sniegopilys.lt
Panašu, kad nėra vilčių mažinti narkotikų platinimo problemas vien policijos priemonėmis. Kol yra paklausa, bus ir pasiūla. Ir narkotikų platintojai tada negalvoja, kokia griežta bausmė numatyta už šį nusikaltimą. Net ir tose šalyse, kur už narkotikų kontrabandą skiriama mirties bausmė, juos vis tiek gamina, platina ir parduoda. Todėl kad už tai mokami milžiniški pinigai.
Gyvenimas prasideda nuo euforijos iki „lomkių“
Bene vienintelė galimybė mėginti apsaugoti savo vaiką nuo šios blogybės – šviesti šiuo klausimu taip, kad jam neatsirastų poreikis patirti „ekstazinę“ laimę , o kad gali būti sėkmingas ir laimingas jo gyvenimas be narkotikų.
Mes visi norime, kad mūsų gyvenime būtų kuo daugiau džiaugsmingų akimirkų. O gebėjimas be svaigalų, narkotinių medžiagų susikurti gerą nuotaiką, linksmintis, susidoroti su sunkumais, tikėti ateitimi – suteikia jėgų pasipriešinti ir įveikti, susidūrus su gyvenimo sunkumais.
Tuo tarpu vartojant narkotikus, jie neleidžia žmogui patirti teigiamų emocijų natūraliai. Be to, besisvaiginantiems narkotikais nereikia įdėti jokių pastangų, sukti galvos, kaip jaustis laimingais, nereikia užsibrėžti jokių tikslų ir įrodinėti sau, nereikia žingsnis po žingsnio įveikti sunkumus, augti, bręsti ir tobulėti.
Atsidūręs „ekstazinės“ laimės karalystėje, paauglys nori patirti vis daugiau ir daugiau malonumų. Jis žino, kad gero niekada nebūna per daug. Bet kažkurią akimirką jo psichika pavargsta nuo ekstremalaus krūvio, kurį jai tenka atlaikyti, kai paauglys vis dažniau patiria narkotinę euforiją. Nuo tada ir prasideda „atskaitos taškas“ , kai paauglys pradeda smukti žemyn ir paskęsta saldžiame narkotikų glėbyje. Taip prasideda gyvenimas nuo euforijos iki „lomkių“ – be narkotikų kiekviena diena tampa nebemiela ir niūri, kaip apniukęs dangus, nuotaika prasta, neretai kankina depresija. Organizmas pradeda keršyti už tai, kad buvo prievartaujamas daryti tai, ko jis nenorėjo. Jaunieji narkomanai sako: „Iš pradžių pradedi vartoti narkotikus, kad būtų gerai, o paskui – kad nebūtų taip blogai“.
Šiame etape prie psichologinio veiksnio prisijungia ir biologinis. Narkotikų cheminės medžiagos daro įtaką paauglio metabolizmui. Kai trūksta reikiamų medžiagų organizmui, paauglys fiziškai kenčia. Įvyksta „lomkės“. Štai kaip patys narkomanai ją apibūdina: „Apima nepakeliamas skausmas, tarytum į tavo vidų būtų sugužėjusi sadistų gauja: vieni – laužo kaulus, kiti – išsukinėja sąnarius, treti – įkala vinis visur ir plėšo žarnyną į gabalus. Ir ima atrodyti, kad kraustaisi iš proto. Jei visi šie požymiai pasireikštų tik pradėjus vartoti narkotikus, o ne per „lomkes“, nebūtų nei vieno narkomano“.
Jei vaikui su tėvais blogai, jis pradeda ieškoti, prie ko „prisitvirtinti“ emociniai
Psichologų manymu, teisinga ir išsami informacija apie narkotikų vartojimo pasekmes ir gebėjimą atsispirti pagundai gali būti savotiška vakcina vaikui – galingiausia apsauga nuo tykojančių pavojų. Todėl tėvai turi atlikti tokią „vakciną“ savo vaikui. Tai reiškia, kad šeimoje pirmiausiai turi būti šiltas ir malonus mikroklimatas. Jei vaikui su tėvais blogai – jie nuolat pykstasi, konfliktuoja, nesutaria, vaikas pradės ieškoti, prie ko „prisitvirtinti“ emociniai. Greičiausiai tai bus paauglių kompanija. O kadangi dabar narkomanija tarp paauglių gana stipriai išplitusi, labai didelė tikimybė, kad kompanija, šeimoje nesuprastam ir atstumtam vaikui, taps užkrečiamu narkotiniu „virusu“. Ir patekęs į tokią kompaniją, paauglys laikysis jos taisyklių: rengsis taip, kaip rengiasi kiti tos grupės paaugliai, kalbės jų žargonu ir jis bus emociniai pasirengęs vartoti narkotikus, žinoma, jei juos vartoja kiti grupės paaugliai. Tai vadinama socialinė priklausomybė nuo narkotikų.
Todėl pirmutinė tėvų užduotis, kol vaikas dar mažas, atrinkti jam draugus, pasikviesti juos į namus ir bendrauti su jais. Tik tada jūs turėsite galimybę padaryti bent kažkokią įtaką kompanijai, kai jūsų vaikas ir jo draugai paaugs. Būtinai reikia palaikyti su savo vaiku emocinį ryšį: domėtis jo interesais, pomėgiais, rodyti jam savo meilę. Bet nemažai tėvų linkę numoti ranka ir skuba „atsifutbolinti“ nuo savo vaiko: „Kurią nors kitą dieną nueisime į kiną, matai, kad pavargęs esu“. „Dabar negaliu tavęs išklausyti, nes esu labai užsiėmusi“.
O juk vaikai taip mėgsta daryti kažką kartu su tėvais. Ir laikas praleistas su savo atžalomis – geriausias būdas pasiekti ir stiprinti dvasinį ir emocinį artumą. Beje, nepilnamečiai narkomanai, be kitų, juos pastūmėjusių į šią nepriklausomybę priežasčių, dažniausiai įvardijama priežastis – konfliktai ir nesutarimai su tėvais, nenori būti namuose, nes tėvai nuolat pykstasi, keikiasi mušasi.
Vaikui nereikia kasdien girdėti, kaip sunku gyventi, kiek daug blogų žmonių aplink, kokie baisūs keliai, koks bjaurus oras … Ar ne geriau kalbėti jiems, kaip smagu ir gera būti sveikam, kiek įdomių užsiėmimų ir nuostabių vietų yra pasaulyje ir kokia laiminga ateitis laukia jūsų vaiko? Galų gale, jei mes patys netikime, kad gyvenimas yra gražus ir nuostabus, tai kaip galime pasipriešinti narkotikų „kultūrai“, teigiančiai, kad džiaugtis nėra kuo ir apskritai nėra nieko gero šiame gyvenime be narkotikų.
Paaiškinkite, kad pradėję vartoti narkotikus, netenka savarankiškumo
Psichologų tvirtinimu, vaikai, turintys aukštą savigarbos lygį, dažnai atsako „ne“, kai jų prašoma išbandyti alkoholį ar narkotikus. Todėl mokykite savo vaikus savigarbos. Pirmiausiai jūs, tėvai, formuosite savo vaiko savigarbą, jei girsite jį net ir dėl nereikšmingų laimėjimų, jei padėsite jam nusistatyti realius ir pasiekiamus tikslus, jei įtrauksite jį į darbą, kartu su jumis, kad jis jaustųsi komandos dalimi ir turėtų savo pareigas.
Be to, padėkite vaikui formuoti požiūrį į narkotikus. Jau 12–14 metų vaikai daug žino apie narkotikus ir aptarinėja juos su savo draugais. Geriau būtų, jei vaikas žinotų, kad narkotikų temą gali aptarinėti su savo tėvais. Jei vengsite šios temos, tada vaikas ieškos informacijos kitur, įskaitant tuos, kurie vartoja ar parduoda narkotikus. Bet pirmiausiai vertėtų pasiruošti tokiam pokalbiui iš anksto. Mat gali paaiškėti, kad vaikas daugiau žino apie psichoaktyvias medžiagas nei jūs. Pokalbio priežastis gali būti neseniai matytas filmas, perskaitytas straipsnis, konkreti ir pamokanti gyvenimo istorija. Kalbėdami, nepradėkite moralizuoti, neakcentuokite ir nepabrėžkite, kaip narkotikai kenkia sveikatai, negąsdinkite kepenų ciroze, B hepatitu, AIDS. Vaikams tai – vien tušti žodžiai, nes daugumos jaunų žmonių sveikata yra gera, stipri, todėl jų akyse – ji (sveikata) neturi jokios vertės. Geriau sužaiskite tuo, kas būdinga paauglio prigimčiai – nepriklausomybės troškimas. Paaiškinkite jam, kad pradėjęs vartoti narkotikus, jis neteks savarankiškumo. Tai yra taps narkotikų įkaitu arba preke ir dėl to kitiems padės uždirbti didelius pinigus – tūkstančius procentų pelno. O jis, kaip paskutinis kvailys, gali susimokėti net savo gyvenimu.
Patarkite savo vaikui, kaip elgtis, jei jo draugų kompanijoje atsiranda narkomanas. Bet kuris paauglys gali atsidurti situacijoje, kai kažkas iš jo draugų ar pažįstamų pradeda vartoti narkotikus. Šiuo atveju labai svarbu elgtis teisingai. Tik nesiimkite gelbėtojo vaidmens, pažadėję vaikui, kad galite padėti išgydyti jo draugą. Narkomanus turi gydyti specialistai.
Vienintelis dalykas, ką paauglys gali padaryti, tai paaiškinti savo draugui, kad jei jis nenustos vartoti narkotikus, jūsų vaikas nebegalės su juo toliau draugauti. Paaiškinkite savo vaikui, kad nutraukęs draugystę su narkotikus vartojančiu draugu, gali pastimuliuoti jį gydytis nuo šios priklausomybės, o likęs draugu, palaikys jį kaip bendrininkas.
Tyrėjai išsiaiškino, kad rūkant marihuaną – tik pirmas žingsnis, prieš pradedant vartoti kitus, stipresnius narkotikus. Per tyrimą taip pat paaiškėjo, kad 60 proc. respondentų, kurie „bandė“ marihuaną, vėliau perėjo prie heroino. Ir priešingai – tik 1 iš 98 žmonių, kurie neišmėgino marihuanos, nusprendė vartoti heroiną.
parengta pagal cyh.com
nuotr. stopnark.ru
