėje bandė ir nusiramino, o kiti pradeda daug  vėliau vartoti alkoholį ir nebegali sustoti.

Tai vyksta labai įvairiai ir čia, deja, negali būti konkrečių patarimų. Tai visada yra individuali istorija, įskaitant vaiko savybes, jo santykius su tėvais, aplinką, kurioje jis atsiduria, sutiktus draugus, tėvų požiūrį apie tai, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Visa tai svarbu.

Bet tėvai turi teisę transliuoti savo požiūrį, priklausomai nuo to, kiek tai svarbu. Yra šeimų, kurios visiškai negeria – dėl tautinių ar religinių savybių. Tada, žinoma, būna griežti draudimai ir griežti apribojimai, jei vaikas auga šioje kultūroje.

 

– Kokias taisykles reikėtų nustatyti tokiam vakarėliui namuose ar pas draugus? Kaip tėvai gali juos kontroliuoti?

– Tai yra taisyklės, kurios  turi būti patogios  abiem pusėms. Ir jos turi būti siekiamos derybų keliu.  Jei tėvai pasakys: „Gerai, aš žinau, kur ir su kuo būsi. Bet jei paskambinsi ir pasakysi, kad viskas gerai, gali likti  ir pernakvoti “, tai akivaizdu, kad jie bus ramūs. Tačiau yra tėvų, kurių vaikai turi būti namuose 10 valandą vakaro ir nė sekundės vėliau bet kokiomis sąlygomis.

– Tarkime, vaikas grįžo namo su „kvapeliu“. Ko negalima daryti jokiomis aplinkybėmis?

– Tėvai neturėtų kalbėtis su išgėrusiais vaikais. Girtą paauglį reikia paguldyti į lovą ir kalbėtis su juo kitą dieną, kai jis jau  bus blaivus. Priešingu atveju, jis vis tiek nieko neatsimins, arba prisimins, bet ne tai, kas buvo jam pasakyta.

Kas teisinga ir kas neteisinga – viskas priklauso nuo  tėvų veiksmų tikslo ir jų reakcijos. Jei tėvų tikslas yra emocijos, tai gali būti bet koks veiksmas, leidžiantis išlieti pyktį ir baimę. Bet tai nėra labai konstruktyvu. Jei siekiama, kad vaikas suprastų, kur yra ribos ir formuotų jo, daugiau ar mažiau sveiką požiūrį į alkoholį, beprasmiška skaityti pamokslus.

Pagrindinis dalykas yra suformuluoti sau koncepciją. Nes kol nesuformuluojame, elgiamės gana chaotiškai. Mes galime kelti paradoksalius reikalavimus, bet kai  laikomasi dvigubų standartų –  tėvai geria vyną, o vaikui sakoma, kad alkoholis yra blogis, nieko gero iš to nebus.

Išgėrusį vaiką auklėdami diržu, taip pat nepriartėsite prie jokio tikslo. Greičiau vaikas ims labiau bijoti tėvų ir kitą kartą galbūt negrįš namo girtas, ne pernakvos pas draugą arba rūsyje. O tai saugumo požiūriu kelia daug daugiau nerimo.

– O jei tėvai nori pasakyti, kad negalima prisigerti?

–  Puiku, jei  tėvai sugebės pažvelgti į situaciją paauglio akimis, nes dažnai  jiems kalbama iš  suaugusiųjų pozicijų  ir suaugusiųjų patirties. Paaugliai neturi šios patirties, jų prioritetai yra visiškai kitokie, jie mūsų nesupras, o mes dažnai nesivarginame pažvelgti į situaciją jų akimis.

– Vaikas pabudo, išsiblaivė, nieko jam neskauda, ​​sąžinė jo nekankina. Kaip su juo kalbėtis?

– Sąžinė, greičiausiai, jį kankins. Visi paaugliai, vienaip ar kitaip, žino, kad negalima gerti, blogai girtauti, jie vis dar bijo tėvų reakcijos, jaučiasi kalti, ypač jei ką nors padarė. Kaip kalbėsite, priklausys nuo jūsų tikslų. Jei norite parodyti, kad tai jums nepriimtina, kad taip neturėtų būti, tuomet negalite kalbėti labai maloniai. Bet jei užduotis yra kalbėtis, suprasti, kas nutiko, geriau kalbėti ramiai ir draugiškai. Svarbu suprasti, ar paauglys paprasčiausiai padaugino  ar norėjo pasiekti šią būseną? Ir dažniausiai paaiškėja, kad jis paprasčiausiai neapskaičiavo savo jėgų.

Kitas svarbus tikslas yra įsitikinti, kad vaikas taip pat yra pasirengęs kitą kartą su jumis aptarti šį klausimą.

– Kaip elgtis, jei  grįžus tėvams iš atostogų, paaugliai apvertė namus aukštyn kojomis, kažkas užmigo ant tėvų lovos, kažkas privėmė vonioje? Kaip pasakyti, kad tai nepasikartotų?

– Jei jūsų vaikas apvertė namus aukštyn kojomis, tada kitą kartą greičiausiai neturėtų būti tokio vakarėlio arba jei ir įvyktų, tai laikantis griežtų taisyklių ir kontroliuojant.

Jei vaikas prarado kontrolę ir nesusitvarkė su savo svečiais (taip pat nutinka), būtų gerai tai išsiaiškinti ir patarti, kaip elgtis tokiais atvejais.

Kalbant apie butą: čia reikalinga alternatyva. Bet neretai bute  švęsti daug saugiau nei kavinėje ar klube. Jei viskas pavyksta gerai, tada  paaugliai gali linksmintis iki dešimtos vakaro ir be tėvų priežiūros.

– O jei bute ką nors sugadino ir vaikas pasisiūlo atlyginti žalą iš savo kišenės ar sukauptų pinigų?

– Tai nuostabu. Gerai, kai vaikas supranta pasekmes ir jaučia atsakomybę. Jei ką nors sugadina,  vaikas sutvarko, atstato sugedusį, tariasi su tėvais, kaip kompensuoti nuostolius.

– Kokių tykojančių pavojų reikėtų nepamiršti?

– Viskas, kas susiję su jo sveikata  ir net gyvybe. Pavyzdžiui, susimušus, susižalojus, apsinuodijus. Sunkus variantas yra įstatymų pažeidimai, susiję su adekvatumo praradimu. Pavyzdžiui, prisigėrę kažkur užlipo, suspardė svetimą automobilį, išmetė televizorių pro langą.

– Ar reikia pasakyti vaikui, kaip jis gali išeiti iš tokio vakarėlio?  Juk šio amžiaus vaikai dažniausiai vadovaujasi bendraamžių nuomone: „Jei išeini ar negeri, esi silpnavalis“. Kokią strategiją  galima jam pasiūlyti ir ar jis apskritai turėtų tai daryti?

– Galima susitarti dėl SMS žinučių siuntimo, iš anksto susitarti, kada tėvai paskambins ir kokio veiksmų plano laikytis. Būtina įsitikinti, kad jis nori susisiekti su tėvais, kad turėtų tokią galimybę. Be to, tėvai gali jam paskambinti, imituoti skandalą telefonu, kad jis turi staigiai susikrauti daiktus ir išeiti. Dauguma bendraamžių tai supras kaip neišvengiamą dalyką. Tai būtų bent jau pagrįstas, socialiai priimtinesnis variantas. Tačiau nereikėtų atmesti galimybės, kad grupė ir bendraamžiai  gali daryti jam stipresnę įtaką.

– Kokia turėtų būti protinga tėvų kontrolė, vaikui sulaukus 13–15 metų, kai paaugliai jau žūtbūt gina savo nepriklausomybę ir tapatybę?

– Ta, dėl kurios pavyksta susitarti. Kontrolė yra vaiko savęs organizavimo lygio ir tėvų nerimo derinys. Yra vaikų, kurie visiškai ramiai vaikšto su įjungta geolokacija, kol išeina iš mokyklos. Yra tokių, kurie išjungia telefoną, būdami 12 metų,  ir daro, ką nori. Reikia suprasti, kad saugos taisyklių laikymasis  turi būti savanoriškas. Draugiški santykiai turėtų būti tokie, kai vaikas būna suinteresuotas laikytis saugos taisyklių, tačiau reikalavimų neturėtų būti per daug.

– Kas nutiktų, jei viskas ar beveik viskas, kas pavojinga, tėvų požiūriu, būtų uždrausta? Ką tai gali sukelti?

–  Aš dažniausiai pateikiu tokį pavyzdį: „Iki tam tikro amžiaus mes galime priversti vaiką  sėdėti namuose, tačiau tikrai ateis  laikas, kai to nebegalėsime padaryti. Ir tada mes visiškai negalėsime suvaldyti situacijos“.

O paklusnūs, išsigandę ar neurotiški vaikai, kuriems beveik viskas yra uždrausta, tiesiog numalšins savo norus ir užaugs nesaugiais suaugusiaisiais, kurie turės problemų per akis. Todėl aš esu derybų su vaikais, kalbėjimo, santykių kūrimo šalininkas.

–  Vis dėlto, ar yra kas nors, ką tėvai tiesiog privalo uždrausti?

-Tėvų užduotis yra įsitikinti, kad vaikas pats gali teisingai pasirinkti. Žinoma, būtų gerai, kad paaugliui būtų uždrausta gerti, vartoti narkotikus, važiuoti automobiliu ir panašiai.

Bet reikia nepamiršti, kad draudimai tam tikru metu nustoja veikti, jei paauglys labai nori.

Būtų puiku, jei be draudimo paauglys turėtų dar ką nors. Pavyzdžiui, gerus santykius su tėvais.

Tačiau norint, kad taip būtų, vaikas nuo mažų dienų turėtų sugebėti priimti sprendimus, klysti, suprasti šias klaidas ir  jas mokėti ištaisyti arba nekartoti tų pačių klaidų. Tuomet vaikas augs protingas, sugebantis priimti sprendimus ir pasitikintis savimi.

 

 

parengta pagal pravmir.ru

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą