sniegopilys.lt
Tėvų lytinis gyvenimas yra tarsi avantiūrinis romanas. Ne vieną jų gali užklupti atžalų nepatogūs klausimai: „Kodėl mama rėkė?“, „Kodėl nesi apsirengęs?“ ar paprasčiausias „Ką jūs darėte?“. Kaip geriausiai reaguoti į šį vaikišką smalsumą?
Užgrūdinti „senosios mokyklos“, konservatyvūs žmonės, ypač daktaro Benjamino Spocko šalininkai pataria tėvams vengti tokių situacijų. Mat bet koks vaikų susidūrimas su savo tėvų nuogybėmis aiškinamas kaip beveik netyčinis vaiko seksualinis ir psichologinis išnaudojimas.
Yra vietų, kur nuogumas nėra priimtinas
Tačiau pastarųjų dešimtmečių tyrimų rezultatai paneigė šį teiginį. Dennisas Craigas Smithas ir Williamas Sparkas, tyrinėdami nuogumo poveikį daugelio šeimų pavyzdžiu, parašė knygą „Naked Child: Growing Up Without Shame“, kur parodo, kaip natūraliai vaikai siejami su nuogumu, o per didelis puritonizmas, kai neigiama bet kokia nuogybė, neigiamai veikia ne tik seksualinę, bet dažnai ir psichinę vaiko raidą.
„Niekada neturėtumėte eiti prieš save: darykite tai, kas priimtina jūsų šeimai, – rašoma knygoje. – Jei jums tikrai nepatogu, kad vaikas gali pamatyti tėvus ar kurį nors tėvų apsinuoginusį, tada nesvarbu, ką rašo autoritetingiausi ir garbingiausi šaltiniai, pabandykite išvengti šių situacijų“.
Anot knygos autorių, pirmiausiai viskas turėtų vykti natūraliai. Tačiau jei taip nutiko, kad vaikas užklupo tėvus be drabužių, jie neturėtų dramatizuoti to, kas atsitiko ir įžūliai užtrenkti kambario duris prieš pat atžalos nosį. „Jei tėvai ramiai žiūrės į nuogybes, tada tokį pat požiūrį perims ir vaikas. Juk jam tuo metu yra svarbiausia gimdytojų nuomonė. Ir jei tėtis nesijaučia sumišęs ir eina praustis į dušą kartu su vaiku, tada jis šią situaciją suvokia ir priima kaip visiškai normalią“, – rašoma knygoje.
Anot knygos autorių, bet tuo pačiu vaikas turi suprasti, kad yra vietų, kur nuogumas nėra priimtinas. Pavyzdžiui, paplūdimyje. (Šiuo atveju nekalbama apie nudistų paplūdimius). Tačiau kitose vietose svarbu stebėti ir išlaikyti socialinį padorumą.
„Nepatogūs vaikų klausimai neretai nuveda tėvus į aklavietę. Ir ne todėl, kad jiems būtų gėda atsakyti į juos, o todėl, kad paprasčiausiai nesugeba parinkti teisingų žodžių, – rašoma knygoje. –Juk neretai vaikai klausia apie meilę, lytį ir lyčių santykius, ką mes, suaugusieji, ne visada sugebame net sau aiškiai paaiškinti“.
Taigi, kaip atsakyti į vaiko pateiktus klausimus subtiliomis temomis ir, svarbiausia, kaip elgtis tokiose situacijose? Knygos autoriai pataria nelaukti tos dienos, kai klausimų susikaups begalė. Tai reiškia, kad nereikėtų ignoruoti nei vieno vaiko klausimo, o informaciją pateikti jam dozuotai – mažomis dalimis. Tiesiog trumpai papasakoti apie tai, ko vaikas klausė. Taip pamažu išmokstama kalbėti su savo atžala nesivaržant ir randant sau priimtiniausią atsakymo pateikimo būdą, pradedant nuo paprasto ir pereinant prie sudėtingo klausimo.
„Į bet kurį vaiko klausimą, susijusį su intymiais dalykais, jokiu būdu negalima atsakyti: „Tau dar per anksti tai žinoti“. Dar blogiau, jei išgirdus intymaus pobūdžio klausimą, pradėsite vaiką tardyti: „Kas tau tai pasakė? Niekada daugiau neuždavinėk panašių klausimų“. Vaiko smalsumas visada turi būti patenkintas. Bet jei jūs sutrikote, išgirdus jo netikėtą klausimą, jei jums gėda kalbėti, pasakykite, kad pamiršote, bet būtinai perskaitysite apie tai kurioje nors knygoje ir jam papasakosite vėliau. Vaikas nusiramins ir lauks. O jūs neskubėdami pasiruoškite, skirkite laiko, bet būtinai grįžkite prie šio klausimo“, – rašo knygos autoriai.
Svarbu, kad vaikas augtų šeimoje ne „steriliomis sąlygomis“
Žinoma, su amžiumi vaikai tai gali išsiaiškinti ir patys, bet jų požiūris į meilę ir kūniškus malonumus nesąmoningame lygmenyje susiformuoja būtent vaikystėje.
Todėl, anot knygos autorių, pradėkite nuo pačių paprasčiausių paaiškinimų. Vaikui paprastai būna sunku greitai susikaupti, todėl neužverskite jo papildoma informacija. Tiesiog atsakykite tai, ko jis paklausė.
Svarbu baigti pokalbį, kad vaikas liktų patenkintas atsakymu ir būtų pasirengęs užduoti jums naujų klausimų.
Knygoje pateikta gana subtili šeimos situacija, kai vaikas tampa pakankamai intymios scenos liudininku.
Vakare vyras ir žmona žiūrėjo filmą. Šeimos galva apkabino žmoną ir pabučiavo atviriau nei įprastai. Žaidžiantis šalia trejų metų sūnus į tai nekreipė dėmesio, bet moteris su vyru tada susižvalgė, tarsi klausdami vienas kito: „Ar galima buvo tai leisti sau, matant mažamečiui?“.
Anot knygos autorių, svarbu, kad vaikas augtų šeimoje ne „steriliomis sąlygomis“, kai suaugusieji kaip įmanydami stengiasi išvengti bet kokio artumo. Vaikas turi matyti, kad mama ir tėtis taip pat yra brangūs vienas kitam. Priešingu atveju, vaikas ims galvoti, kad artimi santykiai yra gėdingas dalykas, o gal net ir pavojingas, jei tėvai taip kruopščiai slepia ar vengia. „Jei tėvai sėdi apsikabinę, prisiglaudę vienas prie kito, gražiai kalbasi, pabučiuoja vienas kitą ir vaikas tai mato, jis supranta ir priima tai, kaip natūralų ir įprastą bendravimo formą, – rašoma knygoje. – Laikui bėgant, užduodamas tėvams klausimus „apie tai“, vaikas ne tik patenkina savo smalsumą, bet ir eina svarbiu savęs identifikavimo keliu. Darnus tėvų įvaizdis padeda jam suvokti priklausymą atitinkamai lyčiai ir pagal tai pasirengti atitinkamam elgesio modeliui“.
Nereikėtų vertinti įvykusio epizodo kaip kažką gėdingo
Knygos autorių teigimu, bėda ta, kad tėvai ne visada yra geras pavyzdys, kuriuo vaikai gali sekti. Ir jei mama su tėčiu nuolat bendrauja „per atstumą“ ar dažnai konfliktuoja, tokioje aplinkoje užaugusiam vaikui prireiks daug jėgų ir pastangų, norėdamas pakeisti tokį savo tėvų bendravimo scenarijų ir su būsimu partneriu elgtis visai kitaip.
Aišku, bet yra linija, kurios vaikas neturėtų peržengti. „Vaikas neturėtų tapti liudininku, kas vyksta tarp tėvų miegamajame. Taip, jam svarbu žinoti, kad tarp tėvų yra šilti, artimi santykiai, bet lygiai taip pat nuo mažens būtina mokyti vaikus gerbti savo gimdytojų „privačią teritoriją“. Todėl nuo ankstyvo amžiaus vaikas turi žinoti, kad nevalia brautis per uždarytas kambario duris. Bet ir jis turi turėti savo neliečiamą erdvę. Tada vaikas supras, kad svarbu, savo ruožtu, saugoti ir tėvų ramybę“, – rašoma knygoje.
Žinia, bet gyvenimas mėgsta iškrėsti pokštų, pateikti nelauktų ir netikėtų staigmenų. Ir jei taip nutiko, kad vaikas tapo tėvų netyčiniu liudininku pačią netinkamiausią akimirką, reikia paaiškinti jam situaciją tuojau pat neatidėliojant. „Mažą vaiką gali išgąsdinti tai, ką jis pamatė, o tėvų tylėjimas tik dar labiau sustiprins jo nerimą ir baimę. Vaikams viską galima paaiškinti žaismu. Pavyzdžiui, jei vaikas sutriko, pamatęs jus nepatogioje situacijoje, galite tiesiog nuoširdžiai jam pasakyti: „Mama ir tėtis myli vienas kitą. Mes, be abejo, mylime ir tave, bet kitaip“. Tėvų ramus paaiškinimas ir požiūris į tai, kas įvyko, turėtų patenkinti vaiką“, – rašo knygos autoriai.
Bet, anot jų, jei vis dėlto tėvai neišdrįsta tuo metu ką nors paaiškinti savo atžalai, tiesiog gėda diskutuoti ta tema, grįžkite prie tos temos patogesniu metu. Vienaip ar kitaip, bet vaikas turi sulaukti kokio nors paaiškinimo.
Jokiu būdu nereikėtų vertinti įvykusio epizodo kaip kažką gėdingo, galinčio jus pažeminti vaiko akyse ir padaryti jam psichologinę traumą.
„Mes dažnai tikimės, kad galima mūsų vaikų reakcija bus tokia pat, kaip kad ir mes buvome jų amžiaus. Skirtumas tas, kad mūsų vaikystėje seksualinė suaugusiųjų santykių pusė buvo tabu, uždara. Bet dabar tai daugiausia priklauso nuo to, kaip mes patys esame pasirengę kalbėtis su savo atžalomis šiomis temomis“, – rašo knygos autoriai.
