Kas svarbiau besimokantiems vaikams – tėvai ar mokytojai?

Nereti atvejai, kai iškyla konfliktai tarp vaiko ir mokytojo. Ši situacija nemaloni, bet pataisoma. Svarbiausia, kad mokytojas nepradėtų aiškintis su moksleivio tėvais per jų atžalą. O ramiai  su moksleiviu išsiaiškintų iškilusius nesklandumus ar nesusipratimus.

Tėvai moko pasitikėti mokytojais

Šešerius ar septynerius metus mama ir tėtis būna pagrindiniai, neginčijami vaiko autoritetai. Juk gimdytojai išmokė jį bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiaisiais, įvedė įvairias jo gyvenimo taisykles ir apribojimus, paaiškino, kas yra „gerai“, o kas – „blogai“. Tačiau čia vaiko gyvenime atsiranda staigus posūkis: jis eina į mokyklą.

Žinoma, vaikas jau žino, kad dabar turės mokytoją  ir kad jis yra geras, malonus, sąžiningas žmogus. Be to, mokytojas turi ne tik daug patirties, bet ir žinių. Vadinasi, išmokys ir jį.

Iš pradžių viskas klostosi gerai, vaikas sėkmingai įveikė adaptacijos mokykloje laiką, jam patinka mokytis, jis myli mokytojus. O tėvams belieka džiaugtis, kad viskas vyksta taip gerai.

Bet vieną gražią dieną pradinukas grįžta namo ir sako: „O man mokytoja šiandien pasakė „užsičiaupti“. Bet aš pasakiau jai, kad taip kalbėti negalima, nes mane to išmokė mama ir tėtis.

O ji  mane apšaukė ir pasakė, kad nebūčiau protingiausias už visus“. Šis pavyzdys, žinoma, mažai tikėtinas, tačiau reikalo esmė aiški. Mokytojas galėjo pasakyti ar padaryti ir bet ką kita, ko vaikas nebuvo mokomas namuose. Tarkime, reikalauti išduoti tą, kuris numetė ir sudaužė gėlių vazonėlį, stovėjusį ant palangės klasėje. O tėveliai vaikui aiškino, kad išdavikai buvo skaudžiai baudžiami, net sodinami į kalėjimą.  Tada ir prasideda vadinamasis autoritetų karas. Vienoje barikadų pusėje – mama ir tėtis, kuriais vaikas nuo gimimo yra įpratęs pasitikėti. Kitoje – mokytojas, kuriuo pasitikėti tėvai mokė savo vaiką. Žinoma, atsidūrus tokioje padėtyje, vaikui būna labai nelengva. Vis dėlto geriausia būtų, jei iškilusį konfliktą tarp moksleivio ir mokytojo  pavyktų išsiaiškinti be tėvų įsikišimo. Priešingu atveju, tėvai gali bėgti skųstis mokyklos direktoriui, nes, suprantama, net nesigilindami į konflikto priežastis, palaikys savo atžalos pusę. Nereti atvejai, kai gimdytojai pasiima dokumentus ir perveda savo vaiką į kitą mokyklą. Reikia suprasti ir tėvus.  Juk jie nerimauja dėl savo vaiko ateities. Vienaip ar kitaip, bet įkaitus emocijoms, kažin ar pavyks priimti protingą ir teisingą sprendimą.

Bet kurį nesusipratimą galima taikiai išspręsti

Todėl pirmiausiai tėvai turi išklausinėti vaiką kilusio konflikto priežastis, ir išsiaiškinti visas detales dėl to, kas nutiko. Pavyzdžiui, ar konfliktas įvyko per pamoką ar per pertrauką?  Moksleivis kažką pasakė mokytojui ar neklausė jo girdint visai klasei ar tyliai, akis į akį? Kaip kalbėjo vaikas, kokiais žodžiais? Jei konfliktas kilo kitų moksleivių akivaizdoje, tada vaikas šiek tiek persistengė, ieškodamas tiesos. Todėl būtinai reikia išsiaiškinti šį klausimą. Juk mokytojas taip pat yra žmogus. Vadinasi, jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, kartais padaro klaidų. Ypač jei yra pavargęs ar blogai jaučiasi. Žodžiu, moksleivis turi suprasti, kad nieko baisaus neįvyko ir bet kurį nesusipratimą galima taikiai išspręsti.

Be to, tėvai turėtų kalbėtis su mokytoju ne prie vaiko. Ir ramiai, nekeliant balso ir jokiu būdu nekaltinant. Galite paprašyti, kad kas nors iš mokyklos administracijos dalyvautų šiame susitikime ir būtų „arbitras“. Tėvai turėtų nepamiršti, kad jie kartu su mokytojais siekia bendro tikslo.

Beje, tokiais atvejais mokytojams visada būna sunkiau. Niekas neapsaugotas nuo klaidų, bet tai nėra priežastis nušalinti mokytoją. Mandagumas, draugiškumas ir konstruktyvus požiūris tikrai padėtų rasti išeitį, tenkinančią visas puses.

psichologė Angelė Kazlauskienė