Kaip tėvai slopina sūnaus vyriškumą ir atima galimybę tapti tikru vyru

Tikrais vyrais negimsta,  jie yra sukuriami, priklausomai nuo jų auklėjimo. Šis procesas yra gana sunkus ir trapus. Tėvai – tai tie žmonės, kurie maksimaliai įtakoja berniuko asmenybės formavimąsi, jo vyriškumą. Kokias klaidas daro tėvai, augindami sūnų? – rašo parents.com.

Tokie berniukai dažnai užauga užsisklendę savyje ir gana agresyvūs

Ryžtingumas, jėga, atsakomybė, drąsa, ryžtas, atsparumas, gebėjimas atlaikyti ir susidoroti su gyvenimo sunkumais, savarankiškumas – tai savybės, kurios mums asocijuojasi su vyrais, jas norime matyti ir savo sūnuose. Tačiau neretai tėvai santykius  kuria su sūnumis taip, kad tai duoda priešingą efektą.

Kažkodėl mūsų kultūroje vis dar stipri baimė, kad vaikas gali būti per daug išlepintas tėvų dėmesiu ir tada jis bus priklausomas. Tai ypač pasakytina apie berniukus.

Tačiau, jei atsigręžtume į raidos teoriją, pamatytume, kad labai ankstyvame gyvenimo etape (nuo gimimo iki 3 metų) emocinis ryšys tarp motinos ir sūnaus vaidina pagrindinį vaidmenį, formuojant jo pasitikėjimą aplinkiniais, gebėjimą stiprinti jo atsparumą stresui.

Tačiau verta įsidėmėti, jei šio amžiaus mažylis bus prisotintas mamos rūpesčio ir meilės, tuomet jam bus lengviau atsiskirti nuo mamos ir pereiti į kitus vystymosi etapus. Bet jei šiuo laikotarpiu mama buvo pakankamai šalta ir nutolusi nuo berniuko, vadinasi, jam atsiranda emocinis ir dvasinis  alkis, kurį jis stengsis užpildyti suaugusiųjų gyvenime. Be to, tokie berniukai dažnai užauga užsisklendę savyje ir gana agresyvūs.

Amerikiečių psichiatras Rossas Campbellas savo knygoje „Kaip iš tikrųjų mylėti vaikus“ rašo, kad iki 8 metų berniukui svarbiausia fizinė abiejų tėvų meilės apraiška. Iš pradžių tai gali būti bučiniai ir apsikabinimai, bet vėliau juos pakeis poreikis parodyti savo jėgą, kovoti su tėčiu ir kitais berniukais. Fizinis kontaktas taip pat bus svarbus, tačiau jis persikels į kitą formą.

Daugeliui atrodo, kad jei tėvas griežtai auklėja sūnų, jam neliks nieko kito, kaip tik užaugti žiauriu vyru. Tačiau čia mūsų laukia paradoksas: kuo griežčiau tėvas elgiasi su savo vaiku, tuo sūnus auga moteriškesnis.

Berniukui svarbu tapatinti save su tėvu kaip tos pačios lyties atstovą. Ir būtent prie to prisideda meilės ir švelnių jausmų išraiška, o ne atvirkščiai.

Kas dar gali nutikti dėl lytinės tapatybės? Pavyzdžiui, nesančio tėvo (mirė, tėvai išsiskyrė) nebuvimą nesunku kompensuoti bendraujant su kitais vyrais (seneliu, treneriu, dėde ir panašiai.). Bet jei mama tuo pat metu blogai kalba apie tėtį ar apskritai apie vyrus, tai berniuką ištinka psichologinis chaosas – jis negali savęs priskirti prie vyrų, nes nenori būti blogas mamai. Bet tada nesupranta, kas jis toks?  Taip berniukas verčiamas atsisakyti savo vyriškų savybių ir apraiškų.

Kitas naikinantis vyriškumą darbo metodas – sūnaus vyro orumo pažeminimas

Ta pati istorija, jei tėvas  yra, bet nedalyvauja nei šeimos gyvenime, nei auklėjime. Paprastai motina tokioje šeimoje yra valdinga, slopina ir nuvertina tėvą ir apskritai viską kontroliuoja.

Apskritai berniukui reikia stipraus vyro įvaizdžio, iš kurio jis galėtų imti pavyzdį. Mama tokį įvaizdį gali palaikyti, pavyzdžiui, pasakodama apie gerus tėvo darbus, demonstruodama pagarbą vyrams.

Bet yra  ir dar keletas kitų būdų, kaip atimti iš berniuko vyriškumą:

1. Jeigu tėvai sūnui ištransliuoja žinią, kad nenorėjo, jog jis gimtų arba norėjo priešingos lyties vaiko, tuomet berniukui taip pat bus sunku priimti save ir savo vyrišką prigimtį.
2. Perdėtai sauganti, autoritarinė mama tramdo sūnų, nesuteikdama jam pasirinkimo laisvės, galimybės būti savimi, imtis iniciatyvos. Dažnai tokios mamos iš savo sūnaus padaro „vyrą po padu“. „Eik, sūnau, vesk… Padaryk savo mamą našlaite!“, – verkšlena gimdytoja. Kitaip tariant, motinos nori psichologiškai „ištekėti“ už savo sūnų.

Trumpai tariant, mamos, kurios neturi vyro arba turi su juo probleminius santykius, šį vaidmenį paskiria savo sūnui. Iš vaiko motina tikisi to, ko, teoriškai, sutuoktinis turėtų jai suteikti. Sūnus nepaleidžiamas nuo sijono, net kai jau seniai peržengė pilnametystės slenkstį.

Kitas naikinantis vyriškumą darbo metodas – sūnaus vyro orumo pažeminimas. Kai kurie tėvai be sąžinės graužaties ir, kaip yra įsitikinę, juokiasi iš berniuko išvaizdos: vadina jį storuliu, nusipenėjusiu,  baigiant keistuoliu ir Kvazimodu. Arba sako, kad  jis netikęs ir kad jokia mergina į jį niekada nežiūrės. Jie taip pat juokiasi iš jo siekių, svajonių, jausmų, bandymų parodyti save. O neretai būna, kad auklėjami ir fizinio smurto priemonėmis.

Kuo vaikas jaunesnis, tuo jis turi mažiau galimybių tam pasipriešinti. Viską sugeria kaip kempinė. Tėvų, kaip artimiausių ir autoritetingiausių, vertinimai ilgainiui tampa jo paties. Taigi, tada berniukas pradeda save laikyti „ne vyru“. Jis turi žemą savigarbą ir yra tikras, kad neturi vyriškų savybių.