Kaip kalbėtis su mažamečiais apie žalingus įpročius (vaizdo įrašas)

Siekiant, kad vaikų švietimas apie žalingus įpročius būtų svarbesnis nei bet kada anksčiau, mokslinė knyga „High: Everything You Want to Know About Drugs, Alcohol, and Addiction“ („Viskas, ką tu nori žinoti apie narkotikus, alkoholį ir priklausomybę“  yra geriausias įrodymas.  Šios knygos autoriai  Davidas ir Nickas Sheffai –  tai tėvo ir sūnaus tandemas, kurie pateikia visą reikalingą informaciją apie narkotikus, alkoholį ir priklausomybę tėvams, kad šie perduotų ją pirmiausiai savo mažamečiams vaikams.

Dažniausiai patys tėvai nėra kompetentingi šiais klausimais

Pirmiausiai knygos autoriai nepataria tėvams gąsdinti vaiko „siaubo istorijomis“ apie narkotikus, ypač jei jie nėra visiškai kompetentingi šiuo klausimu, nes toks gąsdinimas gali tik pakenkti. Vietoje to jie rekomenduoja ikimokyklinukui sukurti pasaką, per kurią vaikas išmoktų atskirti „gėrį“ nuo „blogio“. Be to, pradinio mokyklinio amžiaus vaikui reikia papasakoti apie cigarečių ir alkoholio pavojų, tik po to galima prisiliesti prie narkotikų temos…

Deja, dažniausiai patys tėvai nėra kompetentingi šiais klausimais. Todėl, jei tėvai vaikui pradės pasakoti apie narkotikus tinkamai nepasiruošę, vaikas iš šio pokalbio ištrauks tik vieną dalyką: kad yra narkotikų ir kad tai įdomu. Tokiam pokalbiui labai svarbu, kad tarp tėvų ir vaikų susiformuotų pasitikėjimo santykiai. „Jei nesukuriami pasitikėjimo santykiai, jei tėvai nekalba su vaiku, tada beprasmiška pradėti kalbėti apie žalingus įpročius“, – sako knygos autoriai.

Todėl ruošdamiesi pokalbiui su vaiku apie narkotikų problemą, tėvai turėtų žinoti: kokios narkotikų rūšys egzistuoja, kaip jie veikia žmogaus organizmą, kaip narkotikai veikia smegenis, kokius rezultatus tai lemia, kaip atsiranda priklausomybė ir panašiai.

Ikimokyklinukams pasakos forma galima papasakoti ne apie pačius narkotikus, o apskritai apie tai, kaip atskirti „gėrį“ nuo „blogio“.

„Daugumai tėvų pagrindinis pasakojimo apie narkotikus metodas yra gąsdinimas ir pasakojimas apie liūdnas pasekmes, kurios ištiks po 20-30 metų – tai ligos, ankstyva mirtis ir panašiai. Vaikui, ypač mažam, tai visiškai nereikšminga. Tai pati žiauriausia pasakojimo forma. Vaiko negali gąsdinti pasakojimai, kad jam sulaukus 40 metų nuo rūkymo pajuoduos plaučiai. Toks mažas vaikas dar nesuvokia sveikatos vertės“, – rašo Davidas ir Nickas Sheffai.

Anot jo, pradėti pokalbį reikia nuo to, kad ką nors išbandyti pavojinga, nes kartais priklausomybė prasideda nuo cigarečių ar alaus, bet ir nuo tablečių ar klijų išbandymo. „Galite pradėti pasakojimą apie mažąjį Mucką, kuris tą išbandė ir jam užaugo ilgos ausys.

Knygos autoriaus teigimu, bet jei vaikas auga šeimoje, kur niekas net negalvoja apie narkotikų egzistavimą, nereikia jo provokuoti šiam pokalbiui, kol jis pats to nepaklaus.  Tačiau rūkymas ir alkoholis yra visur, todėl reikia pradėti kalbėti būtent apie tabako ar alkoholio žalą. Svarbiausia pokalbio su vaiku metu išsiugdyti šių priklausomybių neigimo poziciją.

„Pavojingiausias narkotikų vartojimo amžius yra paauglystė, nes tai yra „bandymo amžius“. Priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų dažniausiai pasireiškia žemos savivertės paaugliams, nes jie nejaučia kitų meilės ir rūpesčio, jaučiasi nepasitenkinę, neturi gyvenimo prasmės ir tikslo.

Viskas prasideda nuo cigarečių ir alaus“, – rašoma knygoje.

Ne mažiau svarbu, kad vaikas apie narkotikus sužinotų ne iš interneto, ne iš bendraamžių, o iš savo tėvų, kad susidarytų neigiamas požiūris. „Tyrimai rodo, kad visas narkotikų vartojimas prasideda nuo įprastos cigaretės, nuo alaus… Todėl apie šių medžiagų poveikį pirmiausia ir reikia įspėti vaikus“, – rašo knygos autoriai.

Tėvai turėtų išmokyti vaiką pasakyti „ne“

Anot jų, svarbu atsižvelgti į tai, kaip patys tėvai elgiasi alkoholio ir cigarečių vartojimo atžvilgiu. „Akivaizdu, kad nuo ryto iki vakaro rūkantiems tėvams sunku paaiškinti vaikui, kad to daryti negalima“, –  rašoma knygoje.

Ekspertai teigia, kad tėvai turėtų vengti kalbėtis su vaiku internete plačiai paplitusiais narkotikų pavadinimais ir nepasakoti, kaip narkotikai gaminami ir kur juos gauna.

Taip pat tėvai turėtų išmokyti vaiką pasakyti „ne“, kad jis galėtų atsisakyti abejotinų pasiūlymų.

Požiūris ir įpročiai, susiformavę 4-5 metų vaikams turi didelę įtaką sprendimams, kuriuos jie priims bręstant. Šio amžiaus vaikai stengiasi išmokti ir įsiminti taisykles bei nori išgirsti tėvų nuomonę apie tai, kas yra gerai, o kas blogai. „Nors tokio amžiaus vaikai jau pakankamai dideli, kad žinotų, jog rūkymas yra blogai,  bet jie dar nėra pasirengę gauti sudėtingos informacijos apie alkoholį, tabaką ir kitus kvaišalus. Todėl pasakykite, kodėl vaikams reikia sveiko maisto. Paprašykite vaiko įvardinti kelis mėgstamus maisto produktus ir paaiškinti, kaip šie maisto produktai gali padėti išlaikyti sveikatą ir jėgą“, – rašo knygos autoriai.

Knygoje taip pat rašoma, kad tėvai visą savo dėmesį  turėtų skirti šio amžiaus vaikui. „Susėskite ant grindų ir žaiskite su vaiku, sužinokite, kas jam patinka ir kas nepatinka, būtinai pasakykite jam, kad jį mylite. Taip elgdamiesi sukursite tvirtus pasitikėjimo ir meilės santykius, dėl kurių ateityje  jam bus lengviau apsispręsti nevartoti narkotikų. Nustatykite tokius principus kaip sąžiningas žaidimas, dalijimasis žaislais.  Nurodykite nuodingas ir kenksmingas medžiagas, kurių gali būti jūsų namuose ir garsiai perskaitykite įspėjamąsias gaminių etiketes. Paaiškinkite vaikams, kad ne visi „blogieji“ vaistai turi įspėjimus apie pavojų patekti į žmogaus organizmą, todėl galima valgyti ar uostyti tik tėvų duotą maistą ar paskirtus vaistus. Paaiškinkite, kad vaistai gali padėti tiems, kam jie skirti“, – rašoma knygoje.

Tuo tarpu 5-8 metų vaikas dažniausiai rodo vis didesnį susidomėjimą pasauliu už šeimos ir namų ribų. Todėl paaiškinkite, kad bet kokia medžiaga, kurią žmogus praryja, išskyrus maistą, gali būti labai kenksminga. Paaiškinkite, kaip narkotikai labai kenkia organizmo veiklai ir gali labai pabloginti žmogaus sveikatą ar net sukelti mirtį. Paaiškinkite priklausomybės sampratą, kad narkotikų vartojimas gali tapti blogu įpročiu, kurio sunku atsikratyti. Pagirkite savo vaikus, kad jie gerai rūpinasi savo kūnu ir nesinaudoja tuo, kas gali jiems pakenkti.

Vaikai turi suprasti: kuo maistas, nuodai, vaistai skiriasi vienas nuo kito;  kad gydytojo paskirti ir atsakingai vartojami vaistai gali padėti susirgus, tačiau netinkamai vartojant gali būti žalingi, todėl vaikai turi laikytis atokiau nuo nežinomų ir medžiagų.

“YouTube” vaizdo įrašas