Šeimos psichologijoje yra daug mitų. Viena yra ta, kad tėvai, ypač motinos, myli visus savo vaikus lygiai taip pat. Aišku, jos stengiasi parodyti, kad, tarkim, vyresniam sūnui  skiria tiek pat dėmesio, kaip ir jaunėlei dukrai. Palepina tais pačiais žodžiais. Nes mylėti vieną vaiką labiau nei kitą laikoma gėda geriems tėvams.

 

Šiuolaikiniai tėvai yra labai apkrauti įvairiais įsipareigojimais

Kad ir kaip mėgintume neigti, iš tikrųjų tėvai nemyli visų savo vaikų lygiai taip pat, nes jie dažniausiai turi labiausiai mėgstamą ir mylimą. Vaikai, užaugę šeimose su broliais ir seserimis, tiksliai žino, su kuriuo iš jų mama ir tėtis visada elgėsi ir toliau elgiasi geriau. Net  ir tada, kai visi užaugo. Kodėl taip yra? Psichologai įvardija daugybę priežasčių.

Neretai požiūrio į vaikus skirtumus lemia jų genetinė kilmė, ypač jei vaikai yra skirtingų tėvų. Jei motinai lieka kartėlis, blogi prisiminimai iš vaiko tėvo pirmojoje santuokoje, tai ši nepasitenkinimo, pykčio ir pagiežos našta perkeliama ant nieko dėto gležnų vaiko pečių. Juk ne vaiko kaltė, kad jis fiziškai panašus į savo tėvą, o mama  tai nuolat primena, lygindama su juo, ir priekaištauja. Be to, susikaupęs dirglumas ir nepasitenkinimas paprastai išliejamas ant vaiko galvos, su kurio tėvu santykiai baigėsi blogai.

Jei naujoje santuokoje viskas gerai, tai mama labiau užjaučia dabartinio vyro vaikus. Galų gale, jie nėra susiję praeities santykiais, kuriuose netrūko problemų ir per kuriuos ji daug prisikentėjo. O jos vaikas su buvusiais santykiais yra susijęs.

Bet nutinka ir kitaip. Žmonos meilė vyrui, kuris mirė dėl ligos ar įvykus nelaimingam atsitikimui, taip pat projektuojama ant vaiko. Jei šeimyniniuose santykiuose viskas buvo gerai, mama gali perduoti visą savo meilę vaikui, kuris lieka vieninteliu savo mylimojo priminimu. Ji rūpinsis vaiku, lepins, neslėps meilės, net jam ir suaugus, sukūrus savo šeimą ir susilaukus savo vaikų.

Kita priežastis, kodėl tėvai su vaikais elgiasi skirtingai, yra pačių tėvų  didžiulis trūkumas.  Šiuolaikiniai tėvai yra labai apkrauti įvairiais įsipareigojimais, jie yra labai užimti, daug dirba, sukasi kaip voverės rate, patirdami stresą ir įtampą, kol galų gale susikaupęs pyktis, nuolatinis dirglumas, susierzinimas sprogsta ir prasiveržia lauk. Ir neretai vienas vaikų – triukšmingiausias, neramiausias, įdomiausias ar atvirkščiai – tingiausias, tampa tėvus erzinančiu veiksniu. Kitaip tariant, jis tampa tuo pačiu dirgikliu, kuriame tėvai mato daugumos savo problemų priežastį: vaikui nesiseka mokykloje – reikia samdyti korepetitorius, klausytis mokytojų kritikos, nuolat patenka į bėdą, suplėšo ar išpurvina drabužius, chuliganiškai elgiasi, keikiasi, kenkia kitiems, nepadeda tėvams, nenori nieko daryti, tik sėdi prie kompiuterio…

Tėvai, atiduodami dalį savęs ir investuodami į savo vaiką, gauna iš jo ne tik tam tikrą energiją, bet ir tikisi, kad investicijos grįš su kaupu. Teigiamai bendraujant su vaikais, gana greitai atkuriamos  tėvų jėgos. Bet jei santykiuose su vienu iš vaikų tėvai daugiau išeikvoja energijos, nei  ji suspėja atsistatyti, tai nenuostabu, kad šis vaikas labiausiai sukelia neigiamas emocijas mamai ar tėčiui. Tėvas paprasčiausiai neturi laiko atsistatyti, kad ištvertų visas problemas, kurias sukelia būtent šis vaikas. Tėvams daug patogiau susitaikyti ar įveikti vieno kurio nors vaiko netinkamą ir nepageidaujamą elgesį, nes visiems nepakaktų nei jėgų, nei sveikatos.

 

Pirmasis vaikas būna tėvų edukacinių eksperimentų objektas

Taip pat tėvų meilė priklauso nuo vaikų gimimo eiliškumo. Ir nebūtinai jaunesni vaikai turi būti mylimi labiau vien dėl to, kad jie yra jaunesni. Pasaulyje yra daug šeimų, kuriose pirmagimiai yra labiausiai mėgstami ir mylimi.

Paprastai pirmasis vaikas būna tėvų edukacinių eksperimentų objektas. Tai yra būna, kad į pirmąjį vaiką nuo pirmų dienų investuojama daug energijos, bet praėjus keleriems metams gimdytojai pavargsta, susilaukia antrosios atžalos ir nusprendžia nebekankinti jauniausiojo ankstyvu vystymusi.  Ypač jei eksperimentai su pirmagimiu nepavyko arba nedavė apčiuopiamų rezultatų. Būna ir priešingai: ankstyvos raidos vaisiai nepasiteisina su pirmagimiu, o vyresnysis vaikas nenuilstamai rodo savo pasiekimus, priversdamas tėvus didžiuotis juo. Tada  ir jaunesni nenori atsilikti, kad taip pat atitiktų tėvų lūkesčius. Tiesa, ne visiems tai pavyksta.

Sunkiausia, ko gero, būna viduriniams vaikams. Nes skirtingai nei vyresnieji, jie nesulaukia tiek pat dėmesio, kiek sulaukia pirmagimiai. Ir, skirtingai nei jaunesni, jie nėra taip lepinami. Į vyresnius paprastai investuojama intelektualiai, o į jaunesnius – emociškai.

Žinoma, iš anksto neįmanoma numatyti, kurį vaiką tėvai gali mylėti labiau. Tai gali priklausyti ne tik nuo vaikų gimimo eiliškumo, nuo subjektyvių mamos ir tėčio santykių, nuo požiūrio į juos vaikystėje, nuo skirtingų laiko ir energijos išteklių, bet ir net nuo vaikų heterogeniškumo (manoma, kad mergaitės yra mylimos labiau nei berniukai, bet tai vėlgi nėra taisyklė).

Tiesa, daugelis tėvų vengia favoritizmo (kurio nors vaiko iškėlimo, kai jis tampa jų favoritu), nes kiekvienas normalus suaugęs žmogus supranta, kad tai nesąžininga kitų vaikų atžvilgiu. Užtat labiausiai mėgstamas vaikas šeimoje greičiausiai bus. Bet tėvai turi suprasti, kuo tai gali baigtis, norint neįžeisti ir nesumenkinti kitų savo vaikų. Žinoma, kalba ne apie tai, kad tėvai nemėgsta kitų savo vaikų. Jie myli. Tačiau ši meilė gali skirtis kokybiškai ir kiekybiškai. Ir vaikai tai jaučia.

Išmintingi tėvai gali bandyti to neparodyti, bet išmintingi tėvai niekada neturėtų lyginti savo vaikų. Neturėtų rodyti vieno kitam kaip pavyzdžio. Išmintingi tėvai visada stengsis rasti laiko kiekvienam savo vaikui, kad ir kiek jų būtų. Bent keliolika minučių per dieną paskyrus atskirai kiekvienam  vaikui gali padaryti stebuklus. Per šias kelias minutes galite priversti kiekvieną vaiką suprasti, kad jis yra tas vienintelis, kad mama ir tėtis myli jį ypatinga meile, kurios negalima palyginti su jokia kita.

 

parengta pagal psychologytoday.com

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą