Bet kokiu atveju venkite atsakymo: „Tau dar per anksti apie tai žinoti“. Ir juo labiau pradėti kamantinėti vaiką: „Kas tau tai pasakė? Niekada daugiau apie tai neklausk ir nekalbėk“. Vaiko smalsumas visada turi būti patenkintas. Archyvo nuotrauka

Užgrūdinti „senosios mokyklos“, konservatyvūs žmonės,  ypač daktaro Benjamino Spocko pasekėjai įspėja tėvus vengti tokių situacijų. Mat bet kokį vaikų susidūrimą su savo tėvų nuogybėmis gali būti aiškinamas kad ir kaip netyčinis vaiko seksualinis priekabiavimas, rašo parents.com.

 

Vaikas turi suprasti, kuriose situacijose nuogumas nėra priimtinas

Tačiau pastarųjų dešimtmečių tyrimų rezultatai šiek tiek pažvelgė į šį reiškinį kitaip. Psichologai Dennisas Craigas Smithas ir Williamas Sparkas, tyrinėdami nuogumo reiškinį daugelio šeimų pavyzdžiu, parašė knygą „Naked Child: Growing Up Without Shame“. („Nuogas vaikas: auklėjimas be gėdos“), kur parodo, kaip natūraliai vaikai siejasi su nuogumu. O per didelis puritonizmas, kai neigiamas bet kokios nuogybės pasireiškimas, neigiamai veikia ne tik seksualinę, bet dažnai ir psichinę vaiko raidą.

„Niekada neturėtumėte eiti prieš save: darykite tai, kas priimtina jūsų šeimai, – rašoma knygoje. – Jei tikrai nepatogu, kad vaikas gali pamatyti jus, tėvus ar kurį nors tėvų apsinuoginusį, tada nesvarbu, ką rašo autoritetingiausi ir garbingiausi šaltiniai, pabandykite išvengti šių situacijų“.

Anot knygos autorių, pirmiausia viskas turėtų būti natūralu. Tačiau jei taip nutiko, kad  vaikas užklupo  jus be drabužių, neturėtumėte dramatizuoti to, kas atsitiko ir demonstratyviai užtrenkti kambario duris prieš pat jo nosį. Ar net aprėkti jį. Jei tėvai ramiai žiūrės į nuogybes, tada toks pats požiūris bus perduotas ir vaikui. Juk vaikams tuo metu yra svarbiausia gimdytojų nuomonė. Ir jei tėtis nesijaučia nepatogiai ir eina į dušą kartu su savo sūneliu, tada vaikas šią situaciją suvokia kaip visiškai normalią.

Tuo pačiu metu vaikas, be abejo, turi suprasti, kad yra vietų, kuriose nuogumas nėra priimtinas. Pavyzdžiui, paplūdimyje. Tačiau kitose vietose svarbu stebėti socialinį padorumą.

„Nepatogūs“ vaikų klausimai dažnai mus veda į aklavietę ne todėl, kad mums gėdinga atsakyti į juos, o todėl, kad paprasčiausiai nemokame pasirinkti žodžių, – sako psichologė Marina Gumberg. -Galų gale, kai  vaikas klausia apie meilę, lytį ir lyčių santykius, vadinasi, jis domisi tuo, ką mes, suaugusieji, ne visada sugebame sau aiškiai paaiškinti“.

Anot jos, tėvams svarbu suprasti, kaip  reikia išsamiai  ir aiškiai atsakyti į klausimus. Ir, svarbiausia, kaip elgtis natūraliai, jei nesiruošiama plačiai kalbėtis su vaiku tokiomis subtiliomis temomis.

 

Vaiko smalsumas visada turi būti patenkintas

Psichologai pataria nelaukti ypatingos progos, kai atsisėsite su  vaiku kalbėtis ir pradėsite  pasakoti iš anksto parengtą istoriją. Pakanka, jei neignoruosite vaiko klausimų, o informaciją pateiksite mažomis dalimis. Kitaip tariant, trumpai papasakosite apie tai, ko vaikas jūsų paprašė. Taigi, taip  pamažu išmoksite kalbėti apie tai be varžymosi, rasite sau patogų pateikimo būdą, pereinantį nuo paprastų prie sudėtingų klausimų.

„Bet kokiu atveju venkite atsakymo: „Tau dar per anksti apie tai žinoti“. Ir juo labiau pradėti kamantinėti vaiką: „Kas tau tai pasakė? Niekada  daugiau apie tai neklausk ir nekalbėk“. Vaiko smalsumas visada turi būti patenkintas. Jei jums tuo metu nepatogu apie tai kalbėti, pasakykite, kad nežinote ir turite apie tai perskaityti knygoje. Būkite sąžiningi ir būtinai grįžkite prie šio klausimo“, – aiškino psichologė.

Jos tvirtinimu, ne mažiau svarbu kalbėtis su vaiku šia tema atitinkama intonacija, tai yra ramiai, neskubant ar net paslaptingai šypsantis. Ta yra, tokiu būdu perduoti savo vaikui nesuprantamus dalykus. Apskritai vaikai jautriai reaguoja į bet kokius tėvų neverbalinius signalus ir jie priima juos vienareikšmiškai: „Tėvai to bijo arba kažką slepia“. Ir tada vaikai pradeda tai suvokti kaip kažką nesaugaus ir blogo. Žinoma, su amžiumi vaikai tai išsiaiškins patys, tačiau jų požiūris į nuogą kūną ar kūniškus malonumus nesąmoningame lygmenyje susiformuoja būtent vaikystėje.

„Todėl pradėkite nuo labai paprastų paaiškinimų. Vaikui bus labai sunku daug ką suprasti iš karto. Todėl geriausiai laikytis tik jo užduoto klausimo. Be to, galite paprašyti vaiko pakartoti viską, kas pasakyta. Arba dar geriau – dviese padiskutuoti šia konfidencialia tema. Svarbu baigti pokalbį, kad vaikas jaustųsi gavęs reikalingą atsakymą ir būtų pasirengęs užduoti jums naujų klausimų“, – teigė psichologė.

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą