sniegopilys.lt
Dauguma tėvų žino, kad pereinamuoju laikotarpiu svarbu suprasti ir palaikyti bręstančius vaikus. Tačiau kaip tai padaryti teisingai, kad palaikytumėte ryšį su vaiku ir neišprotėtumėte?
Visų pirma, reikia žinoti, kad paauglystės pokyčiai (mergaitėms nuo 10-11 metų, berniukams nuo 12-13 metų) yra netikėti, greiti ir staigūs, kad sukelia vaiko nuostabą, nerimą ir sumaištį. Keičiasi jo išvaizda, nuotaika, interesai. Atsiranda nauji poreikiai. Nėra noro mokytis, visas susidomėjimas slypi jo išmaniajame telefone. Paaugliai nori patikti kitiems, bet nemoka užmegzti santykių ir susidraugauti. Jie nemėgsta savęs, viskas juos erzina, ypač tėvai ir kiti suaugusieji. Bet kokia sudėtinga situacija suvokiama kaip pasaulinė tragedija.
Labai dažnai paaugliai skundžiasi savo tėvais: „Jie manęs negirdi ir nesupranta“. Mamos ir tėčiai sako tą patį: „Vaikas manęs negirdi, aš nežinau, kas su juo darosi“. Tai tarsi užburtas ratas. Tačiau išeitis yra ir tikrai ne viena!
- Kriziniu laikotarpiu vaikui labai reikia šilumos ir palaikymo
Jam svarbu žinoti, kad ,nepriklausomai nuo to, jog jis yra „dygliuotas“ ir nemandagus, vis tiek šeimos dalis ir, nepaisant visų savo išdaigų, yra mylimas savo tėvų. Prisiminkite jo pasiekimus ir sėkmes, net ir pačias nereikšmingiausias, jūsų nuomone.
Papasakokite savo sūnui ar dukrai, kaip klostėsi santykiai su vyru, kaip susipažinote, kaip svajojote apie kūdikį, kaip džiaugiatės jį turėdami. Kartu pažiūrėkite į vaikystės nuotraukas, prisiminkite, kaip jis užaugo, juokitės iš juokingų jo vaikystės istorijų. Palaikykite vaiką: „Suprantame, kaip tau dabar sunku. Bet mes tavimi tikime, tu viską susitvarkysi. Mes visada šalia ir pasiruošę padėti“.
Tačiau didelę klaidą daro tėvai sakydami: „Tai tavo problemos, tu ir spręsk“, „Aš viską darau dėl tavęs, bet tu toks nedėkingas“, „Aš nenoriu tavęs matyti“, „Aš visiškai praradau pasitikėjimą tavimi“, „Kas gali su tavimi tokiu draugautis?“, „O kas tu toks?“ ir taip toliau.
- Pasidalykite asmenine patirtimi
Papasakokite istorijas iš savo vaikystės. Tai turėtų būti daroma ne iš pozicijos „aš – protingas, padariau tai, ir tau patariu“, o lygiavertėmis sąlygomis, patrauklių istorijų formatu. „Vieną dieną draugas nustojo su manimi kalbėtis. Ilgą laiką negalėjau suprasti, kokia yra problema, o paskui ji pati prisipažino: jai patiko berniukas, kuris atkreipė į mane dėmesį“. Vaikas suprojektuos jūsų patirtį į savo gyvenimą ir padarys išvadas. Svarbiausia, kad būtų tiesa. Ir tikrai nereikia pagražinti praeities: melas pajuntamas iš karto.
Pasidomėkite naujų žodžių reikšme iš paauglių leksikos, pasakykite, kokius žargoninius žodžius vartojote patys paauglystėje. Prisipažinkite, kada pasakėte pirmąjį keiksmažodį ir kuris iš suaugusiųjų jį išgirdo. Kokie buvo jūsų pomėgiai vaikystėje, ryškiausi įspūdžiai? Atostogos, seneliai, problemos su tėvais, pirmoji meilė… Ką išgyvenote ir kaip išgyvenote. Tai leis paaugliui suprasti, kad išeitį galima rasti iš kiekvienos situacijos, kad jo problemos nėra unikalios, o tėvai tikrai gali ką nors pasiūlyti ir patarti.
Nesakykite: „Tavo amžiuje aš visada klausiau tėvų ir užaugau doras žmogus“, „Tėvai nepatars blogų dalykų“, „Štai aš tavo amžiuje…“ (toliau išvardija, ką jam pavyko padaryti daugiau nei vaikui).
- Norėdami pakelti paauglio svarbą savo akyse, dažnai klauskite jo nuomonės ir patarimo
Pasitarkite su dukra dėl kosmetikos ir drabužių, įsigykite bendrų pirkinių. Aptarkite su sūnumi kompiuterinius žaidimus. Arba pasiūlykite kartu pasirinkti vasaros atostogų maršrutą. Globaliai – aptarkite šeimos gyvenimą, kokia atsakomybė tenka kiekvienam, taip pat ir vaikui. Paklauskite, ar jis mano, kad būtų teisinga, jog jis norėtų pasikeisti.
Nesakykite: „Tu gyveni iš mano kišenės ir darysi tai, ką sakau“, „Kas tu toks, kad turėtum nuomonę?“, „Tu per mažas, kad ko nors reikalautum“, „Tavimi niekuo negalima pasikliauti“.
Aptarkite, įsiklausykite į paauglio požiūrį, išmokite jį priimti. Nekritikuokite, nevertinkite ir būtinai pagirkite už tai, kad jis turi nuomonę, net jei ji jums nepatinka.
- Domėkitės savo paauglių pomėgiais
Paklauskite apie madingas jaunimo grupes ir atlikėjus. Jei vaikas nepaiso jūsų smalsumo, neverskite jo tai daryti spaudžiant. Tiesiog kita proga pasakykite, kad jums patinka Billie Eilish dainos, o kaip jam ši atlikėja? Paklauskite patarimo dėl kažko naujo. Tai galite padaryti su humoru, juokaudami. Svarbu, kad vaikas bent užmegztų kontaktą, o ne slėptųsi nuo jūsų už ausinių. Puikus būdas suartėti – kartu pažiūrėti jo mėgstamą siaubo filmą ir tada jį aptarti.
Nesakykite: „Nesuprantu, kaip tos nesąmonės gali tave dominti“, „Tai tau nieko gero neatneš“, „Geriau daryk ką nors kita“, „Lyg nebūtų ką veikti“.
- Paprašykite, kad jus išmokytų kažko naujo
Sutikite, vaikai dabar daugeliu atžvilgių lenkia mus, suaugusiuosius. Norėdami juos suprasti ir įtikti, reikia įdėti nemažai pastangų. Todėl paaiškinkite, kaip tai jums svarbu, ir paprašykite patarimo. Kartu sugalvokite naują kompiuterinę programą, sumontuokite vaizdo klipą ir būtinai padėkokite už pagalbą. Nevenkite to, nes jūsų autoritetas tikrai nenukentės.
Nesakykite: „Nieko daugiau nedarai, tik sėdi per dienas telefone“, „Internete prisirenki visokių nesąmonių“.
- Venkite moralizuoti ir pamokslauti
Jei paauglys atsidūrė keblioje situacijoje, pasimetęs dėl pasirinkimo ir aiškiai nori su jumis pasitarti, nepradėkite pokalbio žodžiais „Jei aš būčiau tavo vietoje…“. Jūs nesate jo vietoje ir ,greičiausiai, niekada ten nebūsite.
Pateikite jam bent tris variantus. Paaiškinkite, koks iš tų pasirinkimų yra geras ar blogas. Tačiau palikite pasirinkti pačiam. Tuo pačiu pasakykite, kad juo tikite, jis tikrai susitvarkys ir jam pasiseks. Tokie pokalbiai suteikia stabilumo jausmą, didina pasitikėjimą savimi, sukuria saugumo jausmą.
Nesakykite: „Aš žinau, kad nieko iš to gero nebus“, „Tu privalai tai padaryti“ ir panašiai.
- Suteikite daugiau laisvės ir mažiau globokite bei kontroliuokite
Vaikui reikia laiko suvokti, kas su juo vyksta, išmokti pačiam atsakyti už savo elgesį. Tai atsitinka ir savistabos metu. Ir dažniausiai vienas turi priimti atitinkamą sprendimą. O jums atrodo, kad paauglys vėl guli ant sofos ir nieko neveikia.
Nesakykite: „Tu pats negali to padaryti“, „Kodėl tu dar ne mokykloje?“, „Kodėl tu dar ne namie?“, „Kur tu sėdi?“, „Ar padarei namų darbus, ar pavalgei?“.
