sniegopilys.lt
Jei kas nors gadina jūsų gyvenimą, aišku, negalite ramiai sėdėti. Net jei tie žmonės yra jūsų tėvai.
Psichoterapeutė, dr. Susan Forward – knygos „Toxic Parents“ autorė – rašo, kad toksiški tėvai psichologiškai žaloja savo vaikus, žiauriai su jais elgiasi, žemina. Ir ne tik panaudoja emocinį smurtą, bet ir fizinį. Jie neretai ir toliau tai daro net tada, kai vaikas tampa suaugęs.
- Neklystantys tėvai
Tokie tėvai vaikų nepaklusnumą, menkiausias individualumo apraiškas suvokia kaip puolimą prieš juos, todėl ginasi. Jie įžeidžia ir žemina vaiką, griauna jo savigarbą, slepiasi už gero tikslo „grūdinti charakterį“.
Kaip pasireiškia poveikis? Paprastai neklystantys tėvai galvoja, kad vaikai juos turėtų laikyti tobulumo įsikūnijimu. Tuo tarpu vaikas stengiasi priešgyniauti. Neigimas suteikia laikiną palengvėjimą, o tai brangiai kainuoja: anksčiau ar vėliau ištinka emocinė krizė.
Pavyzdžiui, vaikas sako: „Tiesą sakant, mama manęs neįžeidžia, o daro geriau: ji atveria akis į nemalonią tiesą“. Vaikai iš visų jėgų laikosi tobulų tėvų mito ir dėl visų nelaimių kaltina save.
„Nesu vertas gerų santykių, mama ir tėtis nori man geriausio, bet aš to nevertinu“, – galvoja jis.
Taip ieškoma svarių priežasčių, paaiškinančių, kas vyksta, kad vaikui būtų mažiau skausminga.
„Mano tėvas mane mušė ne tam, kad įskaudintų, o kad išmokytų“, – guodžia vaikas save.
Ką daryti?
Supraskite, kad tai ne jūsų kaltė, o tėvai nuolat ir be jokio reikalo jus įžeidinėja ir žemina. Todėl nėra prasmės bandyti kažką įrodyti toksiškiems tėvams.
Geras būdas suprasti situaciją – pažvelgti į tai, kas įvyko, pašalinio stebėtojo akimis. Tai leis suvokti, kad tėvai nėra tokie neklystantys, ir permąstyti savo veiksmus.
- Neadekvatūs tėvai
Sunkiau nustatyti tėvų, kurie nemuša ir nesityčioja iš vaiko, toksiškumą. Iš tiesų šiuo atveju žala padaroma ne veiksmais, o nieko neveikimu. Dažnai tokie tėvai patys elgiasi kaip bejėgiai ir neatsakingi vaikai. Jie leidžia vaikui greičiau užaugti ir patenkinti jo poreikius. Taip vaikas
tampa tėvu sau, jaunesniems broliams ir seserims, savo mamai ar tėčiui. Jis praranda vaikystę.
Todėl jis sako: „Kaip galima eiti žaisti, jei mama nespėja visko suplauti ir paruošti vakarienės?
Toksiškų tėvų aukos patiria kaltės ir nevilties jausmą, kai negali ko nors padaryti šeimos labui.
„Negaliu paguldyti savo mažosios sesutės, ji visą laiką verkia. Aš esu blogas sūnus“, – sako jis.
Vaikas gali prarasti emocijas dėl emocinės tėvų paramos stokos. Suaugęs jis patiria savęs identifikavimo problemų: „Kas jis yra, ko nori iš gyvenimo ir meilės santykių?“.
„Įstojau į universitetą, bet man atrodo, kad tai ne ta specialybė, kuri man patinka. Aš net nežinau, kuo noriu būti“, – sako jis.
Ką daryti?
Namų ruošos darbams vaikas neturėtų skirti daugiau laiko nei mokymuisi, žaidimams, pasivaikščiojimams, pokalbiams su draugais. Sunku tai įrodyti toksiškiems tėvams, bet įmanoma. Pasakykite jiems: „Nelabai turėsiu laiko mokslams, jei tik aš turėsiu valyti dulkes ir išplauti kambarių grindis, „Mokyklos medikė patarė daugiau laiko praleisti lauke ir sportuoti“.
- Kontroliuojantys tėvai
Perdėta kontrolė gali atrodyti kaip atsargumas, diskretiškumas, rūpestingumas. Tačiau toksiški tėvai šiuo atveju rūpinasi tik savimi. Jie bijo tapti nereikalingi, todėl rūpinasi, kad vaikas kuo labiau nuo jų priklausytų, jaustųsi bejėgis.
Mėgstamiausios kontroliuojančių tėvų frazės yra šios:
„Aš tai darau tik dėl jūsų ir jūsų labui“
„Aš tai padariau, nes labai tave myliu“
„ Padaryk tai arba aš daugiau su tavimi nekalbėsiu“
„ Jei to nepadarysi, mane ištiks širdies smūgis“
„Jei to nepadarysite, nustosite būti mūsų šeimos nariais“.
Visa tai reiškia vieną dalyką: „Aš tai darau, nes baimė tave prarasti yra tokia didelė, jog esu pasiruošęs/usi tave padaryti nelaimingu“.
Manipuliuojantys tėvai ar slapta kontroliuojantys, savo pasiekia ne tiesioginiais prašymais ir įsakymais, o gudriai, formuodami kaltės jausmą. Jie teikia „nesuinteresuotą“ pagalbą, kuri formuoja vaikui pareigos jausmą.
Vaikai, kuriuos kontroliuoja toksiški tėvai, tampa pernelyg sunerimę. Jie praranda norą būti aktyviais, nerodo iniciatyvos, jiems tampa sudėtinga įveikti sunkumus.
Labai bijau keliauti automobiliu, nes mama visada sakydavo, kad tai labai pavojinga“, – sako užaugusi duktė.
Jei vaikas bando ginčytis su tėvais, jiems nepaklusti, tad jį dažnai apima kaltės jausmas, jo paties išdavystė.
„Aš be leidimo nakvojau pas draugą, kitą rytą mama susirgo širdies liga. Niekada sau neatleisiu, jei jai kas nors nutiks“, – išgyvena sūnus.
Kai kurie tėvai mėgsta lyginti savo vaikus vienas su kitu, sukurti šeimoje pykčio ir pavydo atmosferą. Pavyzdžiui: „Tavo sesuo daug protingesnė už tave“.
Vaikas nuolat jaučia, kad jis menkesnis, todėl siekia įrodyti savo vertę. „Visada siekiau tapti panašus į savo vyresnįjį brolį ir net studijavau mediciną, kaip jis, nors norėjau tapti programuotoju“, – sako jis.
Ką daryti?
Atsikratykite tėvų kontrolės, nebijodami pasekmių. Paprastai tai yra paprastas šantažas. Kai suprasite, kad nesate savo tėvų dalis, nebebūsite nuo jų priklausomi.
- Girtaujantys tėvai
Alkoholikai tėvai dažniausiai neigia, kad problema apskritai yra. Motina, kenčianti nuo vyro girtavimo, jį globoja, dažną alkoholio vartojimą pateisina būtinybe sumažinti stresą ar problemas.
Vaikas dažniausiai mokomas, kad nešvarių skalbinių iš namų nereikėtų nešti. Dėl to jis nuolat būna įsitempęs, gyvena bijodamas netyčia išduoti savo šeimą, atskleisti paslaptį.
Alkoholikų vaikai dažnai tampa vienišiais. Jie nemoka užmegzti draugystės ar meilės santykių, kenčia nuo pavydo ir įtarinėjimo.
„Aš visada bijau, kad mylimasis man suteiks daug skausmo, todėl rimtų santykių neužmezgu“, – sako mergina.
Bet tokioje šeimoje vaikas gali augti per daug atsakingas ir nesaugus. „Padėdavau mamai paguldyti girtą tėtį. Bijojau, kad jis mirs, nerimavau, kad ko nors neatsitiktų blogo, o aš negalėsiu jam padėti“, – sako sūnus.
Kitas toksiškas tokių tėvų poveikis yra vaiko pavertimas „nematomu“. „Mama bandė atpratinti tėvą nuo gėrimo, kodavo jį, nuolat ieškojo naujų vaistų. Buvome palikti sau, niekas neklausė, ar pavalgę, kaip mokomės, ką mėgstame“, – sakė alkoholikų tėvų vaikas.
Tokiais atvejais vaikai kenčia ir nuo kaltės jausmo. „Vaikystėje man nuolat sakydavo: „Jei gerai elgtumeisi, tėtis negertų“. Remiantis statistikos duomenimis, kas ketvirtas vaikas iš alkoholikų šeimos pats tampa alkoholiku.
Ką daryti?
Neprisiimkite atsakomybės už tai, kad tėvai geria. Jei galite įtikinti juos, kad yra problema, tikėtina, kad jie apsvarstys , ką reikia daryti. Bendraukite su draugais, kurių šeimose alkoholis vartojamas su saiku arba tik per didžiąsias metų šventes. Ir negalvokite, kad visi suaugusieji yra vienodi.
- Žeminantys tėvai
Tokie tėvai nuolat įžeidžia ir kritikuoja vaiką, dažnai be pagrindo, arba tyčiojasi iš jo. Tai gali būti sarkazmas, pašaipa, įžeidžiančios pravardės, pažeminimas, perteikiamas kaip rūpinimasis: „Noriu padėti tau pasitaisyti“, „Turime tave paruošti žiauriam gyvenimui“. Tėvai gali padaryti vaiką ir „bendrininku“: „Jis supranta, kad tai tik pokštas“.
Kartais pažeminimas siejamas su konkurencijos jausmu. Tėvai jaučia, kad vaikas sukelia jiems nemalonių emocijų, ir pradeda spausti: „Tu negali padaryti geriau už mane“.
Toks požiūris žudo vaiko savigarbą ir palieka gilius emocinius randus.
„Ilgą laiką negalėjau patikėti, kad galiu ką nors daugiau nei išnešti šiukšles, kaip sakydavo mano tėvas. Ir aš nekenčiau savęs už tai“, – sako suaugusi atžala.
Konkuruojančių tėvų vaikai linkę nuvertinti jų tikruosius sugebėjimus. „Norėjau dalyvauti gatvės šokių konkurse, gerai tam ruošiausi, bet neišdrįsau pabandyti. Mama visada sakydavo, kad aš nemoku šokti taip, kaip ji“, – sako paauglys.
Šiurkščius žodinius išpuolius gali paskatinti nerealūs suaugusiųjų lūkesčiai, kuriuos vaikas kėlė. Ir tada jis kenčia, kai žlunga iliuzijos. „Tėtis buvo tikras, kad aš tapsiu puikiu ledo ritulio žaidėju. Kai mane eilinį kartą išvarė iš sekcijos (nemėgau ir nemokėjau čiuožti), jis mane ilgą laiką vadino beverčiu ir nieko negalinčiu“, – skundėsi suaugęs sūnus.
Toksiškų tėvų vaikų nesėkmės dažniausiai sukelia apokalipsę. „Aš nuolat girdėjau: „Geriau tu nebūtum gimęs. Ir taip buvo dėl to, kad matematikos olimpiadoje neužėmiau pirmos vietos“, – guodėsi sūnus. Tokiose šeimose augantys vaikai dažnai turi polinkį į savižudybę.
Ką daryti?
Raskite būdą užblokuoti įžeidimus ir pažeminimus, kad jie jūsų neįskaudintų. Neleiskite jiems pasinaudoti iniciatyva bendraujant. Nepasiduokite manipuliacijai, įžeidinėjimui ir pažeminimui, tada toksiški tėvai nepasieks savo tikslo. Atsiminkite: jūs neturite jiems nieko įrodinėti.
Užbaikite pokalbį, kai to norite. Ir patartina tai padaryti prieš pradedant jausti nemalonias emocijas.
- Prievartautojai
Smurtaujantys tėvai, su didele tikimybe, buvo auklėjami taip pat. Jiems tai vienintelė galimybė išlieti pyktį, susidoroti su problemomis ir neigiamomis emocijomis.
Fizinių bausmių šalininkai dažniausiai išlieja savo baimes ir kompleksus ant vaikų arba nuoširdžiai tiki, kad pliaukštelėjimas bus naudingas ugdymui, padarys vaiką drąsų ir stiprų. Realybėje yra atvirkščiai: fizinėmis bausmėmis padaroma stipriausia psichinė, emocinė ir kūno žala.
Psichoterapeutė Susan Forward savo knygoje kraujomaišą apibūdina kaip „emociškai destruktyvų pagrindinio pasitikėjimo tarp vaiko ir tėvų išdavystę, visiško iškrypimo aktą“. Mažosios aukos atsiduria agresoriaus gniaužtuose, joms nėra kur dėtis ir nėra ko paprašyti pagalbos.
Įvairių tyrimų duomenimis, 90 proc. vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, niekam apie tai nepasakoja. Tada vaikas patiria bejėgiškumo ir nevilties jausmą, nes pagalbos prašymas gali būti kupinas naujų pykčio ir bausmių priepuolių.
„Kol nebuvau beveik pilnametė, niekam nesakiau apie tai, kad mama mane mušė. Nes žinojau, kad niekas manimi nepatikės. Sumušimus ant mano kojų ir rankų ji paaiškino tuo, kad mėgstu bėgioti ir šokinėti“, – sakė mergina. Tada vaikai pradeda savęs nekęsti, jų emocijos – nuolatinis pyktis ir keršto fantazijos.
„Ilgą laiką negalėjau sau prisipažinti, kad vaikystėje norėjau pasmaugti tėvą, kol jis miegojo. Jis sumušė mano mamą, jaunesnę seserį“, – prisipažino smurtaujančio tėvo duktė.
Seksualinė prievarta ne visada apima kontaktą su vaiko kūnu, tačiau tai ne mažiau žalinga. Vaikai jaučiasi kalti dėl to, kas atsitiko. Jiems gėda, jie bijo kam nors pasakyti apie tai, kas nutiko.
„Buvau tyliausias mokinys klasėje, nes bijojau, kad tėtis bus iškviestas į mokyklą, bus atskleista paslaptis. Jis mane gąsdino: nuolat sakydavo, kad jei taip atsitiks, visi manys, kad aš išprotėjau ir išsiųs į psichiatrinę ligoninę“, – sakė paauglys. Vaikai skausmą laiko savyje, kad nesugriūtų šeima.
„Mačiau, kad mama labai myli mano patėvį. Kartą bandžiau jai užsiminti, kad jis elgiasi su manimi „suaugusiai“. Bet ji apsipylė ašaromis, kad aš nebedrįsau daugiau apie tai kalbėti“, – prisipažino suaugusi mergina.
Vaikystėje smurtą patyręs žmogus dažnai gyvena dvigubą gyvenimą. Jis jaučiasi šlykščiai, bet apsimeta sėkmingu, savarankišku žmogumi. Jis negali kurti normalių santykių, laiko save nevertu meilės. Tai žaizda, kuri gyja labai ilgai.
„Visada laikiau save „nešvariu“ dėl to, ką vaikystėje su manimi padarė mano tėvas. Į pirmą pasimatymą nusprendžiau eiti, kai man jau buvo 30 metų, kai praėjau kelis psichoterapijos kursus“, – prisipažino suaugęs vyras.
Ką daryti?
Vienintelis būdas pabėgti nuo prievartautojo – atsiriboti, neužsidaryti savyje, o kreiptis pagalbos į artimuosius ir draugus, kuriais galite pasitikėti, kreipkitės pagalbos į psichologus, policiją.
Kaip elgtis su toksiškais tėvais?
- Priimkite šį faktą. Ir supraskite, kad vargu ar gali kas nors pakeisti ar atstoti jūsų tėvus. Bet aš pats ir savo požiūrį į gyvenimą – taip.
- Atminkite, kad jų toksiškumas nėra jūsų kaltė. Jūs nesate atsakingi už tai, kaip jie elgiasi.
- Bendravimas su jais vargu ar taps kitoks, todėl sumažinkite jį iki minimumo. Pradėkite pokalbį iš anksto žinodami, kad jis gali baigtis jums nemaloniai.
- Kai gyvenate su tėvais, raskite galimybių, kur kitur daugiau praleisti laiko. Eikite į sporto salę treniruotis. Veskite dienoraštį, aprašykite jame ne tik blogus įvykius, bet ir teigiamas akimirkas, palaikykite save.
- Neieškokite pasiteisinimų dėl tėvų veiksmų. Jūsų gerovė turėtų būti prioritetas.
